Turi mini zoologijos sodą

Jau trejetą metų P. Leščinskaitė savanoriauja egzotinių ir dekoratyvinių gyvūnų prieglaudoje „Egzotic SOS“.

Kodėl ne šunų ar kačių globos namuose? Kates ir šunis augina visi, o jai nuo mažų dienų labiau rūpi egzotiškesni – papūgos, šinšilos, degu ir kt. „Egzotinių gyvūnų visada norėjau daug ir skirtingų, kad jausčiausi tarsi zoologijos sode“, – prisipažįsta Perla.

Kadangi gyvena nuosavame name, kur vietos – į valias, šiuo metu augina degu, triušius, katę, papūgų, žiurkėną ir, žinoma, žiurkių.

„Kartais mane pavadina gyvūnų kaupike net nežinodami to žodžio reikšmės. Kaupikas yra žmogus, kuris negali nustoti pirkti ar tempti į namus gyvūnų, tačiau neišgali jais pasirūpinti, – aiškina ji. – Kaupikų namuose gyvūnai gyvena tragiškomis salygomis, o pas mane visi augintiniai – tarsi rojuje.“

Dažnai Perlos svečiai nustemba išvydę merginos namuose laisvai vaikštančius, laipiojančius ant jos sugalvotų konstrukcijų gyvūnėlius. Anot jų šeimininkės, beveik visus gyvūnus galima išleisti palakstyti, tik prieš tai reikia įsitikinti, kad kambaryje nėra vietų, kur jie galėtų užlįsti ir įstrigti.

„Ten, kur gyvena mano gyvūnai, labai saugu, todėl rotacijos būdu kasdien išleidžiu juos palakstyti. Viduryje kambario padariau jiems kartono pilį, kurioje labai daug landynių, kamuoliukų su paslėptu maistu, kitokių atrakcijų“, – pasakoja P. Leščinskaitė.

Mylimiausios: Perla nepyksta, kad gyvūnų prieglaudoje ją vadina Žiurkininke. „O ko čia pykti? Juk žiurkės man labiausiai patinka!“ / P. Leščinskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Savanorystė – kaip terapija

Dauguma Perlos augintinių atkeliavo iš prieglaudos „Egzotic SOS“. Mergina pasakoja, kad kai kurie gyvūnai ten užsilieka labai ilgai.

„Tada imu juos pas save. Ar pavargsu? Ne. Gyvūnai man – kaip terapija. Emocinė paspirtis. Žinote, yra terapinių šunų, padedančių  žmonėms ligoninėse jaustis geriau. Turbūt tą patį jaučiu būdama gyvūnų prieglaudoje“, – prisipažįsta ji.

Kad savo namų zoologijos sodui išlaikyti turėtų pinigų, Perla dirba dviejuose darbuose. Keletą dienų per savaitę – restorane, likusį laiką – nuotoliu iš namų.

Dažniausiai gyvūnų, patekusių į „Egzotic SOS“ prieglaudą, istorijos nelinksmos. Tarkim, vaikas labai norėjo triušiuko. Tėvai nupirko. Vaikui nusibodo. Tėvai neturėjo laiko ir noro juo rūpintis. Taip gyvūnas pateko į prieglaudą.

Pasitaiko pranešimų, kad gyvūnai auginami labai prastomis sąlygomis. Savanoriai važiuoja į vietą, aiškinasi ir, jeigu šeimininkai savo noru nusprendžia atiduoti gyvūną jų globai, veža į prieglaudą.

Gyvūnėlius, kurie labai sunkiai prisiriša prie žmonių, savanoriai vežasi pas save į namus, kad šie turėtų betarpišką kontaktą ir taptų jaukesni. Tuomet augintiniui surasti naujus šeimininkus – lengviau.

Draugai: Perla su savo bene didžiausiu augintiniu – katinu Pariu. / P. Leščinskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Gyvūnus dovanoja ne visiems

Jei žmogus nori pasiimti gyvūną iš prieglaudos, savanoriai jam surengia trumpą apklausą – kur jis tą gyvūną laikys, kuo maitins ir pan.

„Dažnai gauname nuotraukų ir matome, kad narvas – gerokai per mažas. Psakojame, kokio dydžio jis turėtų būti. Pridedame informacijos ir apie maistą, kraiką. Žodžiu, vedame mini edukaciją pasirinkto gyvūno auginimo tema. Spėkite, kas būna tada?“ – juokiasi savanorė.

Pasirodo, išgirdę konkrečių rekomendacijų žmonės dažnai įsižeidžia arba supyksta, išvadina prieglaudos darbuotojus savanaudžiais.

Pasak Perlos, gyvūnus jie atiduoda tik tiems, kurie noriai įsiklauso į prieglaudos darbuotojų patarimus, įsigyja reikiamo dydžio narvą, priežiūros reikmenų. Kartais žmonės nenori investuoti, sako: kam mesti pinigus kaip į balą, jei ta žiurkė gyvens tik dvejus metus?! Laimei, daugiau yra tokių, kurie jau tą pačią dieną važiuoja į parduotuvę ir įsigyja visko, ko reikia naujam augintiniui. „Tokiems gyvūnus atiduodame ramia širdimi“, – aiškina savanorė.

Egzotinių gyvūnų visada norėjau daug ir skirtingų, kad jausčiausi tarsi zoologijos sode.

Dėkinga už pagalbą

Vienas pagrindinių „Egzotic SOS“ pragyvenimo šaltinių – žmonių skiriama 1,2 proc. GPM parama, taip pat – jų aukos. Anot Perlos, globotinių veterinarinės išlaidos kartais siekia ir sumas su dviem nuliais, tad be gerų žmonių pagalbos išgyventi būtų tikrai sunku.

„Žmonės mums siunčia maisto, valymo priemonių, tualetinio popieriaus, kuris labai tinka narvams valyti, aukoja pinigų. Esame už tai be galo dėkingi“, – visų savanorių vardu dėkoja P. Leščinskaitė.

Šiuo metu patys egzotiškiausi prieglaudos gyventojai yra vėžliukai, papūgos, gyvatės ir įvairūs vabalai. Vėžliukų žmonės dažnai randa paliktų lauke. Gyvatės, būna, pabėga iš namų, kažkas pamato, pagauna ir atveža į prieglaudą.

Baigusi valyti narvus, Perla skuba namo, kur jos laukia savi augintiniai. Merginai labai patinka įrengti egzotiniams gyvūnams namus. Visi jie turi būti skirtingi ir kuo labiau atitikti natūralias gyvenimo sąlygas.

„Žiurkių narve galima įrengti tiek atrakcijų, lyg tai būtų barbių namas, – visokių laipynių, slėptuvių ir pan.“, – pasakoja ji.

P. Leščinskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Augintiniai turi vardus

Visi Perlos augintiniai turi vardus. Ypač jų reikia žiurkėms. „Tuomet lengviau jas kontroliuoti, nes žiurkės atsiliepia išgirdusios savo vardą“, – tikina Perla.

Kokie jie? „Yra Momo, Snaigė, Redžis – čia normalūs, bet yra ir tokių kvailokų vardų, kuriuos mano žiurkės gavo ne be reikalo. Tai Saldusis (labai mėgsta laižyti rankas), Oi (nuolat prisidirba), Kugelis (kiečiausias iš visų: nieko nebijo – net tėčio šuns)“, – juokiasi gyvūnų mylėtoja.

Savo augintinius ji maitina tiek specialiu gyvūnams skirtu maistu, tiek ir pačios paruoštu.

„Kartais surengiu jiems tikrą puotą: išverdu mėsos, makaronų (aišku, be jokių prieskonių), papjaustau daržovių. Viską gražiai paruošiu. Kerta –  net ausys lapsi“, – džiaugiasi šeimininkė, kurią draugai kartais traukia per dantį sakydami, kad žiurkes maitina geriau nei žmones.

Perla piktinasi, kad parduotuvėse maistas, skirtas graužikams, labai prastas, neįvairus, be to, ir brangus. Tuomet ji nusiperka keletą maišelių parduotuvinio ir maišo jį su įvairiomis kruopomis, ryžiais, makaronais.

„Gavusios tokius pusiau žmogiškus pietus žiurkytės būna kur kas laimingesnės nei krimsdamos sausas granules“, – aiškina P. Leščinskaitė.

Draugai apsiprato

Kaip draugai žiūri į Perlos hobį? Normaliai. Nemažai jų studijuoja veterinariją, o štai Perlos sesė augina triušiuką iš prieglaudos.

„Toks mano gyvenimas jau nieko nestebina. Visada sakiau, kad užaugusi gyvensiu name ir turėsiu labai daug gyvūnų“, – šypsosi savo svajonę įgyvendinusi kaunietė.

Į klausimą, ar jau visi Perlos draugai apdalyti gyvūnais, mergina atsako neigiamai. Pasirodo, globotiniai negali keliauti į laikiną namų globą pas bet ką – jų priežiūra besirūpinantys žmonės turi būti apmokyti. Dažniausiai jais tampa savanoriai, kurių nemažai, bet, Perlos žodžiais tariant, galėtų būti ir daugiau.

„Ne visi turi laiko savanoriauti. Žmonės dirba, gyvena savo gyvenimus. Juolab kad prieglauda įsikūrusi Prienų rajone, Dambravos kaime, tad, jei nevairuoji, sunkoka į ją patekti“, – aiškina pašnekovė.

Ką Perlai duoda buvimas su gyvūnais? Anot merginos, tai didelis džiaugsmas. Jai smagu stebėti skirtingus gyvūnų charakterius. Dažnai prieglaudoje besilankanti mergina jau žino, kurie globotiniai mėgsta būti glostomi, imami ant rankų, o kuriems tiesiog patinka būti šalia.

P. Leščinskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Įvardija didžiausias klaidas

Viena dažniausių klaidų, kurias daro žmonės, sumanę įsigyti augintinį, – pradeda tapatintis su filmų herojais ir užsimano tokių pačių augintinių.

Pavyzdžiui, nori tokios pačios mielos žiurkytės, kokią matė filme „Vienas namuose“, arba kalbančios papūgėlės kaip filme „Polė“. Tik jie pamiršta, kad visi filmų gyvūnai – labai gerai išdresuoti. Todėl nebūtinai, įsigijus žiurkę, ji bus tokia jauki ir miela kaip kino filme, o papūga –  lengvai mokysis žodžių.

„Tenka aiškinti, kad gyvūnai, kaip ir žmonės, – skirtingų charakterių. Vieniems patinka šnekėti, o kitiems – tylėti; vieni mėgsta leisti laiką žmonėms ant rankų, o kiti – lindėti narvelyje“, – dalijasi informacija savanorė.

Yra terapinių šunų, padedančių žmonėms ligoninėse jaustis geriau. Turbūt tą patį jaučiu būdama gyvūnų prieglaudoje.

Antra klaida – naiviai tikėtis, kad, tarkim, šinšila, paimta iš prieglaudos, puikiai sutars su namuose seniai gyvenančiu šunimi. „Kai žmonės priverstinai ima pratinti vieną gyvūną prie kito, dažnai įvyksta nelaimė. Negali būti draugystės per prievartą. Žmonės turi suprasti, kad tie gyvūnai laisvėje yra priešai. Nebent nuo mažumės buvo auginami kartu“, – aiškina Perla.

Trečia klaida – neatsakingas gyvūnų dovanojimas. „Gyvūnas negali būti dovana. Siūlau dovanoti narvą, maisto, įrangos, o žmogų, kuriam bus skirtas gyvūnas, atsivežti į prieglaudą ir leisti jam pačiam išsirinkti būsimą draugą“, – geresnę išeitį siūlo P. Leščinskaitė.

Perlos žodžiais, dovanoti kažkam gyvūną yra lygiai tas pats, kas dovanoti kvepalus. O jei tas kvapas žmogui nepatiks? Tarkim, padovanojai draugui triušį, o pasirodė, kad šis jam alergiškas. Tada vargšelis vėl grįžta į prieglaudą – patiria dvigubą stresą.

P. Leščinskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Laisvalaikiu piešia komiksus

„Prieglaudoje, kurioje savanoriauju, visi mane vadina Žiurkininke. Nepykstu, nes žiurkės man labiausiai patinka. Mėgstu pasakoti internete, kaip jas auginti, kaip spręsti su jomis susijusias problemas“, – atvirauja Perla.

Šiuo metu mergina neturi didelių planų. Tiesiog nori toliau savanoriauti, toliau skleisti žinią žmonėms apie atsakingą elgesį su gyvūnais ir plėsti savo namų zoologijos sodą.

Kai sugalvoja kur nors išvykti, jos augintiniais pasirūpina geri žmonės. „Kadangi pas mane nėra roplių, o visi – graužikai, kokias tris dienas, prislapsčiusi narvuose jiems maisto, galiu būti rami“, – pasakoja šeimininkė.

Laisvu nuo darbo ir savanoriavimo metu Perla mėgsta būti namuose, piešti iliustracijas, animacijas, komiksus, filmukus. Lietuvoje, sako, apie šį hobį mažai kas žino. Didžiausi P. Leščinskaitės meno vertintojai – komiksų žanro gerbėjai iš užsienio.