Paprašyta pristatyti savo šeimą, Inga Tarasonienė juokiasi, kad tai keblus klausimas. Šeimos pagrindą sudaro ji, vyras Linas, dukra Morta ir sūnus Mykolas, tačiau labai artimą santykį palaiko su savo tėvais. „Tai – mūsų išplėstinė šeima. Taip pat turime pudelių veislės kalytę Boną. Ją irgi priskiriame prie šeimos narių“, – šypsosi I. Tarasonienė.

Šauniausia mokyklos pora

Susipažinkime su Vilniuje gyvenančiais sutuoktiniais: L. Tarasonis – ekonomikos mokslų daktaras, mokslus baigęs užsienyje ir ten ir ilgą laiką gyvenęs, I. Tarasonienė dirba komunikacijos srityje. Susipažino jiedu penktoje klasėje, kai Lino šeima iš Elektrėnų persikraustė gyventi į Vilnių.

„Gyvename tame pačiame sostinės rajone, kuriame gyvenome vaikystėje. Čia tebegyvena mūsų tėvai. Ketverius metus mokėmės drauge, o devintoje klasėje Linas išėjo į Vilniaus licėjų“, – pasakoja Inga.

Tais laikais mokyklose vykdavo „Šauniausio moksleivio“ konkursas, į kurį klasės turėdavo deleguoti po du atstovus – berniuką ir mergaitę. Tai jie, pasak Ingos, į „Šauniausio moksleivio“ konkursą pateko abu ir netgi jį laimėjo!

Inga sako, kad fotografuodamiesi kaip šauniausia mokyklos pora nė minties neturėjo, kad po kiek laiko gyvenimas ir vėl juos suklijuos į porą.

„Mūsų klasė buvo labai draugiška, tai ir baigę mokslus toliau bendravome – kasmet rengdavom tokias bendras klasiokų Kalėdas. Tik per jas su Linu susitikdavome, nes jis studijavo Prancūzijoje, o Kalėdų švęsti grįždavo namo. Taigi, šventėm, šventėm… O vienos Kalėdos mums buvo lemtingos“, – šypsosi laiminga moteris, prisimindama, kaip per Kalėdas Linas jai pasipiršo.

Vasarą pora atšoko vestuves ir išdundėjo į Angliją, o dar po metų – į Pietų Prancūziją, kur gyveno trejus metus.

Rekordas: Olandijoje, pučiant stipriam vėjui, Tarasoniai su vaikais apvažiavo žydinčių tulpių laukus. Keturmetis Mykolas ten pagerino savo rekordą – įveikė 24 kilometrus! Tarasonių šeimos archyvo nuotr.

Nuo keturių ratų – prie dviejų

Buvo laikas, kai Inga, gavusi vairuotojo pažymėjimą, labai mėgo dalyvauti automobilių lenktynėse. „Priklausiau tokiai draugų kompanijai, kurie jas organizuodavo. Tuo metu išties buvau ralistė“, – juokiasi ji.

Tačiau išvykusi paskui savo vyrą į Bristolį, pietvakarių Angliją, o vėliau kartu į Pietų Prancūziją, Provanso regioną, nejučia perėmė ir tenykščio gyvenimo įpročius. Deja, juose automobiliui vietos nebuvo – tik dviračiui. „Buvome jauna šeima. Automobiliui dar nesusitaupiusi, o gal ir nejautusi tam didelio poreikio. Abu turėjome po dviratį ir to užteko“, – prisimena Inga.

Iš tų laikų Tarasoniams atėjo noras dviratį laikyti pagrindine transporto priemone net ir grįžus gyventi į Lietuvą.

Ar mūsų šalyje sąlygos dviratininkams yra palankios? Anot šio transporto entuziastės, jei lyginsime Lietuvą su dviratininkų rojumi pramintomis Olandija ar Danija – tikrai ne. Tačiau iš esmės jos neblogos. Jei nėra dviračių tako, Inga su vaikais važiuoja šaligatviu.

„Aišku, pėstiesiems tuomet nelabai malonu. Tenka, kai lenkiam, prilėtinti greitį iki minimumo, kad jų neišgąsdintume“, – aiškina pašnekovė ir su viltimi žvelgia į ateitį, kai dviračių takų Vilniuje bus gerokai daugiau nei dabar. Tai paskatintų viliniečius ir miesto svečius dažniau sėstis ant šios ekologiškos transporto priemonės.

Visos pramogos – lauke

Tarasonių vaikai – septynerių Morta ir ketverių Mykolas – jau žino, kad automobilis, lėktuvas teršia gamtą, o dviratis – ne. „Šiais metais traukėme dviračius jau vasario mėnesį, bet, kai gerokai pasnigo, teko parvaryti juos atgal į sandėliuką“, – juokiasi mama.

Ankstesniais mokslo metais Tarasoniai išvežiodavo vaikus po ugdymo įstaigas – tik ne automobiliu, bet dviračiais. „Jie sėdasi ant savo dviračių, mudu su vyru – ant savo. Tada riedėdavom kiekvienas į savo darbą. Po darbų, jeigu reikia, į parduotuvę. Prekes dėdavom į krepšiukus ant dviračių. Vakarais ar savaitgaliais dar aplėkdavom ratą aplink miestą. Ir dabar mielai nuvažiuojam iš centro iki Vingio parko ar Žvėryno“, – pasakojo ji.

Gal visokiu oru ant dviračių sėdantys vaikai labiau užsigrūdinę, mažiau serga? Į šį klausimą Inga negali atsakyti vienareikšmiškai. Anot jos, vaikams augant visko būna: ir tradicinių slogų, ir kosulių, gal tik rimtesnių susirgimų iki šiol pavyko išvengti. Moteris svarsto, kad labiau nei dviračiai vaikus turbūt grūdina dažnas buvimas gryname ore. Mortos ir Mykolo gimtadienių šeima taip pat nešvenčia tradiciniuose žaidimų kambariuose – ieško pramogų lauke, kad būtų galima laiką leisti aktyviai.

Išeitis: „Sulankstoma tandemo jungtis – tikras išsigelbėjimas, kai vaikai pavargsta“, – dalijasi kasdiene praktika Inga. Tarasonių šeimos archyvo nuotr.

Stengiasi gyventi tvariai

Inga įsitikinusi, kad norint kasdien gyventi tvariai, reikia nuolat save kontroliuoti, būti budrumo režime. Atėjai į parduotuvę pomidorų – rinkis tuos, kurie nesupakuoti. Apie šiukšlių rūšiavimą namuose ji net nekalba. Keturmetis Mykolas žino, kad prieš metant nešvarią maisto pakuotę į atitinkamą šiukšlių dėžę, iš pradžių ją reikia praplauti. Stiklo ir plastiko butelius vaikai neša į taromatus ir taip užsidirba kišenpinigių.

Ar jų šeima tvari, ekologiška, sąmoninga? „Nesame iš tų radikaliųjų, kraštutiniųjų, – juokiasi Inga. – Vaikams augant naudojome ir sauskelnes, bet tvarus požiūris į gyvenimą mums be galo svarbus. To kasdien mokome ir savo vaikus.“

Ingai ir darbe tenka dirbti su ekologinėmis iniciatyvomis. Moteris įsitikinusi, kad kuo daugiau kalbėsime apie aplinką, kurioje gyvename, tuo labiau keisis žmonių sąmoningumas, atsiras pagarba viskam, kas juos supa. I. Tarasonienė su pasididžiavimu mini jos, kolegų ir kliento pernai įgyvendintą socialinę iniciatyvą „Grąžinti verta“, jau skinančią laurus tarptautiniuose apdovanojimuose. Tai kampanija „Nenykstančios rūšys“ su puikiu vaizdo klipu, kuriame muzikos atlikėjas ir didžiulis gamtos entuziastas Giedrius Širka vaidina gamtininką, sekantį paskui nenykstančias rūšis miške.

„Nenykstančios rūšys – tai šiukšlės, kurios daugybę metų gamtoje nesuyra. Padėkime joms išnykti – surinkime ir priduokime jas ten, kur šiukšlės virstų vertinga žaliava!“ – ragina Inga.

Jau kelintus metus iš eilės ji drauge su kūrybingų kolegų komanda vysto ir kitą projektą, kuris vadinasi „EKO lenktynės“. Tai dviejų mėnesių žaidimas, mobilioji programėlė, kurią nemokamai galima atsisiųsti iš „Google Play“ ir „App Store“ parduotuvių. Jos tikslas – edukuoti žmones tvarumo tema ir taip paskatinti labiau rūpintis aplinka.

„Šių metų „EKO lenktynės“ jau baigtos, turime nugalėtojus, bet šia linksma gaida edukacinės iniciatyvos tikrai nesibaigia. Greitu metu pasirodys kitos“, – kalbėjo viena iš jų organizatorių.

Rengia ekologinius žygius

Nuo dukros Mortos darželio laikų Tarasoniai turi gražią, o svarbiausią tvarią tradiciją rengti vaikų ekologinį žygį baidarėmis Merkiu nuo Rūdininkų iki Žagarinės kaimo. Į jį susirenka buvę Mortos draugai ir jų šeimos, su kuriomis Inga ir Linas iki šiol palaiko draugiškus ryšius.

„Kai Mortai buvo treji, sumąstėme rengti žygį baidarėmis, nakvoti palapinėse. Tačiau plaukdami antrais metais, kai vaikai jau buvo didesni, nutarėme duoti jiems daugiau veiklos. Upė palei krantus buvo labai prišiukšlinta. Per tris valandas, kol atplaukėme į vietą, pririnkome beprotiškai didelį kiekį visokių atliekų. Praeitais metais mus su Morta net pasikvietė LRT televizija. „Labas rytas, Lietuva“ laidoje pasakojome apie šį jau tradicija tapusį vaikų ekologinį žygį baidarėmis, kurio metu ketvirtus metus iš eilės parplukdome į krantą nerealų kiekį upėje plūduriuojančių šiukšlių, – pasakoja jo iniciatorė ir stebisi, kaip čia yra, kad žmonės toje Merkio atkarpoje tokie neatsakingi. – Kai kurios šiukšlės net įaugusios į vandenin nuvirtusį medį, o traukiamos traška lyg rautum jį su visomis šaknimis.“

SOS: tiek šiukšlių sužvejojo vaikai su tėvais, plaukdami baidarėmis Merkiu nuo Rūdininkų iki Žagarinės kaimo. Tarasonių šeimos archyvo nuotr.

Dviračiais – ir po užsienį

Šį pavasarį, per patį tulpių žydėjimą, Tarasonių šeima vyko į Olandiją. Dviračiais apkeliavo žydinčius tulpių laukus. Ar vaikai tėvų nenervino tradiciniais klausimais – kada pagaliau būsime vietoje, ar greitai atvažiuosime? Inga sako, kad taip nenutiktų, jiedu su Linu visada būna priruošę vaikams daug veiklos – dainų, žaidimų, mįslių, kūrybinių užduotėlių.

„Kai vakare vaikai mina kokį 20-tą kilometrą ir yra pavargę, reikia mokėti juos motyvuoti. O tai jau tėvų darbas“, – aiškina ji, Olandijoje aplink tulpių laukus su keturmečiu Mykolu įveikusi 24 kilometrus, ir dar pučiant stipriam olandiškam vėjui!

Kartais ir patys su vyru stebimės, kaip tas mūsų mažasis neužprotestuoja, kad štai vėl reikės dviračiu važiuoti. Bet gal mato mūsų pavyzdį ir to užtenka?

Inga neneigia, kad būna situacijų, kai turi stabdyti kelionę ir suktis iš padėties. „Bet tai natūralu: jie gi dar vaikai! Pamenu, sykį Suomijoje vėlavome į keltą. Teko vaikams labai suaugėliškai išdėstyti sąlygas, kad dabar be jokių kalbų lėksime visu greičiu, nes kitaip pavėluosim. Ir ką jūs manot – jiedu kažkaip susimobilizavo, nereikalavo nei žaidimų, nei dainelių, tad nesunkiai spėjome į keltą!“

Šiuo metu Tarasoniai ilsisi pajūryje ir kasdien važinėjasi dviračiais. Neseniai tėtis, kol mama dirbo, su vaikais numynė 16 km iki Būtingės, kur surengė smagią pažintinę ekskursiją. Kitą vakarą visi drauge mynė pedalus nuo Šventosios iki Palangos – po 26 kilometrus pirmyn ir atgal.

„Kartais ir patys su vyru stebimės, kaip tas mūsų mažasis neužprotestuoja, kad štai vėl reikės dviračiu važiuoti. Bet gal mato mūsų pavyzdį ir to užtenka?“ – svarsto mama.

Talpiai: stebuklinga karieta, pritvirtinta prie tėčio Lino dviračio, talpina didumą kelionės daiktų. Tarasonių šeimos archyvo nuotr.

Trolių Mumių gimtinėje

Praėjusiais metais Tarasonių šeima keliavo Suomijoje po archipelagą, turintį virš 50 tūkstančių salų. Mašiną paliko žemyne, su keltu plaukė iki tolimiausios salos, o tada su dviračiais visą savaitę keliavo per mažesnes saleles, nakvodavo kempinguose.

„Būdavo, pervažiuoji dviračiu salą ir keliesi į kitą tokiu mažyčiu keltuku. Didesnės atkarpos susidarydavo net po keturiasdešimt kilometrų.“ Tačiau į šią kelionę Tarasoniai nesileido aklai. Iš pradžių, sako, darė bandomąjį žygį, mat Mykolui pernai tebuvo treji. Vyruką drauge su miegmaišiais ir palapine jie įsodino į priekabą, o dukrai nupirko sulankstomą tandemo jungtį, kad, jei kelyje pavargs, tėvai galėtų ją patempti. Tąkart paliko automobilį Melnragėje, kėlėsi keltu į Smiltynę ir visi važiavo iki Nidos kempingo, kur nakvojo tris naktis. „Šį žygį prisimenu kaip pigiausią ir tobuliausią žygį po Neringą. Maistą galėjome gamintis kempingo virtuvėje. Žodžiu, vaikai kuo puikiausiai atlaikė kelionę, po kurios abu su Linu supratome – galime didinti apsukas ir tokiu pačiu principu vykti kur kas toliau. Taigi, grįžę iš Nidos, greitai išsiskalbėme rūbus, susikrovėme daiktus ir išrūkome į Suomiją“, – prisimena Tarasoniai, važiavę iki Estijos, kėlęsi keltu į Helsinkį, o iš jo rūkę iki Nantalio miestelio.

Ten šeima paliko automobilį, sėdo į keltą ir penkias valandas plaukė iki didžiausios archipelago salos, nuo kurios ir pradėjo savo smagią kelionę dviračiais.

„Kai visa Pietų Europa galynėjosi su karščio bangomis, mes Šiaurės Europoje kuo puikiausiai leidome laiką: tyrinėjome gamtą, uostėme gaivius miško kvapus ir, aišku, mynėme pedalus. Kam bepapasakojame apie šitą kelionę, matome, kaip akimirksniu sužimba akys…“ – tikina I. Tarasonienė, kviečianti ir kitus išdrįsti pakartoti jų maršrutą.

Sustojimas: piknikai kelyje – svarbi sudėtinė keliautojų rutinos dalis. Tarasonių šeimos archyvo nuotr.

Gyvena mėgaudamiesi

Paklausius Ingos, gali susidaryti įspūdis, kad be dviračio Tarasoniai nė kojos iš namų nekelia. „Netiesa, – sako ji. – Labai mėgstame ir vadinamąjį haikingą. Lietuvoje daug keliaujame pažintiniais takais. Būtinai pasiimame į kuprines maisto, kad galėtume pakeliui pasidaryti pikniką. Šią vasarą vaikštinėjome po Sakartvelo kalnus – fantastika!“ – džiaugiasi ji ir priduria, kad į šią kelionę leidosi ir Ingos mama, kuri kartu mėgavosi Kaukazo kalnų grožiu.

Paklausta, ar jų šeima laiminga, I. Tarasonienė trumpam nutyla. Sako, kad nemėgsta garsiai apie savo laimę kalbėti.

„Manau, jog mums su Linu tiesiog labai pasisekė, kad atradome vienas kitą. Mes esame šeimos pagrindas, nuo mūsų priklauso ir mūsų vaikų emocinė gerovė. Kam už tai turėtume būti dėkingi? Gal savo tėvams, davusiems mums panašų vertybinį pagrindą. Panašiai abu buvome auklėti, panašioje aplinkoje augome. Gal dėl to mums taip lengva vienam kitą suprasti“, – svarsto Inga, gerų tarpusavio santykių raktu laikanti pagarbą sau ir savo artimam žmogui.

Paklausta, gal ir minant pedalus smagu padiskutuoti ar pasiaiškinti vieną kitą šeiminę problemą, ji purto galvą. Sako, kad jiedu su Linu nelabai turi konfliktinių temų.

„Jei yra problema, kalbamės apie ją toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku. Kai miname dviračius kartu su vaikais, tikrai nesiaiškiname santykių. Man rodos, mudviejų su Linu laimės receptas labai paprastas: mylėti gyvenimą ir ta meile dalytis su kitais, esančiais aplinkui. Tiesą sakant, nelabai apie tuos laimės receptus ir galvojam: tiesiog gyvename ir tuo mėgaujamės.“