Jis – pats sau režisierius, scenarijaus autorius, dailininkas, operatorius, prodiuseris.
Tai kaunietis animatorius Vladislavas Berežokas, nors tą pačią specialybių paletę galima vardyti prie visų Lietuvos jaunųjų animatorių.

Pasaką sukūrė įsimylėjęs

Šešių trumpametražių animacinių filmų autorius sako dar nesąs nusipelnęs tiek, kad jį priimtų į Lietuvos kinematografininkų sąjungą. Tačiau jo kūrybinis bagažas pakankamai solidus. Jo pasaka "Vandens lašas" pelnė jaunųjų kūrėjų Berlyno animacijos festivalio "2 step" apdovanojimą už lyriką. Vaikinas sėkmingai pardavė filmuko transliavimo teises JAV – "Vandens lašas" transliuojamas per kai kurias šios šalies televizijas.

28-erių kaunietis atviras: pasaką apie burtininką ir iš vandens lašo gimusią merginą sukūrė įsimylėjęs. Ši pasaka – pieštinė, o fonas sukurtas 3D kompiuterine animacija.

"Kompiuterių čia – labai mažai. Moku kurti kompiuterinę animaciją, bet man ji – šalta. Daug mieliau naudoju paties sukurtą techniką – plokščiąsias plastilinines marionetes. Arba piešiu", – animatorius įsitikinęs, kad šios technikos – daug šiltesnės, žmogiškesnės nei kompiuterio sukurti vaizdai.

V.Berežokas palinksta prie popieriaus lapo ir pasakoja, kaip gimsta filmukas. Sukuriama istorija, tada po kadrą nupiešiama, pažymint, kiek laiko ekrane truks kiekvienas kadras ir kaip jis bus montuojamas. Tada savo personažams animatorius bando įpūsti sielą – juos lipdo iš plastilino ir, vis pakeisdamas formą, veido išraišką, priverčia judėti. Paskui personažus filmuoja ir vaizdą apdoroja kompiuteriu, montuoja. Kol sukūrė marionetes iš plastilino, daug eksperimentavo.

Priverčia judėti plastiliną

"Gaila, Lietuvoje nėra plastilino fabriko, kur galėčiau nusipirkti reikiamų spalvų po vieną. Dabar perku plastilino dėžutes iš parduotuvės. Kai kurių spalvų man visai nereikia, o štai baltos – nuolat per mažai", – guodėsi animatorius.

Mieli ir šilti baigiamo kurti filmuko "Zuikio kopūstai" personažai taip pat nulipdyti iš plastilino: zuikis, einantis per tamsų mišką vogti kopūstų, lapė, vilkas ir net dangaus vartus saugantis šv.Petras.

"Ne pirmas pasaulyje naudoju plastiliną animacijoje. Bet aš atradau savo būdą, kaip plastilinines marionetes valdyti. Kokį? Nenoriu visko atskleisti. Galbūt aš tą būdą tobulinsiu, o gal pereisiu prie kitos technikos, gal imsiu naudoti tekstilines medžiagas? Nežinau", – sako vienoje vietoje nemėgstantis stovėti kaunietis. "Zuikio kopūstų" kūrybinis procesas jau artėja prie finišo – gegužę planuojama premjera Kaune.

Penkių minučių filmuko scenarijaus pagrindu animatorius pasirinko lietuvių liaudies pasaką. "Noriu, kad vaikus auklėtų lietuviškos, o ne užsienietiškos pasakos", – tikina pašnekovas.

Nors scenarijų yra sukaupęs įvairiausių, tinkančių ir suaugusiai auditorijai, kūryboje jis pasirinko vaikus.

"Nenoriu kurti dramų, nes jų gyvenime pilna. O visa, kas skirta vaikams, turi būti sukurta labai atsakingai. Tai turi juos ugdyti", – sako V.Berežokas, vadovaujantis Kauno M.Dobužinskio kultūros ir estetinio lavinimo centre veikiančiai vaikų animacijos studijai. Ir stebisi šiuolaikinių vaikų atbukimu.

"Dabar vaikams nurauta galva ar ranka nieko nebereiškia. Tai – filmukų apie karus, šaudymąsi ir gaudymąsi įtaka", – liūdną tendenciją pastebi prieš smurtą animacijoje nusiteikęs autorius.

Prodiuseriai įtikina bet kuo

V.Berežokas – profesionalus animatorius, baigęs šios srities studijas Vilniaus dailės akademijoje. Buvo nemažai abejojusių vaikino pasirinkimu ir patarusių šios rūšies studijų vengti – esą, ką gi jis veiksiąs, baigęs animaciją? Jis pats nė kiek nedvejojo – noras piešti personažus ir jiems įpūsti gyvybę jį lydėjo nuo vaikystės.

Svarbiausiais savo mokytojais kaunietis vadina garsius vyresniosios kartos Lietuvos animatorius Ilją Bereznicką, Valentą Aškinį. Žavisi ir Rusijoje kuriančio ukrainiečio Aleksandro Petrovo kūryba. Jo "Senis ir jūra", kiti žinomi filmukai sukurti tapant ir iš naujo pertapant vaizdus ant stiklo.

Skirtingai nei Vakarų valstybėse su išvystyta animacijos industrija, kur animatoriaus darbas labai specializuotas, šios srities menininkai Lietuvoje – tikri universalai. Jie ne tik piešia, lipdo, kuria kompiuteriu – neretai tas pats žmogus sugalvoja ir sukuria visą filmuką nuo A iki Ž.

"Esame dailininkai, operatoriai, režisieriai ir garso režisieriai, scenarijų autoriai. Jei reikia – aktoriai, įgarsinantys herojus. Be to, ir savo kūrybos prodiuseriai", – pasakoja vaikinas, matantis vieną animacijos studijų Lietuvoje trūkumą. Jos suteikia kur kas mažiau techninių žinių nei panašios studijos Vakaruose. Tačiau padeda tapti universalais.

"Užsienyje rengiami siauros srities specialistai. Ten, jei nori būti animatorium, tik pieši – scenarijų rašys, režisuos, muzika pasirūpins kiti. Lietuvoje mus rengia universalius. Kai studijavau, atrodė, pilna nereikalingų dalykų. Dabar galiu pasakyti: visos įgytos žinios davė naudos", – vaikinas įsitikinęs, kad iš pirmo žvilgsnio nenaudingos žinios padeda rasti bendrą kalbą su įvairių specialybių žmonėmis, su kuriais susiduria ieškodamas finansinės paramos kūrybai. O tai labai svarbu, kai esi pats sau prodiuseris.

"Prodiusavimas iš dalies yra melagystė. Bandai kažkam įteigti, koks kūrinys bus. Bet juk pasakoji tai, kas nebūtinai bus sukurta", – pasakoja V.Berežokas ir prisimena prodiusavimo pamokas, išmoktas stažuojantis pas skirtingus animacijos meistrus Maskvoje. Tenykščiai saldžiabalsiai prodiuseriai, prašydami paramos iš politikų, sugebėdavo pastaruosius įtikinti, kad vienoje senovę vaizduojančioje pilyje gyvens su jų politiniais konkurentais besiasocijuojantys blogiukai, o gerieji iš kitos pilies bus susiję su ta politine partija, iš kurios prašoma paramos.

Maskvoje V.Berežokas sakosi išmokęs ne tik prodiusavimo subtilybių – ir įeiti į pasąmonę, iškelti ten glūdinčius jausmus ir iš jų pasisemti minčių kūrybai.

Atsiskyrėlių meno atstovas

Animaciją jis vadina atsiskyrėlių menu. "Ištisus metus sėdi užsidaręs prie vieno filmo. O jis gali ir nepavykti. Gali gauti stiprių smūgių nuo kritikų. Ar juos atlaikysi, priklauso nuo žmogaus. Tai – sudėtingas darbas. Ypač, jei atsiduodi klasikai, turi tapyti arba piešti po kadrą, vaidinti. Jei animacijoje personažas nėra suvaidintas – viskas, negaliu žiūrėti tokio filmuko. Turi būti vaidyba, gyvybė. Jei vaizduojamas žmogus ir krokodilas, tai filmuke jie turi elgtis, judėti kaip žmogus ir krokodilas, o ne vienodai, kas dažnai atsitinka Lietuvoje", – atskleidžia filmo sėkmę kūrėjas.

Kurdamas personažus, V.Berežokas prisipažįsta pats nejučia virstantis aktoriumi. "Tada norom nenorom vaidini. Pieši zuikį miške – jam baisu. Kaip tai pavaizduoti? Galvoji, ką pats darytum, jei būtų baisu? Įsijauti ir nejučia išpūti akis. Taip ir sėdi, pieši. Atrodo, pačiam baisu darosi", – apie perėjimus į personažo būseną pasakoja menininkas.

Jis tikina gerai suprantąs, kas yra rutina. Bet stengiasi į pasaulį žiūrėti kitaip. "Man pilkų metų laikų nebūna, visus juos matau spalvotai. Kai pradedi kurti, visą aplinką, žmones, gyvūnus, daiktus matai visai kitaip. Jie tiesiog akyse transformuojasi, kartais virsdami filmukų herojais", – savo animacinį matymą atskleidžia pašnekovas. Ir pradeda dėstyti visą pasaulio suvokimą per spalvas teoriją.

Perteikti savo sielą

"Kai žmonės pasiduoda pykčiui, jų sielos pilkėja. Pavirstame jausmų nesuprantančia pilka mase. O paprastai juk savyje nešamės visą spektrą spalvų", – tikina vaikinas. Ar kompiuterinė animacija didina pilkosios masės kiekį? V.Berežokas pripažįsta, kad kompiuterinės animacijos yra visokios. Yra ir tikrų šedevrų. Kaip pavyzdį jis pateikia "Pixar" kino studijos sukurtą animacinį filmą "Wall-E" – apie robotuką, kuris gelbėjo planetą nuo šiukšlių.

"Standartinis siužetas, bet pasižiūrėkim, kaip puikiai sukurtas robotuko personažas. Jis be burnos, beveik be veido – tik akys, bet kaip jis suvaidintas", – amerikiečių darbu žavėjosi kaunietis. Kartu jis pastebi, kad Amerikoje kuriant 3D animaciją sukuriama labai daug negatyvo: "Posovietinių šalių animacija nuo JAV skiriasi tuo, kad mes į tai žiūrime kaip į meną, o jie – kaip į pinigus. Mes iš savo veiklos beveik neužsidirbame – tai yra mūsų sielos išraiška."

V.Berežokas tikina, kad pinigų animacinės pasakėlės jam beveik neatnešančios. Užsidirba kurdamas reklamas. Kudamas jas neišvengia ir kompiuterinės animacijos, kuri vaikinui – ne prie širdies.

"Esu senosios gerosios animacijos gerbėjas. Čia man artimesnis klasikinis piešinys, kai piešiama kadras po kadro. Nes tai yra rankų darbas ir gyva. Juk ką reiškia animacija? Lotynų kalbos žodis "anima" reiškia dvasią, angliškas "animate" reiškia perteikti dvasią kažkam. Popieriui mes perteikiame savo sielą. O kompiuteris – tai jau sintetinė erdvė", – dėsto pašnekovas, kurį stebina draugai, svajojantys apie merginas iš virtualaus pasaulio.

"Vienas draugas mane tikino: jei virtualioje erdvėje būtų sukurta moteris, su kuria galėčiau susikalbėti, ją jausti, norėčiau tokios moters. Tada nekiltų jokių problemų. Pažiūrėjau į jį, galvoju, kaip žmonės praranda sielą", – bendraamžio norais stebėjosi pašnekovas. Jis tikina: nors virtuali erdvė sukūrė kitokią kalbą ir kitus jausmus, neturime pamiršti žmogiškumo. "Dėl to ir animacijoje pasirinkau tikrus, žmogiškus dalykus – popieriaus lapą, pieštuką, plastiliną", – paaiškina.

Didžiausia problema – pinigai

Pinigai. Tai kaunietis vadina didžiausia problema šiuolaikinėje lietuvių animacijoje. Dabar jo mintyse – kelių serijų animacinės pasakos vaikams apie lietuviškus patiekalus "Kulinarinių pasakų skrynelė". Šiam mini serialui jis ieško rėmėjų. "Jei bėgioji, ieškai – pinigų gauni. Bet tam reikia kitų žmonių palaikymo. Jei jo neturi, jei vienas tiki savo idėjomis, tai gali neišlaikyti nervai, kai eini, prašai, o visi žiūri abejingais veidais", – prisipažįsta animatorius.

V.Berežokas pastebėjęs, kad vyresnioji ir jaunoji Lietuvos animatorių kartos dažnai neranda bendros kalbos. Kalti čia ne tik kompiuteriai, kurių kalbos vyresnieji neretai nėra įvaldę. "Senoji karta iš animacijos nuolat nori pinigų. Jie sako: tegul mums moka milijonus. Betgi mes dar nepasiekėme tokio lygio, kad už savo kūrybą galėtume prašyti milijonų", – konstatuoja.

Anot pašnekovo, animacijoje turi būti pratęstos kūrybinės lietuvių tautos tradicijos. "Turime liaudies meną, iš kurio Lietuvos profesionalusis menas išsivystė. Bet ar reikia šimtu procentų kurti pagal senąsias tradicijas? – retoriškai klausia V.Berežokas. – Mes, jaunoji karta, užaugome kitu laiku, ir vien pieštinės animacijos nebenaudosim. Pasinaudodami tuo, kas buvo gera praeityje, mes norime kurti naujai. Kultūra neturi stovėti vietoje – reikia ją pratęsti."

Pašnekovas optimistiškai pastebi, kad lietuviškos animacijos kokybė auga. "Galbūt mes iš tiesų sukursime naująją Lietuvos animaciją pasinaudodami tuo, kas buvo sukurta iki šiol. Bet jei daug žmonių bėgs iš Lietuvos, nieko nebus, – dvejoja patriotiškai nusiteikęs iš Kauno rusų šeimos kilęs animatorius. – Gal ir nedaug tokių, galvojančių kaip aš: jei ir neuždirbi iš animacijos, reikia gyventi ir kurti čia, Lietuvoje, tęsti lietuviškos animacijos tradicijas. Bet aš liksiu gyventi ir kursiu čia, Lietuvoje."