50 500 KILOMETRŲ NUMYNUSIAI MONIKAI NAMAI YRA VISAS PASAULIS

Atkakli žemaitė Monika Overlingytė keliauti pradėjo prieš penkerius metus. Iki tol nieko bendra nei su dviračiais, nei su jų sportu neturėjusi mergina už 550 eurų įsigijo ratuotą draugą „Fuji Touring“, su kuriuo nuo 2019-ųjų jau įveikė 50 500 kilometrų.

Metė sau iššūkį

Iš pradžių Monika keliaudavo trumpesniais intervalais – dviračio pedalus mindavo du, keturis arba šešis mėnesius. Tarpuose grįždavo namo. Bet nuo 2022-ųjų rugpjūčio metė sau iššūkį ir šiandien kelyje jau skaičiuoja dvidešimt pirmąjį mėnesį.

29-ą gimtadienį keliautoja atšventė Vengrijoje, o 30 metų sukaktį – Tadžikistane. Tiesa, nebuvo nei torto, nei trisdešimties žvakučių, nes gimtadieniai kelyje, anot jos, nėra kažkokie ypatingi.

Vietoj torto ir dovanų ji gauna daug sveikinimų socialiniuose tinkluose, kuriuose, vos pradėjusi keliauti po pasaulį, yra labai aktyvi. Ir kur nebus, jei kelionių filmukai – kartais linksmi, o kartais ir liūdnesni – jai uždirba pinigus. Rodo viską, kaip yra, – nieko nepagražina.

Savo kasdienybės akimirkomis besidalijanti mergina pirmajam startui pinigų užsidirbo užsienyje, o dabar išsilaiko iš savo sekėjų, jutubo kanalo ir „Contribee“ platformos rėmėjų.

Todėl filmavimas ir vaizdo įrašų montavimas – pagrindinis jos darbas tuomet, kai nuo intensyvaus mynimo ilsisi kojos.

„Jau turiu per 200 pačios darytų vaizdo įrašų jutubo kanale!“ – džiaugiasi Monika ir priduria, kad filmuoti ir kurti istorijas socialiniams tinklams išmoko savarankiškai.

Poilsis: trumpa atokvėpio valandėlė po ilgo dienos mynimo. / M. Overlingytės asmeninio archyvo nuotr.

Spontaniška draugystė

Savo draugystę su dviračiu Monika vadina spontaniška. Nuo 17-os metų ją ėmė kamuoti nervinė bulimija, kuri, laikui bėgant, sunkėjo ir progresavo. Kūnas tvarkėsi gana gerai, bet mergina negalėjo normaliai funkcionuoti socialiniame gyvenime, moksluose, darbe, nes, anot jos, visos mintys sukosi vien tik apie valgymo sutrikimą.

Vėlesniame ligos etape Monika patyrė traumą, dėl kurios teko savaitę gulėti lovoje. Mąstydama, kaip greičiau atsistatyti ir ką įdomaus veikti pasveikus, rado ją sudominusią motyvaciją – keliavimą dviračiu.

Kiek sustiprėjusi nusprendė padirbėti, susitaupyti pinigų ir įsigyti turistinį dviratį – plieniniu rėmu, pritaikytą ilgiems nuotoliams.

Savo kelionių maratoną 2019 m. M. Overlingytė pradėjo nuo Lenkijos ir Graikijos, tuokart įveikusi apie 5 000 km. 2020 m. ji pasiekė Gibraltarą ir namo grįžo jau numynusi 11 500 km. Dar po metų, išsiruošusi į Armėniją, Monika dviračiu nukeliavo 14 000 km.

Ketvirtoji kelionė prasidėjo 2022-ųjų rugpjūtį ir tęsiasi iki šiol. „Šiuo metu esu apsistojusi Rišikešo mieste, Indijoje. Bandau atstatyti jėgas, nes jaučiuosi gerokai išsekusi. Noriu mažumėlę atsipūsti ir pasiruošti kitam etapui“, – prisipažįsta keliautoja, nuomojamame kambarėlyje montuojanti naujus filmukus ir dalijanti interviu.

Kaip sraigė – viską su savimi

Paklausta, kiek šalių iki šiol jai pavyko aplankyti, Monika mini Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją, Serbiją, Bulgariją, Graikiją, Turkiją, Kiprą, Sakartvelą, Armėniją, Iraną, Kazachstaną, Uzbekistaną, Tadžikistaną, Kirgiziją. Paskutiniosios dvi – Indija ir Šri Lanka (į ją skrido prasitęsti Indijos vizos). „Suskaičiavau aštuoniolika“, – sako ji ir tikina, kad tai dar ne pabaiga.

Keliautoja juokiasi, kad yra panaši į sraigę, kuri šešiuose krepšiuose ant savo dviračio gabenasi viską, ko gali prireikti kelyje. Tai ir drabužiai, skirti dėvėti įvairiomis oro sąlygomis; miegmaišis, kilimėlis, palapinė; maistas ir jam gaminti skirti rakandai, o svarbiausia – filmavimo įranga, kompiuteris.

Pradžioje, sako, ji nieko neišmanė nei apie dviračio kamerų keitimą, nei apie kitus kelyje pasitaikančius gedimus, bet, bėgant mėnesiams, įgijo patirties ir iškilusią problemą dažnai išspręsdavo pati. „Aišku, jei sulūždavo pavaros – tekdavo kreiptis į servisą“, – priduria ji, šiuo metu laukianti detalių savo subyrėjusiems stabdžiams.

Smalsuoliai: sunkiausia, anot Monikos, minti per Indiją. Žmonės čia labai smalsūs, nė minutei nepalieka keliautojų ramybėje. / M. Overlingytės asmeninio archyvo nuotr.

Keliauja viena

Pusantrų metų Monika keliavo visiškai viena, tik neseniai, būnant Indijoje, prie jos prisijungė kitas dviratininkas, olandas, su kuriuo mergina susipažino Tadžikistane.

Kol lietuvaitė atstato jėgas ir montuoja naujus vaizdo filmukus, olandas Mitchelas tyrinėja Himalajų kalnus. Kai susitiks – abu planuoja pasivėžinti po kalnuotąją Šiaurės Indijos ir pasiekti Nepalą, o jei likimas bus palankus – per Tibetą, Kiniją keliauti į Rytus, aplankyti Laosą, Vietnamą.

Anot Monikos, važiuojant su draugu yra ir privalumų, ir trūkumų. „Kai keliauju viena, galiu sau mėgautis laisvu grafiku – valgyti, kada noriu, ar sustoti atsipūsti, pafilmuoti, kai užsimanau. Važiuojant su draugu, tenka derintis“, – pasakoja intraverte save vadinanti mergina.

Vis dėlto minti pedalus dviese – kur kas saugiau. Laikui bėgant prie visko galima priprasti, bet artėjant nakvynės metui nerimas Moniką aplanko beveik visada.

„Ypač keliaujant po Indiją. Vietiniai žmonės čia labai smalsūs. Jie nakvoji palapinėje, jie gali pas tave atsibelsti net ir vidurnaktį. Todėl būdama Indijoje dažniau renkuosi pigų viešbutį ar nakvynės namus“, – pasakoja M. Overlingytė, prisiklausiusi visokių baisių istorijų, nutinkančių turistams šiame krašte.

Keliaudama po Centrinę Aziją – Uzbekistaną, Kirgiziją, Tadžikistaną – ji jautėsi kur kas saugiau. Ten, sako, buvo daug gamtos ir mažai žmonių. Be vargo rasdavo tokią vietą, kur pasistačiusi palapinę ir vos pravėrusi jos duris galėdavo gėrėtis nuostabia gamta.

Servisas: kiaura dviračio padanga vidury Indijos džiunglių – ne bėda. Meistrė Monika netrukus ją pakeis. / M. Overlingytės asmeninio archyvo nuotr.

Dvikojų bijo labiau

Dažnai pas Moniką į svečius užsuka smalsūs šernai. Pakriuksena aplink palapinę, paieško maisto. Kiek kebliau būna, jei keliautoja per neapdairumą pasistato savo laikiną būstą ant žvėrių tako.

„Sykį vienas šernas bandė pro mano namą kiaurai prasisprausti“, – juokiasi ji ir pasakoja atvejį, kai Indijoje teko nakvoti šalia tigrų rezervato. Naktis buvo tikrai ne iš lengvųjų: baiminosi, kad koks plėšrūnas nesugalvotų peržengti rezervato ribų, nes vietiniai buvo minėję ir tokių atvejų.

Indai jai patarė saugotis ir didžiųjų laukinių kačių, kurios patykoja važiuojančiųjų motoroleriais ir nustumia nuo jų. Kaip ir akiplėšų beždžionių, kurios, iššiepusios dantis ir agresyviai puldamos, atiminėja žmonių maistą.

Nepaisant visų pavojų, kylančių gyvūnijos pasaulyje, Monika labiau baiminasi dvikojų padarų – žmonių. „Jei vidurnaktį, kai stovyklauji labai atokioje vietoje, išgirsti vyriškus balsus, apima panika. Kartą viena vyrų kompanija mane pažadino 4 valandą ryto. Drebėdama iš baimės bandžiau apsirengti, bet iškišusi galvą pro palapinę pamačiau tris nustebusius policininkus. Tąkart užmigti jau nepavyko“, – šypsosi keliautoja.

Kitą kartą Monika mynė keliu ir buvo užpulta aviganių šunų, kurie pradėjo kabintis į jos krepšius. Laimei, į pagalbą laiku atbėgo piemenys.

Kad jaustųsi saugiau, mergina visada prie savęs turi pipirinių dujų. Kol kas savigynai jų dar neteko panaudoti, bet keletą kartų netyčia spustelėjusi balionėlį, jų gavo paragauti pati.

Raudona: nors atokiuose Šri Lankos keliuose šviesoforų nėra, bet pamačius pėstįjį juk reikia sustoti?! / M. Overlingytės asmeninio archyvo nuotr.

Keliauja taupiai

Keliaudama Monika neišlaidauja, jos poreikiai labai minimalūs. Kartas nuo karto prireikia nakvynės viešbutyje, pinigų stovyklavimo inventoriui, dviračio detalių keitimui ir, žinoma, maistui.

„Būna savaičių, kai balansuoju ties kelių šimtų eurų riba ir nė pati nesuprantu, kaip man pavyksta išsisukti“, – prisipažįsta ji.

Amžinas klausimas, bus ar nebus sąskaitoje pinigų, kad galėtų toliau keliauti, truputį gadina bendrą kelionės nuotaiką. Dažnai viršų ima emocijos: norisi daugiau finansinio stabilumo. Tačiau supranta – norint judėti pirmyn, reikia kažką aukoti. Dirbti tose šalyse, po kurias keliauja, neapsimoka – minimalus atlyginimas čia labai žemas. O štai savanoriauti už nakvynę ir maistą gyvūnų prieglaudoje Kipre jai yra tekę.

Ar dėl tokio nepastovaus ir itin aktyvaus gyvenimo būdo nenukenčia merginos sveikata? Dar ir kaip nukenčia. Bet noras kelti sau naujus iššūkius, pamatyti svajonių kraštus – stipresnis.

Todėl šiandien, kad ir kur važiuotų, keliautoja turi galvoti, kad nepersitemptų – kad liktų laiko pavalgyti, pailsėti, pasimėgauti ramybe. Daugiau nei metus į dienos rutiną mergina įtraukia ir meditaciją – kiekvieną rytą paruošia save išaušusiai dienai.

Šiuo metu esu apsistojusi Rišikešo mieste, Indijoje. Bandau atstatyti jėgas, nes jaučiuosi gerokai išsekusi.

„Nes kartais tos mintys taip įsisiūbuoja... Ir visada siūlo patį blogiausią scenarijų“, – juokiasi iš savęs lietuvė, šiandien Rišikeše kovojanti su lėtiniu nuovargiu. „Laimei, vėl pamažu atgaunu gyvenimo džiaugsmą, – tikina ji. – Matyt, tiek kūnui, tiek ir mintims reikėjo ilgesnės pertraukos vienoje vietoje.“

Kelionės – gyvenimo mokykla

Keliones M. Overlingytė vadina gyvenimo ir savęs pažinimo mokykla. Jos padėjo labiau pažinti save, suprasti savo autentiškumą.

„Pasaulis labai margas, todėl tikrai verta po jį pasiblaškyti. Keliaudama sutinku įvairiausių žmonių – nuo milijonierių iki paprastų gatvės pardavėjų. Išgirstu jų istorijas, iš kurių galiu semtis išminties, – džiaugiasi ji. – Kelionės labai pakeitė ir mano vertybių pamatą. Atsirado tolerancija, meilė viskam, kas yra aplinkui. Niekada nenusistatau iš anksto apie šalį, į kurią vyksiu, nes socialiniai tinklai dažnai nušviečia ją visiškai kitaip, nei pamatau savo akimis.“

Seniau Monikai buvo svarbiau, kaip ji atrodo, rūpėjo patikti sau ir kitiems. Keliaudama suprato, kad žmonėms tai neįdomu: jie laukia kelionės istorijų, nuotykių, pasakojimų apie pačią Moniką, jos tėvynę.

Ar bulimijos baubas jau praeitis? „Tokių priepuolių, kokie kankindavo seniau, jau nebeturiu. Išmokau laiku sugaudyti blogas mintis. Bet kadangi ši liga su manimi išbuvo tiek daug metų, ne taip paprasta jos atsikratyti. Kažkokia mažytė jos dalelė visada kartu“, – prisipažįsta mergina.

Drąsuolė: ne viena mergina tokioje gražioje, bet atokioje vietoje visą naktį nesudėtų nė bluosto – tik jau ne M. Overlingytė. Labanaktukas Charyno nacionaliniame parke Kazachstane. / M. Overlingytės asmeninio archyvo nuotr.

Nepataikauja sekėjams

Kasdien filmuodama savo kasdienybę Monika nesistengia specialiai jos pagražinti. „Tikrai neieškau ypatingų vietų, kad žiūrovui būtų įdomiau. Ir nesiūlau TOP dešimtukų, ką reikėtų vienur ar kitur pamatyti. Viskas labai paprasta. Atsikeliu, išgeriu puodelį kavos. Pakuoju daiktus. Minu pedalus. Sustoju ir ruošiu pietus“, – pasakoja ji.

Monika niekam nepataikauja: tiesiog gyvena taip, kaip jai patinka. Nekiša nosies į miestus, kurie ją vargina, dažniau renkasi kelius per mažus miestelius ar kaimus.

Kiek kilometrų numina per dieną? Priklauso nuo vietovės. Jei kelias geras ir aplinkui nėra nieko įdomaus, Monika įveikia ir 100 km. „Kai Uzbekistane myniau per dykumą ir nebuvo jokių įdomių vaizdų, tų šimtukų padarydavau nemažai“, – juokiasi ji. Kalnuotoje vietoje, aiškina, mynimas gerokai sulėtėja.

Kaip nepasiklysta? Monika naudojasi specialiomis programėlėmis, kuriomis parsisiunčia į telefoną reikiamo šalies regiono žemėlapį. Jei užsižiopso ir pasiklysta – kaltina tik save.

Paklausta, ar dar pasiilgsta namų, Monika šypsosi ir sako, kad dabar jai namai – visas pasaulis.

„Aišku, Lietuva dėl savo nuostabios gamtos ir čia likusios šeimos visada liks širdžiai mieliausias kraštas. Neseniai ieškojau skrydžio bilietų namo, deja, kai esi taip toli, kainos nėra palankios, – konstatuoja liūdną faktą tauragiškė ir žada, kol galės, tęsti kelionę dviračiu aplink pasaulį – aplankyti kuo daugiau šalių, pažinti kuo daugiau kultūrų. – Nors kūnas pavargo, kelionių dvasia dar tikrai nenuslopo.“

Oho: labiausiai Monika mėgsta minti gamtos takais, nes ten galima išvysti ir tokių galiūnų, kurių abiem rankomis neapkabinsi. / M. Overlingytės asmeninio archyvo nuotr.

Keliautojos Monikos TOP’ai

Gražiausia panorama

Viena gražiausių šalių, per kurias teko minti, – Tadžikistanas. Tolumoje kalnai, saulėje blizga jų snieguotos viršūnės, absoliuti ramybė, jautiesi kaip kokiame vaakume. Pasistatai palapinę ir guli sau viena. Aplinkui – nė gyvos dvasios, gali girdėti tik savo širdies plakimą.

Didžiausios techninės problemos

Dažnai didesnės techninės problemos ištinka ne dviratį, o mano darbo techniką – kompiuterį, filmavimo įrangą. Vieną kompiuterį jau esu netyčia sulaisčiusi – buvo be galo pikta ant savęs, nes teko pirkti naują. Šiuo metu didžiausia problema – dviračio stabdžiai, kurie dorai neveikia. Laukiu detalių, kad galėčiau jas pasikeisti, nes keliauti po kalnus be stabdžių labai pavojinga.

Sunkiausias periodas

Indija. Nė nemaniau, kad pradėjusi keliauti per Indiją pasijusiu tokia išsunkta. Man, atskridusiai iš Centrinės Azijos ramybės, tas triukšmas, chaosas ir erzelis keliuose buvo tikras išbandymas. Pajutau, kad nebenoriu ryte keltis ir vėl važiuoti, prasidėjo problemos su akimi, teko atlikti rimtus tyrimus.

Gardžiausias maistas

Vienareikšmiškai – Indijoje. Čia daug vegetariško tipo restoranų. Atrodo, užsisakai tą patį patiekalą, o jį kaskart atneša vis kitokį – dar skanesnį, nei buvai ragavusi iki tol.

Atrakcija, kurioje teko dalyvauti

Vieną vakarą Indijoje vakarieniavau kavinėje. Gatvėje išgirdusi trankią muziką, išlindau pasižiūrėti, o ten – vestuvių karavanas. Pamatę mane vestuvininkai griebė už rankos ir įtraukė į visą tą linksmybių sūkurį. Šokau su jais, paveikslavausi, buvo išties labai linksma.

Akistata su gyvūnu

Atokioje Sakartvelo kalnų vietovėje buvau pasistačiusi palapinę nakčiai. Jau temo, kai išgirdau žingsnius. Kažkas leidosi stačiu šlaitu link manęs. Iškišti nosį ir pažiūrėti nedrįsau, tuo tarpu tas padaras ėmė vaikščioti aplink mano palapinę, garsiai šnopuodamas. Labai išsigandau, nes prisiminiau istorijas, kaip lokiai užpuola turistus dėl maisto. (Mano palapinėje jo irgi buvo.) Laimei, gyvūnas nebuvo toks smalsus, kad brautųsi pas mane į svečius.