S. Petrunina: viskas, ko reikia žmogui, jau pagaminta | Diena.lt

S. PETRUNINA: VISKAS, KO REIKIA ŽMOGUI, JAU PAGAMINTA

,,Gy­ven­ti tva­riau nesudėtinga. Te­rei­kia su­lė­tin­ti kas­die­ny­bės tem­pą, ne­pa­si­duo­ti im­pul­sui pirk­ti“, – sa­ko kū­ry­bi­nin­kė Si­gi­ta Pet­ru­ni­na. Tri­jų vai­kų ma­ma ne vie­nus me­tus va­do­vau­ja­si eko­lo­giš­ko gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja, tad jos na­muo­se nė­ra ma­din­gų, bet ne­pat­va­rių daik­tų.

Tva­rūs spren­di­mai

S.Pet­ru­ni­na pa­ste­bi, kad na­mai yra ta erd­vė, ku­rio­je pra­lei­džia­me dau­giau­sia lai­ko, to­dėl jie tu­ri bū­ti jau­kūs ir pa­to­gūs mums pa­tiems. De­ja, da­lis žmo­nių pa­si­duo­da trum­pa­lai­kėms ma­doms ir sa­vo na­mus ne­ju­čia pa­ver­čia pre­kių ka­ta­lo­go at­vaiz­du. Ta­da pa­tys ne­sma­giai jau­čia­si nuo­sa­va­me būs­te, ku­ris nea­ti­tin­ka po­rei­kių.

„Na­mai yra gy­vas ir be­si­kei­čian­tis or­ga­niz­mas. Kiek­vie­na jų de­ta­lė tu­rė­tų bū­ti ap­gal­vo­ta ir iš­jaus­ta. Vis dėl­to įsi­ren­gian­tys būs­tą žmo­nės, ypač nau­ja­ku­riai, mėgs­ta iš anks­to su­si­pirk­ti vi­sus bal­dus ir in­ter­je­ro ak­cen­tus. Vė­liau paaiš­kė­ja, kad už kam­pe pa­sta­ty­tos ko­mo­dos nuo­lat už­kliū­ni – čia la­biau tik­tų ne­di­de­lis fo­te­lis, ku­ria­me sė­dint pa­to­gu ger­ti po­pie­čio ka­vą, – pa­tei­kia pa­vyz­dį pa­šne­ko­vė. – Ma­no nuo­mo­ne, to­kie ma­ži niuan­sai ir ku­ria na­mus. Jei sau leis­tu­me veik­ti lė­čiau ir at­si­sa­ky­tu­me im­pul­sy­vu­mo, mū­sų prii­ma­mi spren­di­mai bū­tų kur kas tva­res­ni.“

Sa­vo po­žiū­rį į tva­res­nių ir jau­kes­nių na­mų kū­ri­mą Si­gi­ta yra iš­dės­čiu­si kny­go­je „Ten, kur na­mai. Gy­venk kaip pa­tin­ka“. Paš­ne­ko­vė džiau­gia­si, kad šian­dien vis dau­giau žmo­nių nu­spren­džia na­mus kur­ti sa­vo­mis ran­ko­mis, prii­ma ne­stan­dar­ti­nius, tva­res­nius spren­di­mus.

Si­gi­ta pri­pa­žįs­ta su vy­ru Ju­ri­ju­mi ki­ta­dos pri­si­jau­ki­nu­si eko­lo­giš­ką gy­ve­ni­mo bū­dą, nes ne­tu­rė­jo ki­to pa­si­rin­ki­mo. Ta­čiau vė­liau po­ra su­pra­to, kad vin­ta­ži­niai bal­dai ir pa­čių pa­si­ga­min­ti in­ter­je­ro ak­cen­tai na­mus pa­ver­čia kur kas mie­les­niais nei pir­ki­niai iš po­pu­lia­rių par­duo­tu­vių.

„Kai įsi­ren­gi­nė­jo­me pir­muo­sius sa­vo na­mus, bu­vo­me la­bai jau­na šei­ma ir daug lė­šų ne­tu­rė­jo­me. Tad būs­to in­ter­je­rą kū­rė­me iš gi­mi­nai­čių ati­duo­tų nau­do­tų bal­dų, – pa­sa­ko­ja Si­gi­ta. – Vė­liau ma­no su­si­do­mė­ji­mas na­mų in­ter­je­ro kū­ri­mu vis au­go. Pra­dė­ju­si ieš­ko­ti pa­vyz­džių pa­ma­čiau, kad se­nų ir nau­jų in­ter­je­ro de­ta­lių de­ri­ni­mas na­mus pa­ver­čia sa­vi­tais, juo­se su­ku­ria ža­vią at­mos­fe­rą. Tad nors iš pra­džių tva­riai gy­ve­no­me ne­tu­rė­da­mi ki­tos išei­ties, tai vir­to mums pui­kiai tin­kan­čiu gy­ve­ni­mo bū­du.“

Lai­mę ku­ria ne daik­tai, o pa­tir­tys. Tad la­bai no­rė­čiau, kad vai­kai sa­vo atei­ties na­mus kur­tų ve­da­mi ne grei­to­sios ma­dos, bet šir­dies.

Ma­ži žings­niai – di­de­li po­ky­čiai

Anot S.Pet­ru­ni­nos, są­mo­nin­ges­nis var­to­ji­mas pa­de­da su­kur­ti in­di­vi­dua­lų ir sa­vi­tą in­ter­je­rą. To­dėl įpro­tis la­biau ap­gal­vo­ti pir­ki­nius nau­din­gas ne tik dėl eko­lo­gi­nių prie­žas­čių. Ne­ži­nan­tiems, kaip in­ter­je­re de­rin­ti se­nus ir nau­jus daik­tus, ji pa­ta­ria pa­si­žval­gy­ti idė­jų in­ter­ne­te. Kai akis įpras prie vin­ta­ži­nio prie­sko­nio tu­rin­čių in­ter­je­rų, sa­vo na­mus kur­ti bus pa­pras­čiau.

„Esu skai­čiu­si, kad vis­kas, ko rei­kia šian­die­nos žmo­gui, jau pa­ga­min­ta. Tad, užuo­t pir­kus nau­jas lėkš­tes ar va­zą, pui­kios ko­ky­bės in­ter­je­ro de­ta­lių ga­li­ma pa­si­dai­ry­ti sen­daik­čių tur­guo­se ar spe­cia­lio­se par­duo­tu­vė­se. Ma­nau, di­de­lį in­dė­lį į šva­res­nę pla­ne­tą ga­li­me įdė­ti net ma­žais žings­ne­liais. Už­ten­ka prieš ką nors per­kant su­si­mąs­ty­ti, ar mums tik­rai rei­kia nau­jo daik­to? Gal­būt ga­li­me jį įsi­gy­ti vin­ta­ži­nė­se par­duo­tu­vė­se ar par­si­vež­ti iš vai­kys­tės na­mų?“ – da­li­ja­si po­žiū­riu Si­gi­ta.

Ji pa­ste­bi, kad žmo­nės ne­re­tai pri­si­bi­jo nau­do­tų daik­tų, nes ti­ki, kad jie sklei­džia blo­gą ener­gi­ją. Tai – tik prie­ta­ras. Paš­ne­ko­vės ma­ny­mu, daik­tas tu­ri to­kią pra­smę, ko­kią mes jam su­tei­kia­me.

„Jei­gu se­nų daik­tų ne­si­no­ri, pa­tar­čiau nau­jus bent jau pirk­ti są­mo­nin­giau. Vi­sa­da pa­gal­vo­ki­te, ar daik­tas, ku­rį ren­ka­tės, bus il­gaam­žis ir pa­tva­rus. Gal­būt tie­siog se­ka­te ma­da ir per­ka­te daik­tą, ku­ris ke­lis kar­tus pa­nau­do­tas su­lūš? Ren­kan­tis in­ter­je­ro de­ta­les į sa­vo na­mus, taip pat rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į tai, ar jos de­rės prie jau esa­mo in­ter­je­ro. Ar nau­ja va­za neišk­ris iš bend­ro kon­teks­to? Apie kiek­vie­ną daik­tą, ku­rį nu­spren­džia­me par­si­neš­ti na­mo, rei­kia ge­rai pa­gal­vo­ti. Taip ne tik neapk­rau­si­me na­mų ne­rei­ka­lin­go­mis in­ter­je­ro de­ta­lė­mis, bet ir pa­dė­si­me Že­mei“, – ra­gi­na bū­ti sąmoningus S.Pet­ru­ni­na.

Sąmoningo pirkimo įgūdžiai

Si­gi­ta pri­pa­žįs­ta, kad jai pa­čiai ne vi­sa­da pa­vyks­ta iš­veng­ti im­pul­sy­vaus pir­ki­mo. Kar­tais nu­vi­lia ir in­ter­ne­tu įsi­gy­ti pir­ki­niai. Ta­čiau pa­šne­ko­vė sten­gia­si ge­rai pa­gal­vo­ti prieš pirk­da­ma ir at­si­spir­ti nuo­lat bom­bar­duo­jan­čioms ak­ci­joms ir ra­gi­ni­mams pirk­ti.

Par­duo­tu­vė­je pa­ma­čiu­si gra­žų daik­tą, ji jo ne­sku­ba pirk­ti čia ir da­bar, bet ver­čiau grįž­ta na­mo ir lei­džia min­tims su­si­gu­lė­ti. Ki­tą die­ną pir­ki­nys daž­nai ne­beat­ra­do toks vi­lio­jan­tis.

„Ap­si­pir­ki­mas yra vie­nas iš gy­ve­ni­mo ma­lo­nu­mų, tad jo vi­siš­kai at­si­sa­ky­ti ne­bū­ti­na. Ta­čiau ap­si­pirk­ti juk ga­li­ma ne tik pre­ky­bos cent­ruo­se, bet ir nau­do­tų daik­tų par­duo­tu­vė­se. Įp­ra­tus ge­riau ap­mąs­ty­ti pir­ki­nius, na­mo par­si­ne­ši­te tik tuos daik­tus, ku­rie bus pa­tva­rūs ir iš tik­rų­jų rei­ka­lin­gi. Tad iš pra­džių pa­tar­čiau su­lė­tin­ti pir­ki­mo tem­pą, o vė­liau są­mo­nin­go pir­ki­mo įpro­čiai iš­si­vys­tys sa­vai­me, – ti­ki­na pa­šne­ko­vė. – Ži­no­ma, vis­ko pa­si­tai­ko ir mū­sų šei­mo­je. Pa­vyz­džiui, su vy­ru in­ter­ne­tu nu­si­pir­ko­me pa­ti­ku­sį sta­lą. Ta­čiau paaiš­kė­jo, kad jo pa­vir­šius nepraktiškas – lie­ka puo­de­lių žy­mės. Tad sta­lą rei­kia nuo­lat va­ly­ti, te­ko pirk­ti spe­cia­lias ser­ve­tė­les, pa­dėk­liu­kus. Ne vi­sa­da iš­ven­gia­me ne­nu­si­se­ku­sių pir­ki­nių, bet sten­gia­mės kaip ga­lė­da­mi su­ma­žin­ti ri­zi­ką į na­mus par­si­neš­ti ne­prak­tiš­ką daik­tą.“

Sprendimas: sienos neužgriozdintos sienų spintomis ir spintelėmis, kuriose nejučia kaupiasi daiktai. Atviros lentynos tarnauja tiems daiktams, kurie kuria jaukumą ir turi savo istoriją.

Eko­lo­gi­ja rū­pi ir vai­kams

S.Pet­ru­ni­na yra tri­jų vai­kų ma­ma. Su vy­ru Ju­ri­ju­mi ji au­gi­na ke­tu­rio­lik­me­tę So­fi­ją, try­li­ka­me­tį Ju­lių ir pen­kia­me­tę Ma­ri­ją. Ka­dan­gi pa­šne­ko­vės gy­ve­ni­me tva­ru­mas uži­ma svar­bią vie­tą, tap­ti neak­lais var­to­to­jais ji mo­ko ir sa­vo at­ža­las.

So­fi­ja ir Ju­lius jau įžen­gė į paaug­lys­tę, tad jiems no­ri­si iš­si­skir­ti sa­vo sti­liu­mi. To­kiu at­ve­ju la­bai pa­gelbs­ti dė­vė­tų dra­bu­žių par­duo­tu­vės, ku­rio­se ga­li­ma ap­tik­ti ori­gi­na­lių ap­ran­gos ak­cen­tų.

„Ža­viuo­si sa­vo vai­kais ir jų ge­bė­ji­mu dė­vė­tų dra­bu­žių par­duo­tu­vė­se su­ras­ti sau tin­kan­čių sti­liaus per­liu­kų. Ma­nau, iš­si­skir­ti iš mi­nios trokš­tan­tiems jau­niems žmo­nėms to­kios par­duo­tu­vės yra ge­res­nis pa­si­rin­ki­mas nei ma­siš­kai pro­duk­ci­ją par­duo­dan­tys pre­ky­bos cent­rai, – at­krei­pia dė­me­sį Si­gi­ta. – Šei­mo­je su vai­kais la­bai daug kal­ba­mės apie grei­tą­ją ma­dą ir jos da­ro­mą ža­lą. Tad dra­bu­žius sten­gia­mės pirk­ti iš nau­do­tų dra­bu­žių fo­ru­mų ar dėvėtų drabužių par­duo­tu­vių. Ti­kiuo­si, šis įgū­dis vai­kams iš­liks ir jiems suau­gus.“

Nors iš pra­džių tva­riai gy­ve­no­me ne­tu­rė­da­mi ki­tos išei­ties, vė­liau tai vir­to mums pui­kiai tin­kan­čiu gy­ve­ni­mo bū­du.

Ma­ža­jai Ma­ri­jai Si­gi­ta pre­ky­bos cent­ruo­se žais­lų taip pat ne­per­ka. Juos įsi­gy­ja naudotus. „Vai­kui nau­jas žais­las ne­bū­ti­nai tu­ri bū­ti tie­siai iš par­duo­tu­vės, ga­li bū­ti tie­siog nau­jas jam. Ka­lė­dų pro­ga Ma­ri­jai nau­do­tų daik­tų fo­ru­me nu­pir­kau lė­lę, ją su­vy­nio­jau į gra­žų po­pie­rių. Duk­ra la­bai džiau­gė­si do­va­na ir nė ne­pa­gal­vo­jo, kad lė­lės pa­kuo­tė bū­ti­nai tu­ri bū­ti pa­ga­min­ta fab­ri­ke, – pa­sa­ko­ja ji. – No­rė­da­ma, kad jau­niau­sia­jai duk­rai žais­lai ne­nu­si­bos­tų, da­lį jų lai­kau san­dė­liu­ke. Kai su vy­ru iš­trau­kia­me šiuos žais­lus, duk­ra ma­žiau­siai pu­sę die­nos jais džiau­gia­si. Nau­ju­mo efek­tą vai­kams ga­li­me su­kel­ti įvai­riais bū­dais, ne­bū­ti­na kas­kart pre­ky­bos cent­re pirk­ti nau­jų žais­lų.“

Nau­ja­ku­rys­tės at­ra­di­mai

Prieš ku­rį lai­ką Si­gi­ta su vy­ru priė­mė ne vi­siems su­pran­ta­mą spren­di­mą. Šei­ma iš pri­va­taus na­mo už­mies­ty­je per­si­kė­lė į per­pus ma­žes­nį bu­tą mies­to cent­re.

„Dau­ge­lį nu­ste­bi­no mū­sų spren­di­mas per­si­kraus­ty­ti į kuk­les­nį būs­tą. Ta­čiau da­bar mums be­veik ne­be­rei­kia au­to­mo­bi­lio – vi­sur ga­li­me nuei­ti pės­čio­mis, nu­va­žiuo­ti dvi­ra­čiu ar vie­šuo­ju trans­por­tu. Tai iš­ties la­bai pa­to­gu, – ti­ki­na pa­šne­ko­vė. – Mies­te gy­ven­ti pa­to­giau ir to­dėl, kad vai­kų mo­kyk­la ar­ti – ry­tais jie ga­li pa­mie­go­ti va­lan­da il­giau.“

Per­sik­raus­ty­mas į ma­žes­nį būs­tą šei­mai pa­dė­jo su­pras­ti, kiek daug daik­tų pri­kaup­ta ir kiek ma­žai jų iš tie­sų rei­kia.

„Ži­no­ma, per­si­kraus­tant iš na­mo į bu­tą te­ko at­si­sa­ky­ti da­lies daik­tų. Ta­da pa­ma­tė­me, kiek daug ne­nau­do­ja­mų bui­ties prie­tai­sų ir in­dų tu­rė­jo­me vir­tu­vė­je. Tad vi­siems siū­ly­čiau kar­tą per me­tus per­žiū­rė­ti ne tik dra­bu­žių spin­tas, bet ir vir­tu­vės, kam­ba­rių len­ty­nas. Pa­mąs­ty­ki­te, ar daž­nai nau­do­ja­te šiuos daik­tus, ko­kią funk­ci­ją jie at­lie­ka?“ – pa­ta­ria pa­šne­ko­vė.

Ne­be­rei­ka­lin­giems daik­tams Si­gi­ta su­ra­do nau­jus na­mus: vie­nus par­da­vė, ki­tus pa­do­va­no­jo. „Ma­no na­muo­se da­bar yra tiek daik­tų, kiek tik­rai ga­na“, – ti­ki­na tva­rios bui­ties ša­li­nin­kė.

Ver­ty­bes pe­rė­mė iš ma­mos

S.Pet­ru­ni­na pa­sa­ko­ja tva­ru­mo pa­mo­kas ga­vu­si dar vai­kys­tė­je. Paš­ne­ko­vės ma­ma iki šiol sa­vo­mis ran­ko­mis ku­ria ir per­ku­ria in­ter­je­ro de­ta­les, pui­kiai siu­va ir mez­ga.

„Au­gau lai­kais, kai vy­ra­vo de­fi­ci­tas, to­dėl dau­gu­ma žmo­nių bu­vo įpra­tę rei­ka­lin­gus daik­tus su­si­meist­rau­ti. Šių įgū­džių ir aš tu­riu, – sa­ko Si­gi­ta ir at­krei­pia dė­me­sį į ki­tą kraš­tu­ti­nu­mą. – Anks­čiau par­duo­tu­vė­se ne­bu­vo nie­ko, o šian­dien vis­ko net per daug. Tad vy­res­ni gi­mi­nai­čiai mėgs­ta ur­mu pirk­ti daik­tus, ku­rie ne­re­tai yra ne­rei­ka­lin­gi. Per Ka­lė­das vi­si šei­mo­je bū­na­me ap­do­va­no­ti įvai­riais nie­ku­čiais, ir nie­kaip ne­pa­vyks­ta paaiš­kin­ti, kad mums jie ne­tei­kia jo­kio džiaugs­mo, nenaudojami pra­ktiš­kai. Vy­res­niems žmo­nėms tai at­ro­do keis­ta: kaip ga­li ne­rei­kė­ti šio daik­to, ku­ris toks gra­žus ir jį ga­li­ma taip leng­vai nu­si­pirk­ti?!“

Paš­ne­ko­vė pa­ste­bi, kad jau­nų žmo­nių spren­di­mai vy­res­nia­jai kar­tai ne­re­tai at­ro­do ne­sup­ran­ta­mi. „Pa­vyz­džiui, mū­sų šei­mos pa­si­rin­ki­mas gy­ven­ti gana ma­ža­me būs­te su­lau­kė ne­ma­žai gal­vų krai­py­mų“, – šyp­so­si Si­gi­ta.

Ji ti­ki­si, kad au­gan­čios jos at­ža­los iš tė­vų pe­rims są­mo­nin­ges­nį po­žiū­rį į var­to­ji­mą ir lė­tes­nį gy­ve­ni­mo bū­dą. „Lai­mę ku­ria ne daik­tai, o pa­tir­tys. Tad la­bai no­rė­čiau, kad vai­kai sa­vo atei­ties na­mus kur­tų ve­da­mi ne grei­to­sios ma­dos, bet šir­dies“, – lin­ki S.Pet­ru­ni­na.

„Tvari Lietuva“ – tai didžiausia tvarumo iniciatyva Lietuvoje, kviečianti pokytį pradėti nuo savęs ir visiems kartu pasirūpinti, kokį pasaulį – visuomenę, aplinką ir ekonomiką – paliksime ateities kartoms. Inciatyvos autorius – naujienų portalas DELFI.

Daugiau informacijos – www.tvarilietuva.lt

GALERIJA

  • Pokyčiai: tvaraus gyvenimo filosofiją prisijaukinusi S.Petrunina su šeima iš privataus namo persikėlė į perpus mažesnio ploto butą.
  • Sistema: „Tvarkos dabar kur kas daugiau, nors virtuvė mažesnė“, – sako jaukių namų šeimininkė. Paslaptis paprasta – visi daiktai turi savo vietą.
  • Sprendimas: sienos neužgriozdintos sienų spintomis ir spintelėmis, kuriose nejučia kaupiasi daiktai. Atviros lentynos tarnauja tiems daiktams, kurie kuria jaukumą ir turi savo istoriją.
  • Sprendimas: sienos neužgriozdintos sienų spintomis ir spintelėmis, kuriose nejučia kaupiasi daiktai. Atviros lenynos tarnauja tiems daiktams, kurie kuria jaukumą ir turi savo istoriją.
S. Petruninos asmeninio archyvo nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS