Lietuvos bliuzo karalienė dvidešimties metų koncertinę sukaktį švęs triukšmingai

Su metais įgavau patirties, atsargumo ir įžvalgos, prie kavos puodelio kalba Arina Borunova. Dainininkė sako, kad dabar jai sudėtingas laikas: „Tai metas, kai esu labai reikalinga sūnui.“
Užtai nebe už kalnų laikas, kai Arina švęs savo sceninę sukaktį: bus dvidešimt metų, kai jai ploja gerbėjai.

– Dažnai lankotės Kryme. Atostogaujate ar koncertuojate?
– Šį kartą lankiausi su reikalais: ir muzikiniais, ir ne tik (paslaptingai šypsosi). Tas kraštas man labai mielas. Vis tik gimtasis. Ir giminė, ir bičiuliai ten.
– Gal vėl verslą planuojate?
– Šiek tiek. Bet ne gėlių. Apie tai kalbėti dar anksti, viskas turėtų paaiškėti maždaug po metų.
– Kuo pastaruoju metu užsiimate Lietuvoje?
– Šiuo metu daugiausiai jėgų reikalauja Lietuvos televizijos projektas „Iššūkis žvaigždėms“. Kiek galime, tiek repetuojame. Visi savaitgaliai ten prabėga. Suprantama, kad saviems darbams labai mažai laiko lieka. O veikla – kaip įprastai: koncertuoju, dainas įrašinėju.
– Kiek metų jūs scenoje?
– Visai neseniai juokėmės, kad labai daug. Kitąmet bus dvidešimt metų, kai aš scenoje. Reikia dažniau joje pasirodyti, kad dvidešimtmečio balius įvyktų. Nors jis vyks bet kuriuo atveju.
– Jau sudarinėjate įspūdingą svečių sąrašą?
– Norėčiau ta proga labai daug ką pakviesti: ir draugų, ir bičiulių, ir žiūrovų. Yra planų padaryti kažką tokio grandiozinio.
– Scenoje dainavote su daugybe partnerių. Galėtumėte paminėti tuos, kurie paliko pėdsaką jūsų širdyje?
– Labiausiai man imponavo Saulius Urbonavičius-Samas ir Marijonas Mikutavičius. Ir dar Kongas (Vytautas Grubliauskas, – red.past.).
– Arina – bliuzo karalienė. Jau nežinia, kiek metų jus lydi šis titulas. Tikriausiai susigyvenote su juo?
– Gavau tą titulą, o dabar atsišaudau. Bliuzas nėra visiška mano aistra, nepasakyčiau, kad dainuoju konkrečiai bliuzą. Man artimesnis funky, soul ir rock stilius. Mėgstu dainuoti tradicinį džiazą be jokių avangardinių nukrypimų.
– Buvote ilgametė kaunietė, kol vieną dieną susikrovėte lagaminus ir išrūkote į sostinę. Apsisprendimas visam gyvenimui? O gal naktimis vis dar sapnuojate Kauną?
– Atvažiavau ir nusėdau Vilniuje. Nepasakyčiau, kad labai komfortiškai čia jaučiuosi, bet dėl darbų – verta. Kaune liko draugai, bet atsirado artimų žmonių ir Vilniuje, tik jų nėra daug. Draugų ir neturi būti daug.
Ateityje labai norėčiau gyventi arčiau žemės, arčiau žalumos, arčiau jūros... Mane vilioja Klaipėdos kraštas. Žiūrėsiu, kaip susidėlios mano kortos.
– Užauginsite sūnų, o tada – į uostamiestį?
– Martynas nebe mažas – septyniolikti eina, dešimtokas. Jis tai tikrai Vilniuje liks, jei kur toliau mokytis neišvažiuos.
– Ar Martynas nepatrauks mamos pėdomis?
– Ne ne. Mamos keliu neis. Jis – meniškas vaikinas, ne matematinio mąstymo, bet jam – ne mano kelias. Jau dabar matau.
– O pati dėl savo pasirinkimo niekada nesigailėjote?
– Nė dienos. Retai kam pasitaiko galimybė dirbti mylimą darbą. Nelengvas tas kelias: ir miego trūkumas jaučiamas, ir kelionės nesibaigia, ir balsą vėlyvi koncertai „sodina“... Kai Martynas kiek paaugo, vežiojausi su savimi. Jį augindama ir koncertuodama be mamos pagalbos nebūčiau išsivertusi.
– Jūsų draugai tie, apie kuriuos rašoma, kalbama ir apkalbama?
– Taip, sukuosi tame rate. Daug ką matau, daug ką nutyliu, iš kai ko juokiuosi, o kartais liūdžiu.
– Kaip manote, jums pavydi?
– Manau, taip. Kiekvienam pavydima. Ko konkrečiai – nežinau. Žmogus taip sutvertas: džiaugtis dėl kažko arba liūdėti su kažkuo būna sunkiau, negu pavydėti.
– Ar jus jaudina apkalbos?
– Seniai nebekreipiu į jas dėmesio.
– Kai persikėlėte į naują butą, turbūt gerokai daugiau laiko praleidžiate namuose.
– Per ilgai užsisėdėti namuose negerai. Ir draugams per dažnai sakyti „ne“ negali: paskui nebekvies niekur. Bet aš kavinėse nesilankau. Labai retas atvejis. Dažniausiai šeimininkauju namuose, kartais su draugais virtuvėje paeksperimentuojame.
– Arina, atskleiskite savo jaunatviškumo paslaptį.
– Visa paslaptis – gyvenimo būdas. Tai mokėjimas džiaugtis, mylėti, pažinti, nenurimti. Žinoma, dar reikia ir fiziškai pajudėti.
– Negi bėgiojate rytais?
– Ne, rytais nelakstau ir nelakstysiu. Užtat į sporto klubą nueinu. Dabar kiek rečiau pavyksta. Norėčiau penkis kartus per savaitę.
– Kaip prasideda jūsų diena?
– Rytą pabundu kartu su Martynu. Norėčiau pamiegoti, bet jau pripratau keltis. Nevalgo maniškis mokykloje, tai gaminu jam pusryčius. Dabar jau ir pats moka pasigaminti, bet aš keliuosi iš įpratimo. O paskui, kol prabunda balsas, einu pasportuoti. Mano darbo diena prasideda ne anksčiau kaip vidudienį.
– Minėjote, kad žinote įvairių grožio receptų.
– Bobučių receptų (juokiasi). Jų labai daug. Reikia mokėti prisitaikyti sau tinkamą. Aš tuo jau seniai domiuosi.
– Esate iš tų moterų, kurios dovanoja sau gėles?
– Mėgstu gėles, dažnai pati jų nusiperku. Labai smagu jomis būstą papuošti. Dažnai sulaukiu jų po koncertų, renginių. Dabar ir sūnus tuo pasirūpina. Auga džentelmenas. Dar truputį paauklėju, bet jau nieko (šypsosi).
– Gražiausias gyvenimo etapas jau buvo, yra ar dar tik bus?
– Tikriausiai bus. Nors, tiesą sakant, šiandiena man labai patinka (šypsosi).