Ką reiškia vesti laidą dviese? Ką žiūrovai išvys naujajame sezone? Kaip atrodo televizijos užkulisiai ir kokių iššūkių kelia „Eurovizija“ – apie visa tai atvirame pokalbyje su laidų vedėju, prodiuseriu ir ilgamečiu LRT veidu Audriumi Giržadu.
– LRT televizijos reklamos jau skelbia, kad naujas pokalbių šou „Vakaras su Audrium Giržadu“ transliacijos laikas – sekmadienį 17 val. Įdomu, ką pats veikiate tokiu metu?
– Tiesą pasakius, jei oras nebūna geras, dažniausiai tokius vakarus leidžiu namie. Kitą dieną – darbas, reikia nusiteikti. Tai arba tvarkausi, arba ramiai įeinu į darbo ritmą ant sofutės.
– Naujas laidos sezonas – naujas duetas. Drauge su jumis prie laidos vairo stoja dar vienas vedėjas – Viačeslavas Mickevičius, labiau žinomas Slavkos vardu. Ar buvote apie jį anksčiau girdėjęs?
– Kad būtent Slavka tapo mano partneriu, man pačiam buvo labai netikėta. Tačiau kad ateityje turėsiu porininką – jau žinojau.
Taip jau atsitiko, kad pirmąjį sezoną vedžiau vienas, o Slavka buvo vienas iš mano laidos svečių. Todėl pasiskaičiau apie jį internete, užsukau į „Slavka Channel“, bet kai sužinojau, kad naująjį TV sezoną turėsime dirbti kartu, pamaniau: arba bus labai gerai, arba labai negerai. Vidurio neįsivaizduoju. (Juokiasi.)
Jau nufilmavome keletą pirmųjų laidų. Matome, kad reikia laiko įsivažiuoti, nes ir Viačeslavas dar nedrįsta smarkiai juokauti, kaip ir aš dar nesu užtikrintas, ko iš jo tikėtis. Tai vienas į kitą vis pasižiūrime, kampus apsigludiname ir tikime, kad ateityje susistyguosime dar geriau.
Pašnekovai nustemba išgirdę, kaip aš laidau liežuvį. Klausia: ar taip galima?
– Ar filmuojant laidas buvo akimirkų, kai pagalvojote: „Ką aš čia veikiu?“
– Kadangi mūsų laida montuojama, jei kas nors ne taip nuskamba, visada galima pakoreguoti montažo žirklėmis. Pašnekovai nustemba išgirdę, kaip aš laidau liežuvį. Klausia: ar taip galima? Užtai labai kviečiu visus į studiją, kur galima pamatyti gerokai daugiau nei televizijos laidoje.
– Slavka atvirai dalijasi, kad įstojęs į aktorinį studijomis nusivylė, o antrame kurse labai susidomėjo cirku. Įdomu, koks Jūsų santykis su šiuo scenos menu?
– Vaikystėje cirką labai mėgau. Kadangi labai bijojau aukščio, labai pavydėjau akrobatams, skraidantiems po cirko kupolu.
Vėliau ir pačiam yra tekę keletą sezonų dirbti cirke, kai į Lietuvą atvažiuodavo V. Durovo žvėrių cirkas.
Man teko garbė būti lietuviškuoju pasirodymo vedėju, tad mačiau visą artistų klajoklišką gyvenimą iš vidaus, ir tai mane nuleido ant žemės. Tačiau sentimentalus santykis su šia meno šaka išliko…
– Ar ir Jūsų laidoje Slavka naudoja kokių nors cirko triukų?
– Daugiausia jis žongliruoja žodžiais, bet tikrai yra momentų, kai Slavka parodo savo sugebėjimus kaip cirko artistas, – jau pačiose pirmose laidose. Todėl pažadu, kad ateityje Viačeslavą matysime visais įmanomais jo įdomios asmenybės aspektais.
– Ką pats po pirmojo laidos sezono būtumėte įvertinęs 10 balų, o ką taisytumėte?
– Prašote manęs visiškai prieš žiūrovus nusivilkti marškinius? (Juokiasi.) Be jų aš nekaip atrodau… Gal, jums leidus, neišsirenginėsiu (juolab kad vasara jau baigėsi), o apsiribosiu atsakymu: kas buvo gerai – žiūrovams patiko, o kas nelabai – pamatėme ir šiame sezone pataisysime.
– Minėjote, kad Slavka iš pradžių dalyvavo Jūsų laidoje kaip svečias. Jei galėtumėte į „Vakarą su Audrium Giržadu“ pasikviesti bet kurį žmogų...
– Negaliu išskirti vieno konkretaus vardo, nes tuomet norėsis ir to, ir ano, o paskui jausiuosi kaip patekęs į pasakų karalystę, kur visi norai gali išsipildyti ir net nežinai, nuo kurio pradėti.
Yra begalė protingų, sąmojingų, linksmų žmonių, kurių labai laukčiau savo laidoje.
– Turite griežtą laidos scenarijų ar galite šiek tiek improvizuoti?
– Kadangi laida netiesioginė, tikrai turime laisvę daugiau pakalbinti pašnekovą ar net pasitaisyti, jei suklystame.
Iš vienos pusės, smagus tas tiesioginio eterio jaudulys ir adrenalinas, bet ten jau veiksmas privalo vykti be paklaidų. Mūsų įraše visko nutinka kur kas daugiau, tik ne viskas patenka į TV eterį.
– Jeigu neturėtumėte jokių apribojimų, nerūpėtų reitingai – kokią laidą norėtumėte kurti?
– Šią minutę negalėčiau atsakyti, nes daug ką jau dariau. Viena žinau, kad labai nenorėčiau kartotis, o to nedaryti yra labai sunku. Viskas, netgi Lietuvoje, jau išbandyta, tad vėl sukasi tuo pačiu senu ratu – kanalai grįžta prie ankstesnių senų formatų.
Prisipažinsiu, kad man labai patinka dideli projektai. Toks buvo „Šok su žvaigžde“, kurį kūrėme griežtai pagal BBC formatą „Dancing with a star“. Tokie buvo „Miuziklo garsai“.
Dar labai patinka didžiulės transliacijos, bet jų Lietuvoje pasitaiko retai. Turiu omenyje popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą į Lietuvą 1993 m. Tada mano pareigos buvo dar visai mažutės, o štai per popiežiaus Pranciškaus vizitą 2018 m. man teko tikrai nemažai padirbėti ir jam ruošiantis, ir per pačią transliaciją.
Štai tokie iššūkiai mane veža.
– Ar jaučiate spaudimą būti visada televiziškai tobulam – net ir už kadro?
– Tikrai nejaučiu jokio spaudimo kiekvieną dieną išeiti į gatvę su kostiumu, kaklaraiščiu ir... vos nepasakiau susišukavęs (prisiminiau, kad nelabai turiu ką šukuoti). Mėgstu apdribusį džemperį ir plačius džinsus.
Tačiau jaučiu vidinį spaudimą elgtis kultūringai ten, kur kitas galbūt galėtų nesusilaikyti ir elgtis laisviau. Juk pasitaiko visokių situacijų. Kartais pagaunu save galvojant: kaip rėžčiau jam atgal… Tačiau susilaikau. Per savo gyvenimą esu porą kartų „sužibėjęs“ viešai, tai tos gyvenimo pamokos daro savo. Įsijungia raudonas mygtukas, perspėjantis: „Na, Giržadai, neprisidirbk vėl!“
– Ką sužinojote apie žmones, kalbindamas tiek daug skirtingų asmenybių?
– Atsakysiu daugiau iš profesinės pusės. Kad laidoje pakalbintum žmogų penkias minutes, turi žinoti apie jį tiek, kiek reikėtų dviejų valandų pokalbiui. Jei turėsi penkis klausimus, žinodamas, kad tik tiek ir reikia, gali lengvai sudegti.
Paprastai mūsų laidoje būna trys pašnekovai ir jei laida, kurią mato LRT žiūrovai, trunka valandą, ją filmuojant su pašnekovais kalbuosi dvi valandas. Galite įsivaizduoti, kiek klausimų ir atsakymų nueina, kaip sakoma, į montažinį kibirą?
Kiek tų pašnekovų būta? Jau seniai nebeskaičiuoju, bet esu suskaičiavęs, kad per dvi dienas turiu paimti dvylika interviu, nes vieno mėnesio „Vakaras su Audrium Giržadu“ laidas filmuojame per dvi dienas. Patikėkite, yra reikalų!
– Ar ruošdamasis laidoms sutinkate tokių pašnekovų, apie kuriuos girdite pirmą kartą?
– Yra buvę. Dažniausiai jie ne iš pramogų srities, o, tarkim, iš sporto pasaulio. Prisipažinsiu, sportas tikrai nėra ta sritis, kuria labai domiuosi. Tačiau jei redaktoriai taip nusprendė, turiu klausyti. Iš pradžių susiimu už galvos, o paskui atsidarau internetą ir ieškau visko, ką galima apie jį rasti.
Kad laidoje pakalbintum žmogų penkias minutes, turi žinoti apie jį tiek, kiek reikėtų dviejų valandų pokalbiui.
– Ką pasakytumėte jaunam žmogui, svajojančiam apie televiziją: „eik“ ar „bėk“?
– Dabar jau drąsiai galiu save vadinti LRT veteranu, tad leisiu sau pastebėti tokį dalyką, kuris mane ir džiugina, ir liūdina: šiais laikais nebėra vertybė visą gyvenimą išdirbti vienoje vietoje. Priešingai – kartais tai traktuojama kaip trūkumas. Jauni žmonės padirba 5–7 metus ir eina ieškoti kitų iššūkių.
Todėl atsakymas būtų toks: jei galite ir norite – ateikite į televiziją, pamėginkite, o jei suprasite, kad tai ne jūsų, bent jau nesigraušite, kad galėjote, bet nepabandėte.
– Minėjote, kad televizijoje viskas sukasi ratu, – kanalai grįžta prie išbandytų formatų. Ar šiais laikais sunkiau sudominti žiūrovą nei, tarkim, Jūsų karjeros pradžioje?
– Vienareikšmiškai – sunkiau. Dabartinis žiūrovas jau viską matęs, o jei ko nors nematęs – atsidaro internetą ir žiūri. Mano darbo pradžioje buvo trys televizijos kanalai, ir viskas. Jokio interneto.
Čia lygiai tas pats, kaip ir su „Eurovizija“. Žmonės manęs klausia, kodėl nedarote taip, kaip švedai? Duokite mums tiek pat, kiek švedams, pinigų ir mes padarysime panašiai.
Aš visada linkęs žiūrėti iš gerosios pusės – matyti stiklinę ne pustuštę, o puspilnę… Žvelgiant iš to taško, Lietuva visai neblogai atrodo bendrame „Eurovizijos“ dalyvių kontekste.
– Puiku, kad priėjome iki „Eurovizijos“. Jau daug metų vadovaujate Lietuvos delegacijai, vykstančiai į šį tarptautinį konkursą. Sakykite, kuo jis Jus žavi?
– 2010-ieji buvo pirmi metai, kai išvažiavau į „Euroviziją“ kaip delegacijos vadovas. Jau ne kartą esu sakęs, kad man „Eurovizija“ yra didžiulis televizinis projektas, renginys, transliacija.
Muziką palieku labiau išmanantiems – Ramūnui Zilniui ir kitiems delegacijos nariams. Aš, kaip šio projekto vadovas ir prodiuseris, labiau žiūriu, kad visi dokumentai būtų tvarkingi, kad daina atitiktų reikalavimus ir pan.
Kadangi visų šalių pasirodymus jau būnu matęs per repeticijas, pačios transliacijos metu, jei sėdžiu salėje, o ne už ekranų, visada daug dairausi. Man rūpi, kaip dirba televizijos komanda, kur stovi kameros, kokia įranga naudojama, kaip sudaryti repeticijų tvarkaraščiai. Semiuosi patirties, viską deduosi į galvą ir užrašus, o paskui vežu visas naujienas namo.
Dabar pas mus daug kas vyksta kaip didžiojoje „Eurovizijoje“. Nors negalime sau leisti daug technologinių dalykų, bet, kalbant apie visa kita, – atsiliekame tik apimtimi.
– Jei galėtumėte, ką keistumėte tarptautinės „Eurovizijos“ taisyklėse, formate?
– Kaip sakė naujasis „Eurovizijos“ dainų konkurso vadovas ir prodiuseris Martinas Greenas: „Grąžinkime muziką į „Euroviziją“! Tai nereiškia, kad mes kalbame apie kokį nors eurovizinį standartą – šiame konkurse gali skambėti visų stilių muzika. Todėl puikiai tiko ir mūsų „Katarsio“ atliekamas alternatyvusis rokas.
Tikslas kitas – kad būtų kuo mažiau pigaus, neskoningo, kičinio šou, kuriame kartais nebelieka pačios muzikos. Net ir „Eurovizijos“ taisyklėse atsirado įrašas, kad šis konkursas turi tikti visoms amžiaus kategorijoms ir kad tai yra šeimos šou. Todėl jame negali būti nei supererotinių, nei supernešvankių, ekstremalių dalykų.
Aišku, niekada nebus visiems gerai, kai į konkursą suvažiuoja 40-ies šalių atstovai ir visi su savo muzikos supratimu… Juk net toje pačioje šalyje dažnai kyla konfliktų: „Ką jūs ten išrinkote?!“ Lietuva ne išimtis.
Visiems neįtiksime, bet ir klausytojams linkėčiau daugiau geranoriškumo priimant kitokį muzikinį skonį. Todėl nacionalinėje atrankoje mes taip pat labai laukiame visų žanrų ir stilių muzikantų, jų muzikos.
– Nuo seno „Eurovizijos“ taisyklės draudžia politikuoti, naudoti šūkius, manifestus, bet, kaip matome, viskas vyksta…
– Kai manęs paklausia, ar šiame konkurse įmanoma išvengti politikos, atsakau: kaip galima įlįsti trims dienoms į stiklainį, kuriame skraido vien tik rožiniai blizgučiai. Juk negalime atsiriboti nuo pasaulio, kai gretimame kieme šaudo tavo kaimyno šeimą!
Todėl, aišku, geopolitinė pasaulio situacija kažkiek visada atsispindi.
– Kiekvienais metais vis atnaujinate nacionalinės atrankos į „Euroviziją“ taisykles. Kas naujo bus šiais metais?
– Šiemet žengiame dar vieną žingsnį žiūrovų link – visos „Eurovizija.lt“ atrankos metu, dalyviams surinkus vienodą balsų skaičių, žiūrovų balsai lems, kuriam teks aukštesnė vieta. Atsisakome anksčiau buvusio trijų dainų pakartotinio atlikimo – finale visi susirungs lygioje kovoje, o žiūrovų balsai taps lemiami.
Dar viena naujovė – kaip ir tarptautinio finalo metu, taip ir pas mus neliks balsavimo skambučiais – bus balsuojama tik SMS žinutėmis ir internetu, o balsavimą vykdys Vokietijos kompanija ONCE, daugelį metų dirbanti su didžiuoju „Eurovizijos“ dainų konkursu. Tai užtikrins moderniausius standartus atitinkantį balsų skaičiavimą.
– Didysis „Eurovizijos“ dainų konkursas vyks 2026 m. gegužę Austrijoje. Nacionalinės atrankos pusfinaliai per LRT prasidės nuo sausio 17 d., o nacionalinės atrankos finalas – vasario 27 d. „Twinsbet arenoje“ Vilniuje. Ar viską teisingai pasakiau?
– Taip, belieka tik pridurti, kad bilietai jau prekyboje. Dalis lėšų, surinktų iš žiūrovų balsavimo, bus panaudota laimėtojui pasiruošti tarptautiniam konkursui.
Pretendentai atstovauti Lietuvai Austrijoje gali teikti paraiškas iki 2025 m. lapkričio 11 d. Tuomet iki lapkričio 25 d. komisija išrinks tuos, kurie pateks į nacionalinę atranką ir iki Kūčių visi dalyviai jau turės pateikti galutinę savo dainos versiją. Štai toks dar vienas naujas reikalavimas dalyviams.
– Kažkuriame interviu minėjote, kad labai nustebote ir kartu nudžiugote tarp paraiškų pamatęs ir Monikos Liu vardą. Kokių garsių scenos vardų tikitės šiais metais?
– Labai norėčiau matyti visus garsiausius mūsų scenos žmones, bet suprantu ir priežastis, kodėl jie čia nepasirodo. Visiems juk reikia varžytis nacionalinėje atrankoje, o likti kad ir antruoju, kai renki pilnus stadionus, juk nesinori.
Dar viena priežastis – rizika. Jei esi populiarus, renki arenas – kam rizikuoti? Kai esi žvaigždė Lietuvoje, norėtųsi grįžti iš tokio lygio konkurso su viena iš pirmųjų vietų. O jei ne?
Tikrai mačiau garsių Lietuvos atlikėjų, kurie buvo atvažiavę pasižiūrėti, kaip ten viskas vyksta. Jiems pasakyčiau: drąsiau! Juk beveik visi lietuviai, kuriuos man teko vežti į „Euroviziją“, pateko į finalą. Mes ir toliau laikomės to auksinio finalo viduriuko.
– Jei darome prielaidą, kad kas nors iš mūsų žvaigždžių vis dėlto išdrįsta dalyvauti nacionalinėje atrankoje ir – valio!!! – laimi pirmą vietą Austrijoje. Tuomet Jūs taptumėte pirmuoju žmogumi, atsakingu už sklandų renginio vyksmą Lietuvoje? Ar Jūsų tai negąsdina?
– Negąsdina. Tačiau juk nebūtinai delegacijos vadovas turėtų tapti šio grandiozinio renginio prodiuseriu. Jis gali turėti patariamąjį balsą, dalytis savo įžvalgomis, žiniomis.
Aš tikrai neatsisakyčiau galimybės viską, ką per penkiolika metų sužinojau, pritaikyti iš vidaus kaip organizatorius.
Nerimo ir baimės būtų, bet tikrai žinau, kad mes – visi tie profesionalai, kurie dirba už kadro – surengtume „Euroviziją“ kuo puikiausiai. Daug lietuvių specialistų jau dabar dirba užsienyje rengdami pasaulinio lygio renginius, taip pat ir didžiojoje „Eurovizijoje“.
– Kokia buvo pati gražiausia Jūsų prabėgusios vasaros akimirka, kurią norėtumėte sustabdyti, o gal net įsirėminti?
– Savaitę buvau Kretoje, tai tuose rėmeliuose turbūt atsidurtų jūra, saulė ir ne visai komfortiškas lipimas į aukštą kalną. (Juokiasi.)
Naujausi komentarai