Jis ambicingas, mėgsta iššūkius, konkrečius tikslus ir terminuotus projektus. Jam nebaisu pereiti į įmonę, kur atlyginimas mažesnis, mesti darbą solidžioje bendrovėje dėl kelionės į Aziją arba mylint futbolą ir beveik nieko nežinant apie regbį tapti šios sporto šakos prezidentu.

Valdo emocijos protrūkius

Futbolas – džentelmenų sportas, kurį mėgsta chuliganai, regbis – chuliganų sportas, kurį mėgsta džentelmenai.

Lietuvos regbio federacijos prezidentas Rytis Davidovičius žino šią išpopuliarėjusią frazę. O kas jis: džentelmenas ar chuliganas, jei nuo vaikystės itin mėgo futbolą ir dabar jį vis dar pažaidžia, o prieš pusantrų metų net nežinojo regbio taisyklių?

"Kai užpykstu ant savęs ar komandos draugų, retkarčiais futbolo aikštelėje prasiveržia chuliganizmas. Tačiau emocinius protrūkius stengiuosi valdyti, – nusijuokė nuoširdus 33 metų vyras. – Nesu britų džentelmenas, bet chuliganizmo taip pat nepropaguoju."

Kaip jis, su investiciniais projektais solidžioje finansinėje įmonėje dirbantis vyras, atėjo į regbį?

Pradžia buvo tuomet, kai Rytis, mėgstantis ir žurnalisto duoną, rašė apie sporto karalių ir savo meilę – futbolą.

"Norėjau pokyčių. Išgirdau, kad Lietuvos regbininkai pasiekė pasaulio rekordą, laimėję 18 rungtynių iš eilės. Parašiau. Susipažinome su regbio federacijos sekretoriumi, – kelią į sportą, brito išrastą 1823 m., prisiminė regbio federacijos prezidentas. – Susibendravome. Dirbau su finansais, pasiūliau padėti. Tada nusprendėme: arba nieko nedarome, arba darome labai rimtai."

Ambicingi tikslai

"Regbyje dirbu veltui, netgi tenka investuoti savo lėšų, – atsakė Rytis, paklausus, ar jis, dirbantis finansinėse bendrovėse ir su investiciniais projektais, yra materialistas. – Man patinka iššūkiai, projektai. Noriu iššauti aukštyn su mažiukais, o būtent regbis nebuvo labai populiarus Lietuvoje. Noriu, kad Lietuvos regbis būtų gerai žinomas Europoje, o lietuviai jo nepainiotų su amerikietišku futbolu."

Iš pradžių jis girdėjo mitus, kad regbį žaidžia begalviai, kurie tik mušasi ir po to ant neštuvų vieną po kito išneša iš aikštės. Jis pats savyje paneigė mitą, kad regbis – tik sportas.

"Regbis – kaip didelė šeima, treneris – kaip tėvas. Ir aš, kai reikia, pakabinu tentą, kažką parašau, o ne tik koordinuoju veiksmus. Nesitikėjau, kad pasaulyje regbis toks populiarus. Ypač juntamas pakilimas, kai nuo 2016 m. regbis-7 įtrauktas į olimpines žaidynes", – kalbėjo R.Davidovičius.

Jam regbis – dar vienas projektas. Federacijos prezidentas tikisi, kad lietuviai pakils į aukščiausią Europos lygį ir pateks į olimpines žaidynes. Nes jie – fiziškai stiprūs, turi geras rankas, tuo stebino atvykstančius specialistus iš užsienio.
"Sau sudariau ketverių metų programą. Kai projektas tęsiasi be galo, darai nuolaidas. Sudarėme strategiją, suvienijome dvi regbio bendruomenes, nes vyko du regbio čempionatai, sutvarkėme finansus, pritraukėme daug vaikų. Dabar siekiame pakelti trenerių kvalifikaciją. Labai daug užsienio specialistų mielai atvyksta padėti veltui – jiems tereikia sumokėti už kelionę ir nakvynę", – optimistiškai nusiteikęs Rytis prisipažino, kad būna ir sunkių akimirkų.

Nenorėjo komforto zonos

Jis ir dabar dar nežino visų regbio niuansų ir stebėdamas varžybas klausosi specialistų.

"Tačiau regbiui nebūtinai turi vadovauti regbio žaidėjas. Juk restoranui  nebūtinai vadovauja kepėjas ar virėjas, o statybų bendrovei – statybininkas, – neabejojo Rytis, optimistiškai nusiteikęs ir dėl šį savaitgalį Kaune vyksiančio Europos regbio-7 čempionato. – Reikia turėti gerų vadybininko įgūdžių ir puikią komandą. Aš seniai pastebėjau, kad nemėgstu dirbti vienas. Į trenerių darbą nesikišu, man svarbu rezultatas."

Koks jis žmogus? "Ambicingas, pasitikintis komanda, niekada nepasiduodantis, optimistas, – mąstė prezidentas. – Nežinau, už ką mane galima mylėti, bet už užsispyrimą kai kurie gali nekęsti."

Ketverius metus "Finastoje" ir dar keliose bendrovėse dirbęs vyras neslėpė, kad pokyčiai jį veža. Jų buvo nuo vaikystės: Rytis  gimė Vilniuje, vėliau su tėvais persikėlė į Šiaulius, po to – į Kauną, Garliavą, dabar vėl Rytis gyvena Vilniuje.
Būtent "Finastoje", kur solidžiai uždirbdavo, pajuto, kad idealumas išgąsdino, ir vėl panoro pokyčių.

"Su Kotryna, draugavę dvejus metus, nusprendėme keliauti. Dvi savaitės – neįdomu, smegenys nepailsės, mėnuo – darbai neleis. Jauni nenorėjome lįsti į komforto zoną. Keliauti senatvėje? Nežinai, kokia bus sveikata, ar sulauksi senjoro amžiaus, todėl nusprendėme keliauti pusmetį", – Rytis ir Kotryna iš anksto perspėjo darbdavius ir, išnuomoję savo butą, šešis mėnesius keliavo per Tailandą, Kambodžą, Vietnamą, Indoneziją, Kiniją, Malaiziją ir Singapūrą.

Pusmečio kelionė

"Neturėjome jokio plano, specialiai beveik nesidomėjome šalimis, po kurias nusprendėme keliauti, – norėjome viską atrasti patys, – Regbio federacijos prezidentas neslėpė, kad pusmečio kelionė Azijoje buvo puikus ir vienas kito asmenybės patikrinimas jam ir Kotrynai. – Ką atradau? Kad šis žmogus tinkamas ne tik turistinėje kelionėje, bet ir gyvenimo kelyje. Santykiai susigludino. Beje, vieną dieną per savaitę specialiai leisdavome atskirai. Ne, Pietryčių Azijoje saugu, žmonės geri, reikia pabūti vienam su savimi, o vėliau pasipasakoti įspūdžius."

Rytis juto, kad po kelių mėnesių gamtos vaizdai nebestebino, viskas sulėtėjo, buvo galima pabūti čia ir dabar, mintys tapo skaidrios.

Kur jam patiko labiausiai? Nuostabūs Tailando Krabi provincijos paplūdimiai, savotiška kultūra ir terasos Kinijoje bei siauri tarpekliai uolose, kur teka Jangdzės upės vandenys, šventyklų kompleksas Ankor Vatas su rankomis išraustais tvenkiniais ar didžiausia budistų šventykla Pietryčių Azijoje – Borobuduras Indonezijoje.

"Tačiau įdomiausia bendrauti su vietiniais, kai į tave žvelgia ne kaip į turistą ir ne pinigų maišą, – Rytis nusijuokė, prisiminęs, kai vakarą praleido su tajais, o šie vaišino natūraliu energiniu žolių užpilu, kurį atradę europiečiai pagamino bene garsiausią energinį gėrimą. – Akys iššoko ant kaktos."

Visko pinigai nekompensuos

Pinigai – tik priemonė tikslui pasiekti. R.Davidovičius neslėpė, kad yra galvojęs apie dabar madingą pinigų siekimą bet kokia kaina.

"Bet tai – ne mums. Nuoširdžiai sakau, nenoriu milžiniško kiekio pinigų. Man su šeima visiškai užtektų gyventi iš palūkanų. Kokia tai suma? Penkių milijonų visiškai užtektų", – svarstė Rytis.

Jis neabejoja, kad pinigai be sistemos neturės įtakos. Jei ateis turtingas dėdė ir duos maišą, poveikis bus labai trumpalaikis.

"Norėdamas gauti rezultatą, turi parengti projektą, sistemą, – Rytis netgi džiaugėsi, kad Lietuvos regbis nepertekęs pinigų ir jų biudžetas turbūt 30 kartų mažesnis nei Futbolo federacijos. – Tai leido atsirinkti žmones. Matau, kurie atiduoda širdį, myli šį sportą. Taip, pasiekti aukščiausią lygį reikia ir profesionalų."

Tačiau, pridūrė vyras, pinigai nekompensuos nei darnių santykių šeimoje, nei vaikų teikiamo džiaugsmo.

"Mačiau daug pavyzdžių, kai turtingi žmonės, užuot skyrę dėmesį žmonai ir laiko praleisti kartu su vaikais, jiems sumoka pinigais ir brangiomis dovanomis. Ir nepajunta, kad labai daug praranda. O vaikai be tėvo neretai nueina klystkeliais ar tampa tuščiu auksiniu jaunimu", – įsitikinęs R.Davidovičius.

Karo zona ir harmonija

Vaikas gimsta ne baltu, tuščiu popieriaus lapu, todėl tėvai – tik pagalbininkai, kurie nukreipia jį į pasaulį. Tokia Ryčio ir Kotrynos filosofija.

Dvi dukras, pusketvirtų metų Rusnę ir 14 mėnesių Rytę, auginantys tėvai nėra madingi, karjeristai.

"Žmona labai gilinasi į moteriškumo paslaptis. Vyras turi atlikti savo, moteris – savo, vaikai – savo vaidmenį, – teigė VDU istoriją ir politologiją baigęs R.Davidovičius, kuris su žmona Kotryna itin vertina senelių ir protėvių patirtį. – Istorija vėliau padėjo žurnalistikoje remtis faktais, nors nuo jaunų dienų dirbau įvairius darbus – statybose, rinkau butelius, ploviau automobilius."

Ar jo darbai, projektai nedvelkia materializmu? Rytis purto galvą. Darbas jam – vyriško ego, ambicijų patenkinimas, savotiška "karo zona. Namai, šeima – jaukumas, šiluma, harmonija.

Jis sutinka, kad dabar daugėja žmonių materialistų, bet nenori tikėti, kad tai priklauso tik nuo amžiaus.

"Matau daug vyresnių žmonių, kurie galvoja tik apie pinigus ir materialinę gerovę. Matau ir daug pavyzdingo jaunimo, – Rytis vėl kalbėjo ne tik apie kasdienį gyvenimą, bet ir regbį. – Kas vyksta pasaulyje, nelabai gali pakeisti, tik gąsdina ne judėjimas, o pernelyg didelis greitis, nežinojimas, kur einame. Nėra žmonijos programos šimtui, tūkstančiui metų į priekį. Ir baimina savireguliacija. Žmonių daugėja, mes šiukšliname gamtą ir nesusimąstome. Galbūt ir žmonijoje įvyks savireguliacijos procesas kaip ir gamtoje?"

Širdis ir lietuviškumas

"Nežinau, kus pateksime po mirties, – į rojų, pragarą, prie šv.Petro vartų ar virsime dulkėmis, tačiau visose religijose žmogiškos vertybės vienodos", – įsitikinęs sporto federacijos prezidentas.

Grįžęs prie regbio jis pareiškia viltį patekti į elito grupę, tai iš komandinių sporto šakų šiuo metu pavykę tik krepšininkams. Ar siunčiant geriausius žaidėjus į PAR, kur regbis labai populiarus, žaidėjai nepraras lietuviškumo?

"Nemanau, kad tai skatins emigraciją, nes rinktinėje puiki atmosfera. Jaunimui rodome, kaip "seniai" Lietuvai atiduoda širdį, dėl rinktinės ima atostogas, žaidžia beveik veltui, – kalbėjo R.Davidovičius. – Vienas gražių pavyzdžių – 24 metų Karolis Navickas: mokėsi PAR, garsioje "Sharks" akademijoje, dabar žaidžia Rusijoje. Jam siūlė pilietybę, bet jis, kaip ir jo tėtis, atidavęs širdį Lietuvai, nusprendė atstovauti tik savo gimtinei."

O kas Ryčiui Lietuva? "Jau seniai su žmona nusprendėme gyventi Lietuvoje, – Regbio federacijos prezidentas neslėpė, kad buvo sulaukęs pelningų pasiūlymų dirbti užsienio finansinėse bendrovėse. – Čia mūsų gimtinė, vaikai, draugai, gamta, kultūra. Čia mūsų komforto zona."

Ir čia pat pripažino, kad idealu niūrią žiemą pailsėti, pavyzdžiui, Tailande. O tai, kad jų antroji dukra gavo Rytės vardą, apie trečią vaiką, sūnų, jie nesvajoja?

"Ne, ne. Čia – kaip bus lemta. Žmona labai norėjo tokio vardo, – nusikvatojo R.Davidovičius. – Mes gydytojų prašėme nesakyti, kas gims. Svarbiausia – sveikas vaikas ir žmona. O jei bus dar vienas vaikelis – nuostabu. Man 33-eji – įdomus amžius. Išsigryninimas. Svarbu eiti savo keliu. Ir mums visiems reikia ne tik bėgti. Kartais reikia sustoti ir pamąstyti."