Sostinė pasirengusi
Stereotipas, kad į Austriją važiuojama arba dėl puikių kalnų slidinėjimo trasų, arba iš meilės operai ir vadinamiesiems Vienos klasikams, ypač Wolfgangui Amadeusui Mozartui, vėl sulaužytas dėl „Eurovizijos“. Nors austrai nėra dėl jos pamišę kaip lietuviai, ją yra laimėję net triskart, tad trečiąkart tapo „Eurovizijos“ šeimininkais.
Likus savaitei iki pirmojo pusfinalio, Vienoje jau matyti nemažai vizualių artėjančios fiestos ženklų. Važiuojant iš oro uosto pasirodo pirmieji „Eurovizijos“ plakatai. Pačioje Vienos širdyje, priešais garsiąją Vienos operą, matyti trys didžiulės reklamos, kuriomis bendrovė ÖBB – nacionalinė „Eurovizijos“ mobilumo partnerė – populiarina ir konkursą, ir save. Jos traukinio lokomotyvas, papuoštas euroviziniu šūkiu ir spalvų gama, jau keliauja ne tik po Austriją, bet ir po kaimynines Vokietiją, Šveicariją, Vengriją. Vienos tramvajai papuošti vėliavėlėmis „Vienna 12 points“, tokių pat akcentų yra ir ant geriamojo vandens kolonėlių, ir kitur.
Beje, vieną tokį užrašą, skirtą ne Vienai, o Lietuvos atstovui Lion Ceccah, matėme Lietuvos ambasados lange – plakatėlis skelbia: „12 points to Sólo quiero más“.
Viena jau turi patirties rengti didžiausią pasaulyje gyvos muzikos konkursą. Ji trečiąkart tapo eurovizine sostine, nors oficialią paraišką buvo pateikęs ir Insbrukas, o iš pradžių tokių ketinimų turėjo ir keli kiti Austrijos miestai. Vis dėlto nutarta, kad jubiliejinė 70-oji „Eurovizija“ vyks sostinės „Wiener Stadthalle“ arenoje.
Viena baigia įrengti ir erdves, kuriose į areną nepatekusieji galės stebėti transliacijas. Čia vyks ir daugybė kitų „Eurovizijos“ tematikos renginių, o „Eurovizijos“ gerbėjai galės ir pašokti skambant populiariausioms per septynis dešimtmečius konkurso dainoms.
Garsios pavardės
Arena „Wiener Stadthalle“ ketina nustebinti pasaulyje garsaus vokiečių dizainerio Floriano Wiederio koncepcija, kurioje atsispindi ir Vienos secesijos – nusistovėjusias normas laužiusio meno judėjimo Austrijoje – kūrybinė dvasia, ir Vienos kavinių kultūra.
Kava ir tortais Viena tikrai sunkiai pralenkiama: Vienos kavos namų kultūra net įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Istoriškai kavinės čia nuo seno buvo intelektualų, menininkų ir rašytojų susitikimo vieta, kur valandų valandas buvo sėdima kad ir su vienu kavos puodeliu, diskutuojama aukštomis temomis, bet ne tik. Ir šiandien austrams tai reiškia daugiau nei vien mėgavimąsi kava su neįtikėtino skonio austriškais tortais, kad ir garsiuoju šokoladiniu „Sachertorte“, sukurtu dar 1832-aisiais ar, kitais duomenimis, aštuoneriais metais vėliau. Be kita ko, net ir Prancūzijos simboliu laikomi kruasanai kildinami iš austriškų ragelių kipšerių (kipferl), kurie čia buvo kepami dar viduramžiais.
Jubiliejinę „Euroviziją“ ves televizijos laidų vedėja, dainininkė, modelis Victoria Swarovski, taip pat kino ir televizijos aktorius, laidų vedėjas Michaelis Ostrowskis. V. Swarovski – garsiosios Austrijos „Swarovski“ kristalų imperijos paveldėtoja.
Beje, jos gyvenimo draugas Markas Mateschitzas valdo kitą pasaulyje gerai žinomą, stipriausią ir vertingiausią Austrijos prekės ženklą „Red Bull“, kurio vertė siekia 8,7 mlrd. eurų. Tiesa, austras valdo 49 proc. bendrovės, kita dalis priklauso Tailando verslininkams, tačiau būtent austrai, kiek pakoregavę originalų tailandiečių receptą, išgarsino pasaulyje šį energinį gėrimą, be kita ko, gal iš patriotizmo gana populiarų tarp austrų.
„Red Bull“ garsėja ir vienu gražiausių ir moderniausių biurų pasaulyje – netoli Zalcburgo esančio Fuschl am See miestelio pakraštyje, tarp tiurkio spalvos tvenkinukų, išmėtyti modernūs neįprastų formų pastatai yra vienas iš turistų lankomų objektų.
Iškalbingi šviesoforai
Pirmą kartą Viena „Eurovizijos“ sostine tapo beveik prieš šešis dešimtmečius, po Udo Jürgens dainos „Merci, Cherie“ triumfo 1966-aisiais. Be kita ko, nugalėti jam pavyko tik iš trečio bandymo „Eurovizijoje“.
Udo Jürgens dainininko karjera tęsėsi per pusšimtį metų, jis parašė daugiau kaip 1 tūkst. dainų. Sulaukęs 80-ies jis mirė 2014-aisiais, tais metais, kai antrąją pergalę „Eurovizijoje“ Austrijai pelnė Conchita Wurst (tikroji pavardė – Thomas Neuwirth) su daina „Rise Like A Phoenix“.
Barzdotoji drago karalienė vienus piktino, kitus žavėjo, bet abejingų jai nebuvo. Viena sugalvojo originalų būdą palaikyti savo žvaigždės kovą prieš homofobiją ir transfobiją: 2015 m. Vienoje atsirado ir lig šiol tebeveikia pėsčiųjų perėjų šviesoforai, kuriuose vietoj įprastos vieno žmogaus piktogramos vaizduojamos tos pačios lyties arba heteroseksualios poros, susikibusios rankomis ar apsikabinusios, papuoštos širdelėmis.
Pernai, praėjus vienuolikai metų po Conchitos triumfo, trečiąkart Austrijai „Eurovizijos“ laurus atnešė Vienos operos solistas kontratenoras JJ (Johannes Pietsch) su daina „Wasted Love“.
Didžiausias boikotas
Nors Viena nusiteikusi šventiškai, o bilietai į „Euroviziją“ (į didįjį finalą kainavę maždaug iki 370 eurų) iššluoti per septynias minutes nuo jų pardavimo pradžios, austrai neslepia nusivylimo, kad šįsyk, skirtingai nei prieš vienuolika metų, konkursą temdo didžiausias boikotas „Eurovizijos“ istorijoje: Islandija, Airija, Nyderlandai, Slovėnija ir Ispanija iš jo pasitraukė protestuodamos prieš sprendimą leisti joje dalyvauti Gazoje kariaujančiam Izraeliui. Nepaisant, kad į konkursą grįžo kelios pauzę jame padariusios kitos šalys, jubiliejinėje „Eurovizijoje“ varžysis mažiausiai dalyvių per pastaruosius trylika metų – 35 šalys. Tai reiškia ne tik tai, kad neišgirsime boikotą paskelbusių valstybių atstovų, tačiau baiminantis provokacijų Austrijai teks imtis ir sustiprintų apsaugos priemonių.
Nors „Eurovizijos“ šūkis – „United By Music“ („Suvienyti muzikos“) ir nuolat pabrėžiama, kad konkurse – jokios politikos, be politinių momentų jame neapsieinama. Vargu ar tai įmanoma, kai tokia geopolitinė situacija.
Be kita ko, ir pati Austrija europiniame kontekste turi savo politinę specifiką – ji nėra NATO narė ir neketina ja tapti. Tai nulemta istorinių aplinkybių. Po Antrojo pasaulinio karo nuo nacių išvaduotos Austrijos sostinę Sovietų Sąjunga kartu su sąjungininkais (JAV, Jungtine Karalyste, Prancūzija) valdė iki pat 1955-ųjų. Maskva išvesti pajėgas iš Rytų Austrijos ir Vienos sutiko tik tada, kai Vakarai pažadėjo, kad Austrija bus neutrali ir niekada netaps NATO nare. 1955 m. pasirašyta sutartimi Austrija įsipareigojo laikytis nuolatinio neutraliteto ir neprisijungti prie jokių karinių aljansų, neleisti savo šalyje steigti užsienio karinių bazių. Neutralitetas buvo kaina už suverenumą, leidusį išvengti panašaus į Vokietijos padalijimo.
Tad nors po 2022 m. prasidėjusios Rusijos invazijos į Ukrainą lig tol taip pat nesijungusios į NATO Suomija ir Švedija pakeitė savo požiūrį ir tapo Aljanso narėmis, Austrijoje tokių diskusijų nėra daug. Austrai labai vertina savo šalies neutralitetą ir tiki diplomatijos jėga. Jie didžiuojasi, kad jų sostinė yra viena iš svarbiausių diplomatinių centrų pasaulyje, čia įsikūrę daug svarbių tarptautinių organizacijų būstinių.
Gynybai Austrija skiria vos 1 proc. BVP ir, nors ji turi savo karines pajėgas, bet, kaip ironizuoja patys austrai, palyginti su kitomis Europos šalimis, jos – vaikų darželio lygio.
Be kita ko, minėta 1955 m. sutartimi Austrija įsipareigojo išlaikyti šalyje pastatytus paminklus nuo nacių šalį išvadavusiems sovietų kariams. Nors Sovietų sąjungos pareigų perėmėja Rusija pamynė daugybę susitarimų, Austrija saviškio tebesilaiko, nors dabartiniame kontekste mažiausiai keistai atrodo, kad Vienos centre, Schwarzenbergplatz aikštėje, nuo 1945 m. tebestovi gigantiškas 12 m aukščio paminklas sovietų kariams.
Ir žirgų baletas
Nors dabar į Austriją plūsta šiandienos muzikos žvaigždžių gerbėjai, įprastai čionai važiuojama dėl klasikinės muzikos ir operos. Čia daug muzikai skirtų muziejų, o W. A. Mozarto paklausyti kiekvieną dieną kviečia daugybė įvairiausių formatų salių. Net jei nesate operos gerbėjas, Vienos operą verta aplankyti bent jau čia rengiamose ekskursijose, nes interjerai gniaužia kvapą.
Nors dabar į Austriją plūsta šiandienos muzikos žvaigždžių gerbėjai, įprastai čionai važiuojama dėl klasikinės muzikos ir operos.
Jei nedomina opera ar baletas, gal sudomins žirgų baletas, skambant Vienos klasikų kūriniams? Klasikinis jojimas ir Ispanijos jojimo mokykla Vienoje – beveik 300 metų pačioje Vienos širdyje, Hofburgo rūmų komplekse, puoselėjamas aukštojo jojimo menas, o unikalios lipicanų veislės žirgų veisimo tradicijos įtrauktos į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Vadinamasis žirgų baletas – išskirtinė Vienos atrakcija. Nors bilietai kainuoja ne mažiau nei į Vienos operą, šis renginys vien dėl garsiųjų žirgų šuoliukų tikrai vertas tos kainos.
Tačiau net jei nemėgstate klasikinės muzikos, Austrijoje nuo jos nepabėgsite: ji kaip foninė muzika skamba Vienos geležinkelio ir metro stotyse, taksistų ir pavėžėjų automobiliuose, jei šie nėra imigrantai iš musulmoniškų ar postsovietinių šalių. Vieni populiariausių saldumynų lauktuvėms iš Austrijos – vadinamieji „mocartukai“, šokoladiniai saldainiai su migdolais, suvynioti į popierėlius su W. A. Mozarto atvaizdu.
Tiesa, lauktuvėms tiktų ir austrų sumanytas, visame pasaulyje žiemos svajonės simboliu tapęs stiklinis burbulas: jį pakratęs gali stebėti, kaip stebuklingas sniegas švelniai krinta ant burbulo viduje įtaisytų žavingų peizažų. Vienoje Perzy šeima nuo 1900 m. rankomis gamina savo protėvio sugalvotus sniego burbulus, tad kiekvienas jų – unikalus kaip snaigė.
Pašėlę austrai
Žinoma, viešint Vienoje neabejotinai verta aplankyti įstabią Šv. Stepono katedrą, Austrijos–Vengrijos imperijos šlovės laikų rūmus, taip pat ir Lietuvoje filmuoto „Sisi“ serialo herojės imperatorienės Elžbietos rūmus, turtingus muziejus įvairių skonių žmonėms ar dar 1752 m. įkurtą seniausią pasaulyje veikiantį Schönbrunn zoologijos sodą.
Niekur kitur nepamatysi tiek garsiojo austrų tapytojo simbolisto Gustavo Klimto darbų, tarp jų ir Belvederio rūmų galerijoje eksponuojamą jo šedevrą „Bučinys“, su kuriuo net Vilniuje įvairių suvenyrų ne mažiau nei su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbais.
Nors po Vieną turistų džiaugsmui važinėja karietos su žirgais, nieko nestebina ne tik šventinę dieną tautiniais drabužiais pasidabinusios moterys su „Louis Vuitton“ rankine ar vyrukai su tradiciniais odiniais šortais, taip pat ir tautinių drabužių parduotuvių gausa, o austrai, negarsėjantys kaip labai religingi, vis dar dažnai pasisveikina sveikindami Dievą, jie visada garsėjo ir priblokškiančiomis įvairiausiomis modernumo apraiškomis.
Pasaulinio garso austrų tapytojo, grafiko ir architekto Friedensreicho Hundertwasserio pastatų Vienoje negali nepastebėti, o jo muziejų su gausiausia jo darbų ekspozicija neabejotinai galima priskirti must see kategorijai. Be kita ko, vienas jo sukurtas pastatas yra ir prie pat Lietuvos ambasados. Architektūros revoliucionierius sakė, kad tiesios linijos – architektų išmislas, tad jo pastatų grindys banguojančios, langai nevienodo dydžio, asimetriški, pastatų stogai ir net fasadai pritaikyti medeliams sodinti, o keraminių kolonų spalvų gama lenkia ir vaivorykštę.
F. Hundertwasserio suprojektuotų pastatų paskirtis labai įvairi – nuo Barnbache, netoli Graco, esančios neįprasto eksterjero bažnyčios iki Vienos šildymo jėgainės, kūrenamos miesto komunalinėmis atliekomis, kuri yra vienas įspūdingiausių šiuolaikinės architektūros pastatų Vienoje. Architektūros revoliucionierius yra sukūręs ir tokį pasaulinio garso kūrėjams neįprastos paskirties objektą kaip viešąjį tualetą. Į Kawakawos mieste, Naujojoje Zelandijoje, kur F. Hundertwasseris praleido paskutinius savo gyvenimo dešimtmečius, esantį tualetą norinčiųjų jį nufotografuoti užsuka daug daugiau nei norinčiųjų juo pasinaudoti pagal paskirtį.
O vienoje iš Vienos secesijos architektūros ir Art Nouveau judėjimo ryškiausių kūrėjų Otto Kolomano Wagnerio viloje gyvenęs tapytojas, grafikas, skulptorius, architektas, scenografas, kompozitorius, poetas ir vienas iš Vienos fantastinio realizmo mokyklos įkūrėjų Ernstas Fuchsas ją pripildė savo pašėlusios kūrybos.
Toli nuo šurmulio
Nors Vienoje rūmus, muziejus, bažnyčias lankyti neprailgtų mėnesių mėnesius, tikrai verta pavažiuoti ir kiek už jos. Maždaug už 100 km iš toli išnyra prie Dunojaus įsikūręs vienas didžiausių Europoje baroko ansamblių – Melko vienuolynas. Dar už 100 km esantis Gracas nustebins ne tik nuostabiu senamiesčiu, bet ir mums, lietuviams, gal duos pamoką, ką galėjome turėti, bet neturime. Modernios architektūros meno galerija, kaip ir netoliese esantis tiltas per upę su jo viduryje įsikūrusia kavine yra Graco, kaip Europos kultūros sostinės, palikimas. Negali palyginti su parūdijusiu vamzdžiu, įsmeigtu į Nerį, – vieninteliu priminimu, kad Vilnius ir buvo Europos kultūros sostinė.
Gracas unikalus ir didžiausiu istoriniu ginklų arsenalu pasaulyje, kuriame saugoma per 32 tūkst. eksponatų iš XV–XVIII a. Turistai būtinai užeina ir į Stadtpfarrkirche bažnyčią, kuri garsėja tuo, kad altoriaus vitraže įkomponuoti Hitlerio ir Mussolinio atvaizdai. Pasirodo, tvarkant Antrojo pasaulinio karo suniokiotus vitražus dailininkas Albert Birkle nutarė dviejų diktatorių veidus įkomponuoti tarp Kristaus kankintojų.
Keliaujant po Austriją tikrai pamaloninsite ir savo gomurį, nes čia nuolat vyksta koks nors kulinarijos mėnuo. Pavyzdžiui, rudenį vizitą Grace tikrai verta pritaikyti prie trumų festivalio, kai ne tik paskanausite patiekalų su baltaisiais ar juodaisiais trumais, bet ir pamėginsite patys jų rasti šalia Graco rengiamuose trumų turuose.
Žinoma, sunku atsilaikyti neužsukus į Hallstatt, kuriuo čia viešėję kinai taip susižavėjo, kad Kinijoje sukūrė jo kopiją. Garsiajame Bad Ischl kurorte galima pasimaudyti terminiuose vandenyse ir aplankyti istorinę Kaizerio vilą, kurios viename sparne lig šiol gyvena Austrijos imperatorių palikuonys. Mondsee St. Michael baziliką gal atpažinsite iš pasaulyje, bet ne Austrijoje pamėgto filmo „Muzikos garsai“ vestuvių ceremonijos kadrų, o jos altoriuje – neįprastas vaizdas – inkrustuoti brangakmeniais ir auksu šventųjų griaučiai.
Negali keliauti po Austriją nepakildamas į vieną ar kitą kalną. Galima palipėti laiptais į niekur Dachsteino ledyne arba, stačiausia trasa Austrijoje važiuojančiu traukinuku pakilus į Schafbergo viršūnę, gėrėtis kalno papėdėje mėlynuojančiais tiurkio žydrumo ežerais ir snieguotomis kalnų viršūnėmis. Galima ir serpantinu užvažiuoti į Edelweis viršukalnę, nuo kurios atsiveria 360 laipsnių panorama į aukščiausius Austrijos kalnus. Iš kartos į kartą perimamuose mažuose šeimos viešbutukuose, ant uolos skardžio, paskui galima sėdėti tyloje naktį po žvaigždėmis kad ir iki saulėtekio.
Tačiau laikas grįžti į Vienos eurovizinį šurmulį. Kas žino, gal šįsyk Viena didžiausio pasaulyje gyvo garso muzikos fiestos šeimininkų estafetę perduos Lietuvai?
Naujausi komentarai