nedidelė mano tėvynė

nedidelis mano namukas

į antpirštį tilptų avytė

aš pats nedidukas

ganau ją, ji skabo lapus

prie tvenkinio mirkstančio saulėj

taip gera, pasauli, kad net nesvarbus

tas tavo pasaulis

*

kvailys – pusę amžiaus

giniau save botagu!

grynas juokas – ho-ho!

buvo taip: vakarėjo

ant peties užsimetęs liežuvį

užvytas skalikų

minutei sustojau prie šerkšno

numelsvinto kinrožių krūmo

ta pačia kryptimi palei upę

turseno jaunuolis

kas trys žingsniai ritmingai

skaniai pasipirsčiodamas

ir tokia netikėtai miela

pasirodė man ši muzikėlė

seno klonio daina vienišoji

bet visgi! bet visgi!

labiausiai į širdį įkrio teisingi

jos žodžiai:

kvaily pusę amžiaus

ginęs save botagu

stovėdamas vietoj

gi kelią tą patį nueisi!

apstulbau o apstulbęs

sulaukiau pavasario

vasaros rudenio sausio

speigų kovo ledo

va po šitiekos metų žiūriu sau

į špoką kaip jis utinėjas

ant seno dūzgenančio kinrožių

krūmo o sykiais

gal ką prisiminęs gal šiaip tik

šypsaus ir niūniuoju:

tursenk pirstberni

skuosk

*

atšlubavo per audrą, prieš tai,

žmonės kalba, prikrėtęs

pasauliui visokių eibių, stebuklų

žodžiu pripaškudinęs

pabeldė į langą, paskui pro duris

skersas skersas, paprašė

nakvynės, va ištraukė gyvatę iš užančio

mosuoja, daužo jos galvą grindysna

išnyk, girdi, burtų lazdele, iš mano rankų –

suvisam suvisam! toks dzūkų

mergaitės veido, žydo akimis,

originalas, gal ir atsimels

*

mažas artimųjų ratas

mažas artimųjų

ratas, po teisybei – tiktai

rateliūkštis

bet vis tiek

daug didesnis

už aną, tolimųjų,

milžinišką

*

o dabartės šiek tiek

apie tai

ką žadėjau – apie

debesis viršum galvos

apatiniai plaukia viršutinai

stovi

ne iš gyvenimo visa tai,

sigitai

""""""""""

...apšviesk mane, Viešpatie,

mano eilėmis.

Daniilas Charmsas

tiesiog kada nors

gal visai į pasaulio pabaigą

paskutinįsyk iriantis

tuščio gyvenimo pusėn

imt

ir ištarti:

apšviesk mane Viešpatie

mano perkeltųjų eilėmis

tiesiog kada nors aišku

jei nebus pernelyg įžūlu

labiausiai prašyčiau

šiek tiek vakarėjant

kai lengva vėduokle

surišta iš gęstančių saulės dulkyčių

nušluostai save

it dulkę nuo dulkės

tyčia netyčia

pažvelgi į nurimusį Stiksą

kur atsispindi

išskridusi gervė

nelyg bažnyčia

seniai nebeveikianti

va tuomet imt ir naiviai ištart

kaip anas kad kvailiukas

ir – atsisveikinti