– Naujausias, ketvirtasis, jūsų solinis albumas vadinasi „Įkvėpti“. Jį lydi koncertinis turas per visą Lietuvą. Ar pavadinimas taip pat susijęs su jūsų sūneliu?
– Įdomu, kad pavadinimą galima kirčiuoti dvejopai – tai gali būti ir veiksmažodžio bendratis, ir dalyvis. Dėl jo reikšmės jūs teisi – būtent žinia apie sūnaus atėjimą į pasaulį manyje atgaivino kažkokius žiemos miego užgultus jausmus. Jausmas buvo panašus kaip viename filme, kai aktorius Robinas Williamsas, pabėgęs iš kalėjimo, prasibrovęs pro visokius požeminius tunelius, vandentiekio vamzdžius, galiausiai patenka į laisvę ir įkvepia tyro oro gurkšnį. Manau, išgirdęs žinią apie sūnų, patyriau kai ką panašaus. Įkvėpiau gaivaus, šviežio oro ir galėjau parašyti šį albumą, kurio klausydamiesi, tikiu, žmonės bus irgi įkvėpti kilniems jausmams, darbams.
– Ar piešinį šiam albumui jūsų beveik ketverių metų sūnelis nupiešė specialiai?
– Tikrai ne. Gimus naujam albumui man visada sunkiausia būna nuspręsti, kas atsidurs ant jo viršelio, nes toji vizuali žinutė labai svarbi. Visiškai netikėtai po įvairių bandymų viena dizainerė manęs paklausė, ar neturiu kokių nors sūnelio piešinių. Išsyk prisiminiau vieną jo piešinį, pieštą gal prieš metus. Vos jį išvydęs norėjau įsirėminti. Nufotografavęs darbelį nusiunčiau jį dizainerei ir štai – puikus viršelis!
Kokio jo žinutė? Jį piešė jokių taisyklių ir normų dar nesuvaržytas žmogus. Emanuelis piešė tai, kas tą akimirką jam atrodė svarbiausia – neribojo savęs kieno nors lūkesčiais. Tai jo asmeninė nesumeluota ekspresija, gal todėl ir atrodo tokia gyva.
– Spėju, kad šiuo metu ir jūsų kuriamos muzikos koncepcija tokia pati – ne pataikaujate publikai, o kuriate tai, kas veržiasi iš pačių širdies gelmių?
– Matyt, taip. Tas pirmas instinktas, kai sukuriu dainą, yra būtent toks. Aš nekontroliuoju proceso, t. y. kokia ji turėtų būti: linksma, liūdna, lėta, greita… Daina pati už mane tai nusprendžia, o tik paskui pradedu ją dailinti studijoje.
– Koncertinis turas, tikiu, sėkmingai tęsiasi, bet pakalbėkime apie tuos žmones, kurie jus pasitinka grįžusį po koncerto namo…
– Kas mane pasitinka? Sienos (juokiasi), nes grįžtu vėlai ir mano šeima: žmona Vismantė, sūnelis Emanuelis – dažniausiai jau miega.
– Kas jums yra namai? Juk tikrai ne sienos, kurias juokais paminėjote?
– Aišku, namai – kur kas daugiau. Tai tave apimantis pilnatvės, saugumo jausmas. Tai oazė, kurioje esi laukiamas, suprantamas, mylimas. Yra tokia grupės „U2“ daina, kurioje skamba mintis, kad namas nesukuria namų – juos kuria mūsų emocijos ir santykis su ten gyvenančiais žmonėmis.
Jei atvirai, namų turiu labai daug: tai ir vaikystės namai Vilniuje, kur užaugau, ir dabartiniai, kuriuose gyvenu su šeima. Namai, kur augo mano žmona Vismantė. Savo namais vadinu ir visą Žemaitiją, nes ten važiuojant mano širdis dainuoja. Net nežinau, kodėl, nes iš tiesų myliu ir dažnai keliauju su koncertais po visą Lietuvą.
Dedikacija: ketvirtąjį solinį K. Likšos albumą „Įkvėpti“ puošia jo sūnelio Emanulio piešinys, o visos dainos skirtos sūnui. / K. Likšos asmeninio archyvo nuotr.
– Jei paprašyčiau prisiminti patį pirmąjį koncertą, kuris uždegė tą muzikanto, atlikėjo, kūrėjo ugnelę, degančią kaitria ugnimi iki šiol…
– Tai buvo dar mokykloje, nes savo muzikinį kelią, tiesa, dar labai nedrąsiai, pradėjau būdamas penkiolikos šešiolikos metų. Bandžiau groti gitara – kurti muziką, dainas, dalyvauti renginiuose. Ilgainiui pastebėjau, kad man visai neblogai sekasi. Visada prisiminsiu vieną renginį Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijoje, kuris vadinosi „Menas netikėtose vietose“. Tada grojau per ilgąją pertrauką prie mokytojų kambario, kur susirinko gal keli šimtai žmonių. Nuskambėjus skambučiui niekas nenorėjo skirstytis: visi prašė, kad mokytojai man leistų groti toliau. Gal tada ir supratau, kad scena, dėmesys man patinka, o ir pasakyti turėjau ką.
Vos baigęs mokyklą dalyvavau konkurse „Apšildyti Andrių Mamontovą“ jo 1 tūkst. koncertų ture. Atlikau savo dainas trijuose Andriaus koncertuose. Greitai subūriau muzikantus, su kuriais vėliau, pasivadinę grupe „Karma“, pradėjome bendrą muzikinę veiklą. Grojome iki pat 2015-ųjų. Jau bus dešimtmetis, kaip išėjau iš „Karmos“ ir pradėjau solisto kelią.
– Grįžkime į namus, kur jūsų laukia Vismantė su Emanueliu. Minėjote, kad visur ir visada savo gyvenime kliaujatės vidine nuojauta. Ar ji pakuždėjo ir sūnelio vardą? Išvertus iš hebrajų kalbos, Emanuelis reiškia „Dievas su mumis“.
– Iš tiesų žmona pasiūlė šį vardą. Net nesigilinau į jo reikšmę. Suintrigavo pats skambesys. Dar pagalvojome, kad galėsime vadinti jį Emiu, o tai man išsyk sukėlė šypseną ir pritarimą.
Kas jam šiuo metu rūpi? Oi, daug kas. Birželį Emanueliui sueis ketveri. Kartu dėliojame dėliones, statome lego pilis, piešiame pieštukais, akvarele. Sūnus labai mėgsta klausytis muzikos, pagal ją šoka. Pastarąsias kelias naktis net migdėmės skambant „The Beatles“ albumui. Emanuelis – labai aktyvus, emocionalus, gyvybingas ir įdomus vaikas.
Namai – tave apimantis pilnatvės, saugumo jausmas. Tai oazė, kurioje esi laukiamas, suprantamas, mylimas.
– Kai pradėjote vardyti jūsų veiklas kartu, išsyk prisiminiau filmą „Auklė“ su aktoriumi Vinu Dieseliu ir visomis jam tekusiomis auklės pareigomis. Žinote, apie ką kalbu?
– Numanau (juokiasi). Tačiau likti vienam su Emanueliu – man joks iššsūkis. Dažnai liekame vienu du kelioms dienoms, esame buvę net savaitę. Sunkumų kyla ne dėl vaiko, o dėl to, kad turi suspėti viską padaryti: nuvežti į darželį, paskui parvežti, nuvažiuoti į parduotuvę maisto, paruošti vakarienę ir t. t. Tačiau, atmetus visus tuos darbus, džiaugsmas vis tiek ima viršų – viena Emanuelio šypsena, vienas apkabinimas viską kompensuoja.
– Ką dirba Vismantė, kad kartais vyrams tenka likti vieniems namuose?
– Galima sakyti, ji – verslininkė. Dirba turizmo srityje, turi savo darbuotojų komandą. Nemažai atsakomybės, tad kartais mums tenka leisti laiką be jos. Kita vertus, turbūt praėjo tie laikai, kai mamos vienos augino vaikus. Mes su Vismante esame darni komanda ir savo darbų grafikus pasideriname. Tikrai nėra taip, kad kurio nors darbai būtų svarbesni.
Su Vismante susipažinome dar universitete, kur abu studijavome kultūros istoriją ir antropologiją. Pradėjome draugauti pirmame kurse – 2010 m., o 2017-aisiais atšventėme vestuves.
Kas joje mane sužavėjo? Kaip visada, dariau tai, ką liepė širdis, – vadovavausi nuojauta, o ji sakė, kad mums gera būti kartu, lengva bendrauti ir kad ateityje tai galėtų išaugti į rimtus santykius.
Smagiai: kai lieka vienu du, vyrai stato lego pilis, dėlioja dėliones, įsikūnija į animacinių filmukų personažus. / K. Likšos asmeninio archyvo nuotr.
– TV3 televizija pradėjo rodyti smagią laidą „Žvaigždžių žvaigždutės“, per kurią tėvai daug ką sužino apie save iš vaikų lūpų. Jei laidos vedėjas Marijonas Mikutavičius paklaustų Emanuelio, ar jo tėtis moka pykti?
– Per savo koncertus dažnai pasakoju žmonėms smagias istorijas iš mūsų su Emanueliu bendravimo. Taigi, vieną vakarą migdau sūnų, o jis į mane žiūri tokiomis didelėmis vaikiškomis akimis ir klausia: „Tėti, o kodėl tu tiek daug visur važiuoji, koncertuoji?“ Paaiškinu jam, kad toks yra tėčio darbas. Emanuelis minutę pamąsto ir atšauna: „Tėti, čia nėra darbas. Darbas yra ateiti į darbą ir plauti indus.“ (Juokiasi.)
Šis pavyzdys, aišku, ne apie piktą tėtį, bet apskritai apie mūsų ryšį, pokalbius. Ar aš būnu piktas? Būnu, kaip ir visi tėvai, kai yra pavargę. Auginti vaiką – tai auginti ir save. Iš tiesų, kai būni labai pavargęs, sunkiai save kontroliuoji, emocijos greitai gali paimti viršų. Paskui dėl to labai išgyveni, pažadi kitą sykį susilaikyti, priminti sau, kad vaikas yra augantis organizmas ir jo galvoje viskas, ką mes žinome, vyksta tūkstantį kartų stipriau. Jis dar tik bando pažindintis su visomis savo emocijomis: tiek su džiugesiu, tiek ir su pykčiu, liūdesiu, nusivylimu. Kartais pastarosios paima viršų ir pasidaro nebeįmanoma jų sulaikyti. Tačiau manau, kad tos vaikų viešose vietose kartais prasiveržiančios emocijos kalba ne apie blogą elgesį, bet apie žinojimą, kad šalia savo tėvų vaikas jaučiasi saugus. Todėl nereikėtų už jas bausti ar kaip nors kitaip jautriai reaguoti.
Man svarbu, kad Emanuelis būtų empatiškas. Kad turėtų noro įsiklausyti į kitą, būtų smalsus: turėtų noro pažinti, mokytis, tyrinėti pasaulį.
– Kalbate taip, tarsi būtumėte gerai susipažinęs su vaikų psichologija. Skaitote knygas ar vadovaujatės asmenine praktika?
– Ir taip, ir kitaip (šypsosi). Abu su žmona dalijamės tuo, ką randame įdomaus šia tema. Skaitome, diskutuojame. Esame užsisakę ir įvairių kursų per nuotolį, kur mokomės, ką reiškia vienoks ar kitoks vaiko elgesys, kaip mums, tėvams, reikėtų elgtis tam tikrose situacijose.
Klysti yra žmogiška, bet reikia mokėti priimti savo klaidas ir iš jų pasimokyti. Kalbu apie tėvų reakcijas.
– Suintrigavote sakydamas, kad dažnai su sūnumi būnate vieni namuose. Įdomu, ką tėtis, užsijuosęs prijuostę, gamina pietums?
– Gaminti maistą – mano slaptas hobis ir puiki meditacija. Todėl gana dažnai gaminu visiems trims. Praeitą savaitę kaip tik buvau pakviestas į vieną kulinarijos laidą ir ten gaminau patiekalą, kurį specialiai sukūriau Emanueliui. Nieko stebuklingo: tiesiog kreminė tiršta balta daržovių sriuba. Jos ingredientai: bulvės, salierų kotai, šaknys, svogūnai, kalafioras, česnakai. Emanuelis ją visada valgo su pasimėgavimu.
– Ką labiausiai norėtumėte įskiepyti sūnui, nes, kaip žinome, vaiko asmenybei, kartu ir atsakomybės jausmui formuotis svarbiausi yra pirmieji septyneri metai?
– Man svarbu, kad Emanuelis būtų empatiškas. Kad turėtų noro įsiklausyti į kitą, būtų smalsus: turėtų noro pažinti, mokytis, tyrinėti pasaulį.
– Socialiniuose tinkluose dalijotės, kad 2025-uosius sutikote Meksikoje. Ar nesunku taip toli leistis su mažu vaiku?
– Turbūt priklauso nuo vaiko, kaip ir nuo tėvų požiūrio. Mums smagu matyti savo vaiką kelionėse. Jau nuo trijų mėnesių Emanuelis su mumis keliauja. Bendrų kelionių sąraše – Kreta, Anglija, Škotija, Ispanija; mūsų Baltijos kaimynės; Amerika – Nevados, Kalifornijos, Arizonos valstijos, o pastaroji mėnesio trukmės kelionė buvo žiemą po Meksiką.
Labai džiaugiuosi, kad sūnus keliaudamas mato skirtingų kultūrų, skirtingų pasaulių. Taip nejučia įsisavina, kad visi esame žmonės ir kad visur gali vykti dialogas, būti draugystė, supratimas, empatija ir meilė.
Galbūt atrodo, kad tų kelionių jis neatsimins, bet daug kas, tikrai žinau, liks jo atmintyje. Emanuelis iki šiol mums pasakoja įvykį, kaip priešais jo akis į viršų iššoko didžiulis banginis.
Kitas dalykas, kurį duoda kelionės, – glaudesnis mūsų trijų tarpusavio ryšys. Ta bendra patirtis neįkainojama. Aišku, esi priklausomas nuo vaiko režimo, kurio reikia laikytis, bet ryšys viską atperka. Ir santykiai poroje tobulėja. Tikrai nebūname viešbutyje prie baseino visą laiką. Nuomojamės automobilį, stengiamės pamatyti kuo daugiau miestų, įdomių vietų, paplūdimių ir pasaulio pažinimas darosi tolygus mūsų pačių pažinimui.
– Ar ilgas kelionių valandas, kurios pabosta vaikui, trumpinate filmukais telefone?
– Neneigsiu, kartais iš tiesų tenka. Ypač per netrumpą skrydį lėktuvu. Tačiau namuose ekranų laiką dozuojame, nes pastebėjome, kad telefonas ar planšetė yra didžiausi emocijų dirgikliai. Gana nebūna niekada, o filmukai sūnui sukelia tiek daug emocijų, kad jis tampa labai jautrus aplinkai. Mūsų prioritetas – gyvai bendrauti ir būti kartu.
K. Likšos asmeninio archyvo nuotr.
– Ar savo svajonėse matote tą dieną, kai scenoje dainuosite kartu su sūneliu?
– Norėčiau, bet viskas priklausys nuo jo. Jei Emanuelis norės, aš visada pasiruošęs. Šiuo metu matau, kad sūnus yra imlus muzikai, ir jei ateityje to norės – kuo galėsiu, tuo padėsiu. Tegul meilė muzikai ateina iš jo vidaus natūraliai, o ne kaip nors įtaką darant tėvams.
– Jei įsivaizduotumėte, kad jūsų šeimos laimę ant savo tvirtų nugarų laiko trys drambliai…
– Pagrindinis dramblys turbūt būtų mūsų tarpusavio santykiai – įsiklausymas vienas į kitą ir supratimas, buvimas ramsčiu, jei vienam kuriam sunku. Tai esminis dalykas. Dar? Negalvoti, kad šeimoje kuris nors vienas yra svarbesnis, o kitas – ne toks svarbus.
Žodžiu, mūsų drambliai – komandinis darbas, įsiklausymas vienam į kitą ir buvimas šalia. Žinoma, būna, kai per darbus ir nuovargį emocijos ima viršų. Tačiau toks jau tas gyvenimas – kaip nesibaigiantys amerikietiški kalneliai.
Laimė, manau, nėra konstanta ar vientisa kreivė, kylanti į viršų. Net kai esi žemiausiame taške, laimė vis tiek yra. Tik širdyje turi žinoti, kad sunkumai praeis ir kad tuo sunkiu etapu nesi vienišas – drauge su tavimi yra tavo artimi žmonės, tikintys tavimi, norintys padėti.
Naujausi komentarai