Asmeninio archyvo nuotr.

ŽOLININKĖ GYVENIMO PILNATVĘ ATRADO GIMTINĖS VIENKIEMYJE

2021-06-23 22:00
Rasa Rožinskienė

Žolininkė Monika Smilgytė, gyvenanti Marijampolės rajone, Leiciškių kaime, juokiasi, kad daugelis žmonių keistai įsivaizduoja jos darbą. "Jiems atrodo, kad aš kiauras dienas po pievas su kraitele braidau ir žoleles sau po vieną rankioju…" – sako moteris, dažnai turinti ir nuo uodų užsimaskuoti, ir su didesnėmis už save dilgėlėmis kovoti, kad žolių prisirinktų.

– Vadinate save žolininke, bet kai tik savo lakioje vaizduotėje imu kurti žolininkės portretą, prieš akis iškyla gal ragana, gal žiniuonė. O paskui pamatau jus, žolynų vainiku pasipuošusią, – tokią gražią moterį, be galo gamtą mylinčią... Ir visi raganų burtai išgaruoja!

– Esu gamtą mylintis žmogus, o žolininkystė – tarsi mano gyvenimo būdas. Sąmoningai jį pasirinkau. Nusprendžiau gyventi ne kaime, bet vienkiemyje, kad pati galėčiau tas žoles auginti. Ne tik darže jas skinu, bet ir pievose, laukuose, miškuose, net kemsynėse žoliauju – visur jų aplinkui savo valdas ieškau. Pavyzdžiui, prie Šakališkių piliakalnio yra daug natūralių pievų. Tad tenka eiti pėsčiomis arba dviračiu važiuoti ne vieną kilometrą, nes kitaip prie jų neprisikasi.

Mano darbe neužtenka vien žoles pažinti. Turi ir į žmogaus ligas įsigilinti, ir pačius žmones mokėti išklausyti. Dar turi gebėti parinkti tinkamas žoleles. Galų gale, užvesti žmones ant kelio, paskatinti juos pasirinkti sveikesnį gyvenimo būdą. Juk dažnai žmogus nori kažkokios stebuklingos tabletės ar žolelės. Bet juk taip nebūna, kad išgersi stebuklingų žolelių arbatos ir pasveiksi. Kiekvienas pats turi būti atsakingas už savo sveikatą. Patys turime žiūrėti, ką valgome, ar sportuojame, ar mintys galvoje teigiamos, ar širdis ant nieko nepyksta… Dažnai žmogus ir pats turi atsakymą į visas savo bėdas, tik jam trūksta valios kažko gyvenime atsisakyti, pasistengti. Dažnai, užuot valgę vaisius, uogas, daržoves, kertame bandeles arba, užuot pajudėję gryname ore, nepakylame nuo kompiuterio, kaip kad dabar paaugliai.

Įvairovė: vaistingieji augalai Moniką lydi visur – darže, pievose, laukuose, miškuose, net kemsynėse! / Asmeninio archyvo nuotr.

– Tai pranašaujate, kad dabartinei jaunimo kartai, užaugusiai neatsitraukus nuo kompiuterių, telefonų, planšečių, net jūsų gydomosios žolelės nepadės?

– Oi, bijau net ką kalbėti. Sugadinta bus karta. Neįsivaizduoju, kaip reikės sugrąžinti jų visą judrumą. Nebemokės bendrauti mūsų vaikai. Socialiniai įgūdžiai baigia degraduoti. Ir jokios žolelės čia nepadės. Ne tam jos skirtos… Vienos gali gydyti uždegimą – švelniai jį slopinti. Kitos gali papildyti skurdžią mūsų dietą mikro- ir makroelementais, turi antioksidacinių, antivėžinių savybių. Galiu žolelėmis cholesterolį sureguliuoti. Bet jei žmogus visą dieną sėdės prie kompiuterio, ilgainiui raumenys atrofuosis, stuburas iškryps. O ir gyvo bendravimo mano žolelės neišmokys. Juk viskas žmoguje turi derėti – tiek fizinė, tiek emocinė, tiek dvasinė sveikata harmonijoje viena su kita turi būti.

Šiandien Joninės svarbios ne tiek dėl gamtos pagerbimo, bet labiau dėl lietuviškų tradicijų išsaugojimo.

Aš pati geriausiai jaučiuosi gamtoje. Vaikštau po laukus, miškus žoliaudama. Taip atsipalaiduoju ir nusiraminu. Mieste daug automobilių, daug triukšmo, užterštumo.

– Betgi jūs Italijoje dešimt metų gyvenote. Negi ten ne švariau?

– Ką jūs, Italijoje man net astma buvo išsivysčiusi… Tarp kalnų kartais nebūna visai jokio vėjelio ir susidaro didelis smogas, nėra kuo kvėpuoti. Ilgainiui ėmiau justi, kad kaip tas gandras grįžta į gimtąjį lizdą, taip ir tu nebegali be savo gimtinės. Tėvynės nostalgija buvo tokia didelė, kad ilgiau jau tverti nebegalėjau. Man trūko gimtųjų vietų ir to ežero, kuriame dar vaikai būdami maudėmės.

Aišku, visokių dalykų čia puokštė susidėjo, kad į Lietuvą su vaikais grįžau. Sunkus periodas buvo. Turino universitete magistro mokslus baigiau – žalių plotų, sodų, parkų projektavimą studijavau. Bet darbo pagal specialybę neradau. Supratau, kad šioje srityje Italijoje yra sava tvarka, darbo vietos tarsi paveldimos. Užsieniečiui jokių šansų pagal specialybę įsitvirtinti. O čia dar ekonominė krizė prasidėjo… Et, jaunystė – kvailystė. Galima sakyti, į Italiją paskui savo meilę išvykau. Bet jei niekas neįsimylėtų, tai ir tų vaikų nebūtų, tiesa? Italijoje man gimė Nicola. Jam aštuoneri. Ir Marta, kuriai dabar keturiolika.

– Grįžote gimtinėn prieš šešerius metus. Vaikystės kloniuose nusipirkote apleistą vienkiemį ir parkų projektavimą atidėjote geresniems laikams. Tapote žolininke… Gal mamos ar močiutės kraujyje užuominų į tą profesiją būta?

– Gamtos vaikas buvau: nuo vaikystės gamtoje gyvenau. Gudeliuose. Prie pat ežero. Su tėčiu dar drauge parką sodinome. Pamenu, nuo mažų dienų augalai traukė. Su lėlėmis, kaip kitos mergaitės, niekada nežaidžiau. Vasarą iš žolių namus darydavome, o tuose namuose maistą – irgi iš žolių – gamindavome. Žiemą jau iš švendrių kitokius namelius statydavome.

Labai dėkinga už tą pašaukimą tėveliams esu: jie buvo sveikuoliai, vegetarai, daug knygų sveikos gyvensenos temomis turėjo. Be galo mėgau jas vartyti. Pamenu, tėtis mamai vis sakydavo: "Kam pirkti tą juodą arbatą, jei čia pat pievoje galima prisirinkti žolelių." Tad mama ir eidavo rinkti – gal 20 skirtingų rūšių! Nuo to laiko ir aš žolėmis susidomėjau, vis mamos klausinėjau: o kodėl šitų žolelių prisiskynei, o kuo geros anos? Buvo be galo smalsu sužinoti, ką tie augalai gali.

Vėliau, kai iš Italijos grįžau, būdavo, skaitau kokį straipsnį ir mąstau – o ką aš vienam ar kitam sergančiam žmogui iš žolelių galėčiau pasiūlyti? Čia dar mama vis pakiša kokį straipsnį apie garsius žolininkus – Virgilijų Skirkevičių, Jadvygą Balvočiūtę ir kt. Skaitydavau apie juos, o pati sau galvodavau, kad ir man ta žolininkystė be galo tiktų ir patiktų.

Atvirai: "Esu gamtą mylintis žmogus, o žolininkystė – tarsi mano gyvenimo būdas. Džiaugiuosi jį atradusi..." – sako žolininkė Monika Smilgytė. Asmeninio archyvo nuotr.

– Bet kol apie žoles tik skaitai – turi teoriją. Tikros, vertingos žinios ateina tuomet, kai pradedi tuo žoliavimu ir gydymu žolėmis gyventi. Ar taip buvo ir jums?

– Puikiai tai supratau, todėl, vos įsikūrusi gimtinėje, jau pačią pirmą vasarą pradėjau žoliauti. Visada drauge ir mamą imdavau. Iki šiol tebeimu: ji man geriausia patarėja ir pagalbininkė, nes apie žoles labai daug išmano.

Vėliau tenka tas visas žoles, jų mišinius pačiai išmėginti – žiūrėti, kaip kokios veikia, kokios naudos duoda. Po skyrybų Italijoje į Lietuvą grįžau daug sveikatos problemų turėdama, tad iš tiesų tomis žolėmis ir bandžiau jas visas išspręsti. Cheminiai vaistai man visiškai nepadėjo.

Apsigyvenusi vienkiemyje ėmiau sveikai gyventi, tapau vegetare, pradėjau vartoti gydomąsias žolelių arbatas ir, nepatikėsite, sveikatos problemų per kelis mėnesius neliko.

Sykį pasiryžęs keistis, turi valingai savo plano laikytis, kol jis taps natūraliu tavo gyvenimo būdu. Sveikai gyveni, daug judi, valgai ekologišką pačių arba ūkininkų užaugintą maistą, geri žolių arbatas, kurios tau tinka, ir kuo puikiausiai jautiesi.

– Ar neprašo moterys, išgirdusios, kad žolininkė esate, ir jas to žolelių pradžiamokslio pamokyti?

– Oi, dažnai prašo. Bet kad lengvabūdiškas jų mąstymas. Šeštus metus jau žoliauju, todėl galiu drąsiai sakyti, kad be galo sunkus tai darbas. Tik įsivaizduokite – dabar prasideda šeivamedžių žydėjimas. O jie auga tokiose apleistose vietose, aukštuose dilgėlynuose. Tai prisirengi drabužių tiek, kad tos dilgėlės, kurios tau virš galvos stypso, negyvai nesudilgintų, ir brauniesi link šeivamedžių. Paskui juodųjų serbentų lapų keliauji į tokį beržyną-pelkyną, kuriame baisu net koją ne ten padėti. Guminius batus auniesi, per dumblą brendi. Uodų spiečius, patikėkite, kaip Sibire – baidaisi nuo jų ir vis tiek visas sukąstas namo grįžti.

Jei reikia gauromečių priskinti – ne keliais, bet laukais, per griovius kaip voverė šokinėji, o kartais ir į kokį apleistą šulinį pataikai. Sykį išties taip buvo, gerai kad su manimi mama ėjo – padėjo išlipti.

Grįžus namo, dar reikia tas visas žoles sutvarkyti. O dar šeima pasirūpinti, daržus nuravėti, žolę nupjauti, šliužus nurinkti... Žodžiu, vienai vienkiemyje gyvenant – net ir be žoliavimo, darbų begalės, kurių kiti miestiečiai nė nesuvokia.

– Šoktelėkime per minties griovį ir atsidurkime stebuklingos Joninių šventės išvakarėse. Ką jums – žolininkei – sako ši ilgiausios metų dienos ir trumpiausios nakties šventė? Ar iš tiesų vaistinių galių žolelės turi tik iki Joninių, o po jų net rinkti neverta?

– Lauko žoles renkame iki Joninių. Bet yra tokių, kurios žydi vėliau. Pavyzdžiui, jonažolės, kraujažolės, vingiorykštės... Iki Joninių ir medžių lapai būna patys gražiausi. Paskui juos gali užpulti įvairios ligos. Todėl didysis žoliavimas ir vyksta būtent iki Joninių. Paskui labiau skini tai, ką pats darže užsiaugini: medetkas, ožrages, krapus, pelynus ir kt.

Kadangi iki Joninių ilgiausios dienos – tai tos visos žolės gauna daugiau saulės, sukaupia savyje daugiau gyvybinės energijos. Juk ir uogos, be saulės augusios, nebūna tokios skanios, kaip kad saulės sunokintos.

Seniau Joninės buvo truputį kitokia šventė. Kadangi žmogus gyveno gamtoje, kiekvieną pievų augalą pažinojo. Gyvulius naktigonėn gindavo, kur žvaigždes stebėdavo ir visą dangaus kūnų judėjimą. Tad per Jonines daugiau garbino gamtą. Šiandien Joninės svarbios ne tiek dėl gamtos pagerbimo, bet labiau dėl lietuviškų tradicijų išsaugojimo. Turime jas puoselėti, senąsias šventes švęsti, savo vaikams jas perduoti, nes žmogus, nežinantis savo praeities, bus kaip medis be šaknų.

Neseniai išmokau kankliuoti, tai ir aš Joninių išvakarėse Marijampolės "Marių parke" vyksiančiame renginyje dalyvausiu. Su sūnumi abu dainuojame Marijampolės kultūros centro "Žolynukų" ansamblyje. Ir dukra jį lankė, kol į paaugles neišėjo.

– Gal namuose turite kokį sąrašėlį, pagal kurį žinote, kada ir kokias žoles rinkti, į pievas, pelkes ar miškus ruoštis?

– Visi mano sąrašai – galvoje. Kad tektų mažiau po dilgėlynus braidyti, stengiuosi ir pati savo sodyboje daug tų žolių užsiauginti – jonažolių, kraujažolių ir kt. Matote, jonažolės dažnai būna apsivijusios laukiniais vijokliais, tai jas iš ten iškrapštyti – sudėtinga. Žodžiu, bandau žolelių pavyzdžių turėti ir darželyje prie namų, kad matyčiau, kuris kada pražysta, ir žinočiau, kada jau laikas į laukus eiti. O eidama skinti vienų, pamatau, kad jau žydi ir kiti… Pasaka tai be galo. Sunku įsivaizduoti, apie ką kalbu, miesto žmogui.

Išeitis: kad tektų mažiau po dilgėlynus braidyti, M.Smilgytė stengiasi ir pati savo sodyboje daug žolelių užsiauginti. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar yra tokia žolė, be kurios joks vaistažolių derinys neįmanomas?

– Negali suabsoliutinti – juk ir problemos žmonių nevienodos. Imunitetui stiprinti tikrai šeivamedžio žiedai padės – kaip tik dabar žydi. Širdžiai tiks gudobelės – ir žiedai, ir lapai, ir uogos. Šių laikų žmonių didžiausia bėda – sugadinti skrandžiai, pakilęs rūgštingumas. Gauromečiai ir ožragės tam pagelbės, bet užvis geriausiai liepų lapai su ta bėda tvarkysis.

– Tai žolininkas šiais laikais – beveik kaip gydytojas, tik dar pats ir vaistus gamina?

– Be galo gerbiu mūsų gydytojus. Auksinė profesija. Bet šių dienų medikų problema, kad jie neturi laiko išklausyti pacientą. Toks didelis darbo tempas, kad nebelieka laiko įsigilinti į problemą, pakalbėti apie sveikesnį gyvenimo būdą, ligų priežasčių paieškoti.

Aš su žmogumi ilgai kalbuosi. Kartais jam atrodo, kad jį kamuoja viena problema. O kai išklausau, pamatau, kad bėda slypi visiškai kitur. Dar turiu jį matyti. Iš žmogaus išvaizdos, sudėjimo, veido paburkimo galiu daug ką nuspręsti. Jei neaišku – dar daugiau klausinėju. Tik susidariusi bendrą vaizdą žolelių skiriu. Jei yra kažkoks padarinys, tarkim, tinsta kojos, reikia išsiaiškinti priežastį. Kartais žmogus vaistais kraują skystina, o aš jam patariu vingiorykštes pamėginti, kad skrandis saugesnis būtų. Cholesterolį irgi galima žolelėmis sureguliuoti. Geriausia, sakau, kai tradicinė medicina ir žolelės išvien eina. Tarkim, chirurgas atliko operaciją, o tu paskui žolelių kompresais uždegimą, žaizdos tinimą gydai. Vienas kitam juk netrukdo.