Didžiausiu automobilių sporto renginiu visose Baltijos šalyse tituluojamų "Omnitel 1000 km lenktynių" dalyviai kasmet rungiasi ne tik tarpusavyje, bet ir su trimis bendrais varžovais: kaitra, nuovargiu ir savo pačių patirties deficitu.

Pirtis su ratais

Prieš savaitę Palangą sportinių automobilių griausmu drebinusios "Omnitel 1000 km lenktynės" buvo viso labo antrosios per dešimtiems metų istoriją, kai jose dalyvavusiems neprireikė lietaus padangų. Per visus kitus startus skalaudavo tropinės liūtys ir daužydavo tokie vėjai, kad svarbiausias komandų mechanikų rūpestis tuo metu būdavo ne trasoje ratus sukantys automobiliai, o pagalbos zonos palapinės, kurios labiau priminė štormo draskomas bures. Tačiau gamtos stichijai aprimus beveik visada saulė vėl taip užkaitindavo, kad mašinos viduje temperatūra šoktelėdavo iki 60–70 ar net 80 laipsnių.

Vienos žiauriausių šiuo požiūriu buvo 2003-iųjų lenktynės, kai prabėgus valandai po starto į techninės pagalbos zoną grįžęs būsimas varžybų nugalėtojas Vytautas Venskūnas nepajėgė išlipti iš bolido "Porsche Carrera GT3". Komandos mechanikai išvilko jį už pažasčių, paguldė pavėsyje ir ėmėsi gelbėjimo operacijos – nuolat pylė vandenį ir keitė ledukų maišelius.

"Tąkart mes padarėme klaidą, neapgalvoję, kaip bus vėdinamas automobilio salonas. Kadangi pavėsyje temperatūra buvo bene 30 laipsnių karščio, mašinos viduje buvo karšta kaip saunoje. Jau po kokių 20 minučių pradėjau paskutiniais žodžiais keikti savo antsvorį ir avantiūrizmą, kad sėdau prie vairo tinkamai nepasiruošęs startui", – prisiminė V.Venskūnas.

Kitą kartą kaitra automobilyje buvo ne juokais išgąsdinusi ir vieną nuolatinių 1000 km lenktynių dalyvių Raimundą Slaboševičių. Artėjant jo pamainos prie BMW vairo pabaigai, patyrusiam sportininkui nuo karščio prasidėjo haliucinacijos – vaizdas akyse pradėjo lietis, atrodė, kad trasoje laksto žmonės...

"Kai esi apsirengęs storą nedegų kombinezoną, užsimaukšlinęs skafandrinį šalmą, ir mūvi pirštines, net sprinteriškose žiedinėse lenktynėse, kai trasoje reikia dirbti maždaug pusvalandį, karštis būna sunkiai pakeliamas. Palangoje, kur vairuotojai keičiasi kas valandą, ši problema tampa ypač aštri beveik visiems lenktynių dalyviams, išskyrus važiuojančius atviro kėbulo prototipais. Šiais metais aš pats trasoje praleidau tik dvi valandas – likusį laiką prie "Volkswagen Polo" vairo dirbo mano vaikai Martynas ir Iveta, tačiau nepaisant geros jų sportinės formos, karštis taip pat buvo didelė problema. Atėjus laikui keistis, Martynas pats paprašydavo padėti išlipti iš automobilio", – pasakojo R.Slaboševičius.

Laiko vagis

Karščio problemą sprendžia kas kaip išmano. Šiose lenktynėse ne vienos komandos mechanikai, sulaukę vairuotojų keitimosi valandos, pjaustė šoninius iš organinio stiklo pagamintus automobilių langus ir iš plastikinių mineralinio vandens butelių bandė sumontuoti ortakius, nukreipiančius į mašinos saloną šviežią orą. Labiau patyrę ištvermės lenktynių dalyviai specialius ortakius montuoja ant automobilio stogo.

Vienas efektyviausių, tačiau kartu ir brangiausių kovos su pernelyg aukšta temperatūra būdų – specialios liemenės, kuriose cirkuliuoja vanduo. Sportininkas užsivelka ją po kombinezonu, o žarneles prijungia prie automobilyje sumontuotos dėžės su ledais.

"Išbandėme šią sistemą 24 valandų lenktynėse Dubajuje. Viskas veikia iš tiesų puikiai – šaldo širdies plotą ir nugarą, tačiau tai gerokai pailgina vairuotojų keitimosi laiką. Varžybose, vykstančiose Pietų Europos trasose sportininkai dažnai naudoja specialius šalmus, prie kurių prijungiami specialūs ortakiai, tačiau prie tokių dalykų reikia priprasti. Jei jie blaško dėmesį, rezultatas prastėja", – pasakojo komandos "Oktanas Racing" narys Nemunas Dagilis.

Vienas 1000 km lenktynių favoritų, iš kovos pasitraukęs dėl automobilio "Porsche" variklio gedimo teigė, kad ir kokių priemonių ginantis nuo karščio sportininkai imtųsi, prabėgus 30–40 minučių nuo starto nuovargis pradeda koreguoti rezultatus. Važiavimo tempas paprastai krinta po 1–2 sekundes kiekviename rate, palyginti su fiksuotu lenktynių pradžioje.

Šiais metais antrą vietą bendrojoje įskaitoje užėmęs ir tuo gerokai visus orakulus nustebinęs Ramūnas Čapkauskas, važiavęs prototipu "Adampolis Luego Kit car", teigė, kad kitas svarbus veiksnys, lemiantis rezultatus, – gebėjimas atsipalaiduoti.

"Emocinė įtampa lydi visose žiedinėse lenktynėse, kuriose startuoja skirtingo galingumo automobiliai ir skirtingo pasirengimo sportininkai, nes tenka labai daug kartų lenkti ir stebėti, kad pats netrukdytum greitesniems. Asmeniškai man tai labai patinka, nes visą valandą galiu kovoti dėl sekundžių dalių. Tačiau prie tokių dalykų nepratusiems ištverti būna sunku. Kolegos iš komandos "Neiluva" keletą kartų dėl emocinio nuovargio paprašė pakeisti juos anksčiau, nei planuota", – pasakojo R.Čapkauskas.

Pasirengimo procedūros

Automobilių sporto profesoriumi tituluojamas treneris Jonas Dereškevičius tikino, kad netikėtumų maratoninėse lenktynėse išvengti galima tik tuo atveju, jei vairuotojas tokiam startui ruošiasi nuosekliai ir sistemingai.

"Svarbiausi namų darbai – geras bendras fizinis pasirengimas, nepriekaištingas regėjimas, taisyklingas maitinimasis ir emocinis stabilumas. Jei žmogus nemoka tvardytis, patekus į tokią stresinę būseną, kokia visuomet lydi lenktynes, jo pulsas peršoka 170 ribą. Tada tikimybė, kad reakcija į vieną ar kitą situaciją trasoje bus neadekvati, labai išauga", –aiškino treneris.

Jo teigimu, patyrusių komandų vadovai per ištvermės lenktynes sportininkams parūpina specialių gėrimų, turinčių tam tikrų mineralinių medžiagų, kurių organizmas netenka gausiai prakaituodamas.

Spręsdamas, kokius medikamentus ar vitaminus kada geriausia naudoti, J.Dereškevičius konsultuojasi su aukšto meistriškumo lengvosios atletikos sportininkus prižiūrinčiais medikais.

(Ne)patyrimo dividendai

Kalbinti didžiausi šalies automobilių sporto autoritetai akcentavo, kad tikėtis gerų rezultatų ištvermės lenktynėse galima tik nuolat joms ruošiantis.

"Kadangi Lietuvoje visas žiedinių lenktynių gyvenimas apsiriboja dviem trim renginiais per metus, būtiną treniruotėse nuvažiuotų kilometrų skaičių sugeba pasiekti vos keletas sportininkų, dalyvaujančių įvairiuose užsienio šalių čempionatuose. Absoliuti dauguma kitų automobilių sporto entuziastų tik žaidžia lenktynes", – samprotavo V.Venskūnas.

Kita vertus, būtent entuziazmas yra bene svarbiausia Lietuvos lenktynių pasaulio varomoji jėga ir puošmena. Šiais metais Palangoje buvo galima prisižiūrėti daugybę pavyzdžių, kai žmonės imasi tokių remonto darbų, kurie kitomis aplinkybėmis būtų laikomi avantiūromis. Antai komanda "BBK Racing", važiavusi savadarbiu "Mitsubishi Colt", per treniruotę taranavo trasą juosiančius gelžbetonio blokus ir suknežino visą automobilio priekį. Tačiau mechanikų brigadai, vadovaujamai Dariaus Biesevičiaus, lauko sąlygomis prireikė mažiau nei pusdienio kėbulo geometrijai atstatyti: "Mitsubishi Colt" priekis buvo pritvirtintas prie vieno sunkvežimio, galas – prie kito, ir svarbiausios laikančiosios konstrukcijos ištemptos iki reikiamų vietų.

Tokie dalykai, kaip vykstant lenktynėms per keliolika ar keliasdešimt minučių keičiami automobilių reduktoriai, pusašiai, pavarų dėžės, aušinimo radiatoriai, suremontuojami stabdžiai ir t. t. – nieko nestebinanti kasdienybė.

Taip pat įdomu, kad kai kurios komandos sėkmingai pasiekė finišą net neturėdamos rimtos techninės pagalbos komandos. Pavyzdžiui, su "Ukmergės AMSK" vėliava dyzeline "Škoda Fabia" didesnę dalį lenktynių sportininkai važiavo kamuojami mistinio stabdžių gedimo: kartais automobilis stodavo kaip įkastas, o kartais visą stabdymo zoną pralėkdavo neprarasdamas greičio. Tada įsivaizduoti, ką jaučia oreivis, kai iššokus iš lėktuvo jo parašiutas neišsiskleidžia, labai lengva...