Ilgametė dainininkės ir režisieriaus draugystė padeda atsitiesti po nesėkmių, kurti ir lieknėti

Režisierius ir televizijos laidų vedėjas Vytenis Pauliukaitis, ragaudamas dainininkės Birutės Dambrauskaitės keptų eklerų, svarstė: penkiolika metų bičiulystės – daug ar mažai?

 „Nepaprastai vertinu šią draugystę. Joje nėra nė lašelio apsimetinėjimo, vaidybos. Nieko nevyniojame į vatą, apie viską atvirai pakalbame. To mums daug kas gali pavydėti“, – didžiavosi V.Pauliukaitis, įsitaisęs savo bičiulės svetainėje. Tuo metu Birutė džiaugėsi Vytenio dovanotomis gėlėmis ir plikė žaliąją arbatą.
– Kaip seniai judu bendraujate?

Vytenis: „Niekaip neatseku, kokie ten buvo metai. Reiktų pažiūrėti į scenarijus. Birutėle, tavo mamytė jau buvo mirusi?“
Birutė: „Jos jau dešimt metų nėra... O aš jau keturiolika metų kaip negeriu. Penkiasdešimt metų man buvo, kai Vytenis pakvietė į didžiąją sceną. Dabar juokiuosi, kad ir Žemaitė pradėjo rašyti būdama penkiasdešimties.“
Vytenis: „Penkiolika metų kasdien bendraujame. Nėra tos dienos, kad vienas apie kitą nepagalvotume. Nors, kai Birutė sublogo ir išgražėjo, mane pametė. Rečiau dabar man skambina. Labai dėl to išgyvenu. Bet tokios jau tos moterys. Tik pagražėja, ir jau turi kitą kavalierių.“

– Ar teisybę Vytenis pasakoja?

Birutė: „Žinote, jis toks užimtas, kad aš ir paskambinti bijau. Bet mes vienas kitą labai mylime. Su juo taip įdomu, taip linksma, o ypač kartu dirbant. Jo, kaip režisieriaus, visur pilna. Baisu būtų tokio žmogaus netekti.“
Vytenis: „Jau nelaidok manęs čia.“
Birutė: „Nelaidoju, bet netektis būtų tikrai baisi. Buvo laikai, kai V.Pauliukaitis šokius režisavo. Tada aš dar tokia stora buvau...“
Vytenis: „Bet tokia graži (šypsosi). Nesuprantu, iš kur ta storumo manija moterims? (Žiūrėdamas į Birutę) Ji visą gyvenimą norėjo būti Sophia Loren. Pamatęs ją sublogusią pagalvojau, ar ji pasikeitė? Iš tiesų – ne. Aš ją palaikau. Ankstesnis svoris Birutės sveikatai trukdė.“
Birutė: „Visą laiką buvau žodžiais dėl to savo storumo mušama: ir vyras, ir publika primindavo. Ir viršininkams nepatikdavau. Sakau, kad ropodavau kaip tarakonas.“

– Ar nepavydi aplinkiniai gražios jūsų draugystės?

Birutė: „Vytenis – toks žmogus, kurio man visi pavydi. Su juo negalima ramiai: jis toks emocingas, taiklus, žodžio kišenėje neieškantis. Antro tokio, kaip jis, nepažįstu.“
Vytenis: „Birute, tu ir pati labai nepaprasta persona. Su tavimi būtinai kas nors atsitinka (juokiasi).“
Birutė: „Dar ir dabar jis apie mane pasakoja, kaip už spintos valgiau. Nors taip nebuvo.“
Vytenis: „Birute, buvo. Tu per savo gyvenimą esi tiek prisidirbusi, kad kiekvieną mėnesį būtų galima ką nors atkasti. Kartą reikėjo apsitarti, ką ji dainuos. Susitikome centre vienoje kavinukėje. Aš jos klausiu: „Ką užsisakysime?“ O ji tikina, kad nieko, išskyrus salotas, nevalgys. Tai tik jų ir paknaibė... Eilinį kartą liekninosi. Kitą vakarą, po repeticijos, „Villone“ ji netikėtai dingo. O aš kaip tik prisiminiau, kad nepasakiau Birutei vienos svarbios pastabos. Pradėjau jos ieškoti. Visus randu, o jos nėra. Tada prisiminiau, kad ji mėgsta virtuvėje pasisukioti. Nueinu ir garsiai klausiu virtuvės darbuotojų: „Ar nematėte Dambrauskaitės?“ Jie purto galvas – ne, o akimis rodo už spintos. Priėjęs pamatau, kad ta Birutė, kuri vakar su manimi nieko nevalgė, pasislėpusi taršo karbonadą su skrudintomis bulvėmis.“
Birutė: „Nesislėpiau. Vytenis prigalvoja, kad pasislėpusi buvau.“
Vytenis: „Buvai buvai, o paskui dar pasakojai, kad ir kitiems artistams maisto gavai. Maždaug – ne viena valgei.“
Birutė: „Taip, maisto ne visiems duodavo, o mane mylėjo. Dar ir Rosita Čivilytė, būdama nėščia, kartu valgė. Ne visiems duodavo. Tai kaip aš savimi nepasirūpinsiu?“
Vytenis: „Tai kam reikėjo už spintos slėptis?“
Birutė: „Kad ten stalo nebuvo.“

– Draugystė neatsiejama nuo atvirumo. Kiek jūs atviri vienas kitam? Gal yra temų, kurios jums – tabu?

Vytenis: „Gal svarbesnė forma, kuria tas atvirumas pateikiamas? Manau, labai svarbu, kaip vieną ar kitą dalyką pasakysi. Juk žmogus jaučia iš intonacijos, ar iš jo juokiamasi, ar norima jį įžeisti, ar norima su juo nuoširdžiai pasikalbėti. Birutės intonacijos labai atviros ir aiškios. Gal kada ji mane ir apgaudinėja, kaip tąkart už spintos, bet kol kas aš to nejaučiu (juokiasi). Ne viską apie Birutę žinau. Bet su ja turime įvairių reikalų.“
Birutė: „Taip, gyvenimiškų reikalų daug. Mes aptariame, kas mums patinka, kas ne. Apie drabužius, apie buitį pakalbame. Kai užsuku į svečius, Vytenis mane įvairiais patiekalais pavaišina.“
Vytenis: „Labai nedaug ką temoku, bet kartais pasistengiu.“
Birutė: „Nesakyk, tie tavo obuoliai visus iš proto veda...“
Vytenis: „Bet dabar su Birute labai sunku, nes ponia ne viską valgo, laikosi tų linijų. Reikės visą meniu iš naujo keisti. (Žiūrėdamas į Birutę) Galutinai per tave pražilsiu, visi plaukai nukris.“
Birutė: „Šis žmogus mano draugas. Kai blogai, galiu ant jo peties išsiverkti, jis visada supras ir palaikys. Jei man blogai, jis meta visus darbus ir į ligoninę manęs lankyti atvažiuoja. Lūžus rankai, jis pirmas į ligoninę su gėlėmis atlėkė. Jis ir su daktarais dėl manęs pakalba. Jei manęs kas paklaustų, už ko tekėčiau, tai tik už šito žmogaus. Jis – ištikimas draugas, tikras gelbėtojas... Taip, kaip mes, turėtų bendrauti vyras su žmona.“

– Ar ne per mažai erdvės, kai viena šalia kitos dvi asmenybės?

Vytenis: „Birutė – kompanijos siela. Ji ir anekdotų pasakotoja. Jau seniai garsėja savo liežuviu.“
Birutė: „Labai nešvankūs mano anekdotai.“
Vytenis: „Suprantama, kad ji daug „folkloro“ žino, kurio nenori viešai pasakoti. Bet Birutė gali ir skaudžių pastabų pasakyti. Ji nėra poniutė lapė. Su ja turėjome daug įdomių darbų. Bet, kaip režisierius, niekada nekviečiau jos bet kur. Visada galvojau, kad ji turi dainuoti išskirtiniuose projektuose. Gaila, kad mes nevertiname tikrųjų savo žvaigždžių. Žiūrėkite, kiek čia medalių galėtų tilpti (rodo į Birutės krūtinę). Reikia, kad kas apie ją knygą parašytų.“
Birutė: „Jis mane nuolat gąsdina, kad į savo knygą įtrauks. Bet aš juo pasitikiu.“
Vytenis: „Jei spėsiu ir neišvyksiu į geresnį pasaulį, į tą knygą visą tiesą apie tave surašysiu, mieloji.“
Birutė: „Vytenis tikras žmogus, todėl aš su juo sutinku ir pasitikiu.“
Vytenis: „Kartais Birutė man priekaištauja, kad nekviečiu jos į vieną ar kitą projektą, bet aš jai esu pasakęs, kad pakviesiu ten, kur manysiu, kad ji turėtų būti.“
Birutė: „Jis sako, kad prie gražių mašinų turi būti panos su ilgomis kojomis, ir jis teisus.“

– Kokiomis staigmenomis pradžiuginate vienas kitą?

Vytenis: „Kokių dovanų tik nesulaukiu iš Birutės. Ji visą kolekciją man puikių dalykų yra surinkusi. Netikėti ir įdomūs dalykai nuotaikai pakelti. Kaip tos parduotuvės vadinasi?“
Birutė: „Seksšopai?“
Vytenis: „Ne, čia ne tos. Jose gali rasti visokių įdomių dalykų. Visokie juoko maišeliai... “
Birutė: „Perku juos tam, kad pakelčiau Vyteniui nuotaiką. Po visų darbų jis grįžta labai pavargęs, todėl ieškau daiktų, kurie jį nudžiugintų. “

– Birute, daugiau nei prieš metus ryžotės skrandžio mažinimo operacijai. Kaip jūsų gyvenimas pasikeitė po to?

Birutė: „Dabar labai mažai valgau. Toks jausmas, kad nesu alkana. Tik mano akys visad alkanos (juokiasi). Stengiuosi valgyti mažais kąsneliais, jei padauginu, atpilu. O tada labai kankinuosi. Nuolat konsultuojuosi su gydytojais. Jei ne ta operacija, ir toliau alkis valdytų. Jų čia seniai nebebūtų (rodo į iškeptus eklerus).“
Vytenis: „Eklerai – vienas naujesnių Birutės receptų. Daug dažniau ji mus koldūnais ar įdarytais raudonaisiais saldžiaisiais pipirais vaišina (juokiasi).“
Birutė: „Vos iškepti spėjau. Daugeliui mano patiekalų reikia daugiau laiko. O su eklerais ilgai netrunku. Kaip ir su ankštiniais pipirais: nusipirkau, padalinau į keturias dalis, pagardinau varškės įdaru su česnakais, krapais ir kitais žalumynais, ir viskas. Labai gera užkanda.“