Užsienyje ir Lietuvoje pelnytus apdovanojimus V.Samavičius vertina kaip solidų impulsą toliau tobulėti, tačiau pabrėžia, kad jo ambicijos – ne medaliai ar krištolo statulėlės. "Noriu sulaukti meto, kai restoranai – ne tik tie, kuriuose dirbu aš, – bus pilni žmonių, besimėgaujančių puikiu maistu ir gera kompanija", – šypsojosi virtuvės šefas.

Svečio vaidmuo – mielas

Virėjas, kurio rankose išmoningai suderinti produktai virsta įstabiais patiekalais, tvirtino, kad neatitrūko nuo žemės. V.Samavičius paragauja ir baltos mišrainės, ir kitų tautiečiams įprastų patiekalų, kuriuos pagamina jo žmona, mama arba uošvė. "Maistas – tai ritualas, bendravimo dalis. Per didžiąsias metų šventes namuose paprastai negaminu – patikiu šį reikalą kitiems ir nuoširdžiai įsijaučiu į svečio vaidmenį", – atviravo V.Samavičius.

Jis pripažino, kad apsilankius šalyse, turinčiose gilias mėgavimosi maistu tradicijas, širdyje sukirba sveikas pavydas: "Liūdna, kad pašėlęs gyvenimo tempas daugelį mūsų nejučiomis įtraukia. Žmonės labai skuba pakilti nuo stalo".

Valgymą ir persivalgymą V.Samavičius aiškiai atskiria. Sportiško sudėjimo vyras neigia mitą esą gerai maistą gaminti gali tik tie, kurie patys mėgsta kaip reikiant užkirsti. "Kai dirbi – ragauji, o ne valgai. Šįryt virtuvėje sukuosi nuo keturių ryto. Savo dieną pradėjau kava ir prie stalo rimčiau prisėsiu tik popiet. Pažįstu nemažai virtuvės šefų, kurie po darbo važiuoja į "Statoil" degalinę, kad nusipirktų dešrainį ir valgo jį su džiaugsmu", – nusijuokė V.Samavičius.

Žavi molekulinė virtuvė

Klausimas apie keisčiausią pastaruoju metu ragautą valgį V.Samavičių priverčia trumpam susimąstyti. "Galbūt dešreles su garstyčiomis Vokietijoje?", – nusijuokė virtuvės šefas.

Išskirtinių potyrių klaipėdiečiui neseniai dovanojo viešnagė Modenos regione Italijoje – ten teko paragauti 30 metų išlaikyto balzamiko acto. "Sunku patikėti, tačiau jis sėkmingai vartojamas ruošiant desertus, pavyzdžiui, ledus. Tokie atradimai išties praturtina – įgyji drąsos naudoti produktus, su kuriais anksčiau galbūt būgštavai eksperimentuoti", – aiškino virėjas.

Pats pavakarieniauti į uostamiesčio restoranus V.Samavičius retai užsuka, tačiau kitur nevengia pasižvalgyti, kaip darbuojasi kolegos. "Lietuvoje tikrai yra vertų dėmesio vietų ir virtuvės šefų", – tvirtino klaipėdietis.

Nors V.Samavičiaus sąskaitoje – daugybė aplankytų šalių ir puikių restoranų, virėjas tvirtino, kad jį dar galima nustebinti: "Esu susižavėjęs molekuline virtuve, kuri "žaidžia" produktais ir laužo visas mūsų koncepcijas apie maistą. Nuostabu ir neįprasta valgyti vynuogių skonio melioną arba kabinti šaukšteliu putas, pagamintas iš martinio kokteilio, kurį paprastai geriame... Kartais kažką panašaus paruošiu ypatingiems klientams ir čia, pavyzdžiui, Klaipėdos gurmanų klubo nariams".

Norint pavakarieniauti garsiame molekulinės virtuvės restorane gali tekti eilėje laukti netgi dvejus metus, tačiau V.Samavičius tvirtino, kad apsišarvuoti kantrybe verta. "Pats labai norėčiau apsilankyti garsiajame "Fat Duck" netoli Londono arba užsukti į "Alinea" Čikagoje", – pasidalijo savo svajonėmis virėjas.

Talentą ugdė prie puodų

Puikių pasaulio restoranų meistrai gali džiaugtis ne tik garbintojų miniomis – per metus jie uždirba nuo 150 tūkst. svarų iki tiesiog kosminių sumų. V.Samavičius pripažino, kad šiame kontekste lietuviai atrodo liūdnokai, tačiau tikino esąs laimingas dėl jam suteiktos laisvės kurti ir galimybės kelti savo profesionalumo kartelę.

"Darbui naujuose restoranuose "Keltininko namas" ir "Ryžių malūnas" įsivažiavus vėl galiu skirti daugiau laiko pasiruošimui virėjų čempionatams. Artimiausias laukia kovo mėnesį. Baltijos šalių virėjų čempionate, kuris vyks Sankt Peterburge, būsiu lietuvių komandos kapitonas", – atskleidė savo artimiausius planus geriausias 2008-ųjų Lietuvos virėjas.

Sportininkai varžyboms ruošiasi treniruoklių salėse ir stadionuose, o kulinarijos meistrai – sukdamiesi prie puodų. Sėkmės formulė? "Reikia turėti išlavintus skonio receptorius, uoslę ir regą. Nemanau, kad gimiau turėdamas kažkokį ypatingą talentą. Daugelį dalykų atradau ir perpratau bėgant laikui", – teigė virtuvės šefas.

Naujais receptais nešinos mūzos V.Samavičių aplanko ne tik restorano virtuvėje nurimus kasdieniam šurmuliui – kartais gera idėja tarsi iš dangaus nusileidžia kelionėse arba vairuojant automobilį.

Neseniai klaipėdietį sužavėję jėgos aitvarai – bene vienintelis užsiėmimas, kurio metu išgaruoja visos pašalinės mintys.

Supranta lėkščių "kalbą"

V.Samavičius tvirtino, kad neretai naujo patiekalo kūrimas prasideda nuo piešimo: "Turi brūkštelti eskizą, kad įsivaizduotum, kokie produktai ir kaip bus išdėstyti lėkštėje".

Virėjas pripažino, kad "prisvilusių blynų" labai retai, bet pasitaiko. "Neklysta tik tie, kurie nedirba", – ramiai paaiškino virtuvės šefas.

Nepavykusį patiekalą galima pagaminti iš naujo, tačiau žmonių įpročių ir nuostatų keitimas – ilgas ir ypač daug kantrybės reikalaujantis procesas. "Sovietmečiu tvyrojusi izoliacija paliko savo rėmus, iš kurių nelengva ištrūkti. Kartais skaudu, kai pagamini kažką tokio, kas Barselonoje, Londone ar Paryžiuje būtų sutikta su didžiausiu susižavėjimu, o čia reakcijos šaltokos. Dalis žmonių tiesiog jaučia įtampą ragaudami jiems nežinomus patiekalus", – apgailestavo pašnekovas.

Restoranų lankytojų komplimentai, svečių prašymai daugiau papasakoti apie savo patiekalus V.Samavičiaus krūtinę pripildo nuoširdaus džiugesio, tačiau kartais nereikia jokių žodžių. "Matai, kaip atrodo lėkštės, grįžtančios po vakarienės, ir pats pasidarai išvadas", – šypsojosi virtuvės šefas.

Požiūris

V.Samavičius įsitikinęs, kad geri restoranai – nebūtinai brangūs. Virtuvės šefas akcentavo šviežius, kokybiškus produktus, meistrišką jų derinimą ir paruošimą. "Jei restorano valgiaraštyje yra 60 pavadinimų patiekalų, nereiškia, kad tai yra gerai", – pažymėjo V.Samavičius.

V.Samavičiaus patiekalai, pelnę aukščiausius teisėjų įvertinimus:

– ėrienos nugarinės suktinukai, įdaryti ožkos sūriu, kedro riešutais, patiekiami ąžuolo dūmuose su keptais žaliaisiais šparagais ir alyvuogių padažu;

– orkaitėje kepta jautienos filė, įsukta į baravykų paštetą, patiekiama su troškintais špinatais, trintomis bulvėmis, keptomis morkomis ir bruknių padažu;

– morkų pyragas, patiekiamas su vaniliniu ledu, morkų saldainiu, šokoladiniu padažu ir žaliosiomis pistacijomis.

Lūkesčiai

V.Samavičius nemano, kad kelias į vyro širdį vingiuoja per skrandį. "Galbūt tai svarbu tiems, kurių darbas yra visiškai su maistu nesusijęs", – spėliojo su rinkodaros vadove šeimą sukūręs vyras.