D. Mikuckaitė: mano slapta misija – įkvėpti žmones keliauti | Diena.lt

D. MIKUCKAITĖ: MANO SLAPTA MISIJA – ĮKVĖPTI ŽMONES KELIAUTI

Daiva Mikuckaitė – interjero dizaino, spalvų psichologijos, landšafto ir gėlių komponavimo specialistė, bet visa tai – turbūt pasakytų ši begaliniu nuoširdumu ir spalvų ryškumu spinduliuojanti moteris – yra niekis palyginti su aistra kelionėms ir fotografijai.

– Neseniai vykusiame konkurse "Kolumbas 2019" pelnėte "Metų kelionės fotografija" apdovanojimą. Įamžinusi Senegalo ir Gambijos žmones, pavergėte vertintojų širdis.

– O Juodasis žemynas pavergė manąją (juokiasi). Galėjau pristatyti nuotraukas iš bet kurios kelionės – kadrų turiu milijonus – bet kažkodėl išsyk pagalvojau apie Senegalo ir Gambijos žmonių veidus.

Afrika mane masino nuo pat vaikystės. Pliki lakstantys juodaodžiai vaikai kaip toje "Čiunga čianga" dainoje visada šokinėjo mano mintyse… Tad kai ten patekau, vos palikusi viešbutį, fotografavau viską iš eilės, nė nesuvokdama, į ką išties turėčiau kreipti dėmesį: buvo viskas kitaip, taip marga, ryšku…

Tik į vakarą ėmiau atgauti sveiką nuovoką. Spalvingai besirengiančių moterų figūros grakštumu priminė iš medžio išdrožtas skulptūrėles. O vietinių veido bruožai buvo tokie išraiškingi, kad niekaip negalėjau atitraukti nuo jų akių…

Gražiems kadrams reikia minimalių fotografavimo žinių ir širdies, kad galėtum pajausti tai, ką fotografuoji.

Portretų fotografavimas prasidėdavo nuo bendravimo – kartais žodžiais, bet dažniausiai žvilgsniais: juk žvilgsnių ir emocijų kalba visame pasaulyje ta pati. Būtent tai ir norėjau užfiksuoti Senegalo bei Gambijos žmonių portretuose. Kad mes, įsižiūrėję tų žvilgsnių gilumon, staiga praregėtumėm ir suprastumėm – mus visus jungia tas pats žmogiškos laimės troškimas. Ir kad tose akyse – kaip veidrodyje – kiekvienas galim atpažinti save. Tokių minčių vedina konkursui pateikiau apie dvidešimt fotoportretų – moterų, vaikų, genčių senolių.

– Kaip įsigudrinote pagauti tokius įspūdingus kadrus? Juk dažnai vykdami į vieną ar kitą svečią šalį esame perspėjami, kad prieš fotografuodami vietinius žmones turime jų atsiklausti.

– Matyt, tai galioja ne visiems pasaulio kampeliams. Gambijos ir Senegalo žmonės labai noriai fotografuojasi. Kiek teko keliauti ir fotografuoti, labiausiai to nenorėjo daryti Maroko žmonės – galbūt lydimi kažkokių religinių įsitikinimų, kad per nuotrauką galima pasiimti žmogaus sielą. Bet jei pamačiusi be galo išraiškingą veidą pasiūlydavau tam žmogui tiesiog sumokėti už fotosesiją, visi religiniai blokai kaipmat subyrėdavo į šipulius.

Keliaudama supratau: jei nori fotografuoti vietinius žmones, turi į juos eiti atvira širdimi, su didžiule pagarba jų kultūrai. Turi akylai sekti akių kontaktą, kuris parodys, ar galima spragtelėti fotoaparato mygtuką. Negali atlėkti kaip viesulas, papleškėti ir vėl išnykti. Geriausi kadrai bus tie, kuriuos darysi susitapatinęs su vietiniais, juos "prisijaukinęs".

Asmeninio archyvo nuotr.

Tarkime, viename Gambijos žvejų turguje specialiai buvome ilgesnį laiką – net tris dienas – kad tos vietos gyventojai žvejai spėtų prie mūsų priprasti (paprastai turistus atveždavo pasidairyti čia valandai). Tik tada, kai tapome draugais, kai kartu išleisdavome žvejus į jūrą ir ryte auštant pasitikdavome juos grįžtančius su laimikiu, jie apsiprato, nebežiūrėjo į mus įtariai. Būtent tada padarėme pačius geriausius kadrus.

– Ar būna kelionių, kuriose tiesiog nėra ką fotografuoti?

– Kelionė, kai nėra ką fotografuoti? Jūs juokaujate?! Nors esu skaičiusi tokių pamąstymų feisbuke (čia Daiva labai nuoširdžiai prisipažįsta, kad jos gyvenime šiuo metu yra du pasauliai: tikrasis ir feisbuko). Kai aš kokioje nors keliautojų grupėje perskaitau klausimą: "Na, draugai, pasakykite, ar verta važiuoti ten ir ten", tai tiesiog kraujas užverda. Verta – neverta, patiko – nepatiko. Kaip vaikiška. Mano nuomone, tokia šalis gali būti tik kieno nors galvoje, bet jokioje pasaulio išorėje tokios vietos nė su žiburiu nerasite. Viskas priklauso nuo tavo vidaus.

Draugai dažnai klausia, jei aš buvau ir ten, ir dar ten, tai man vykti penktą kartą į Maroką turbūt jau bus neįdomu? Nesąmonė. Man įdomu visur. Galite mane palikti bet kuriame Lenkijos ar Lietuvos kaime savaitei – tikrai rasiu, ką veikti ir ką fotografuoti.

Keliautojų grupėje skaičiau tokį juokingą prašymą: "Patarkite, kur nueiti Dubajuje, kad būtų galima padaryti gražių nuotraukų." Aš pasakyčiau taip: tu gali fotografuoti pro langą savo vieną vienintelį beržą net neiškėlęs kojos iš namų, ir nuotraukos bus gražios, bet gali tame pačiame Dubajuje stovėti pačioje gražiausioje vietoje ir nepadaryti nė vienos normalios fotografijos. Kodėl? Todėl, kad gražiems kadrams reikia minimalių fotografavimo žinių ir širdies, kad galėtum pajausti tai, ką fotografuoji.

– Iš kur atrandate tiek bendraminčių, bendražygių, kurie trokšta būti atradėjai ne tik naujų šalių, bet ir naujų fotografavimo įgūdžių?

Kai manęs klausia, ką veikiu gyvenime, atsakau: viską, kas įdomu.

– Draugų išties turiu begales – ir gyvenime, ir feisbuke. Dėl jų kuriu fotografijų istorijas, t.y. keliu į feisbuką nuotraukas su aprašais, su savo emocijų pliūpsniais. Mano slapta misija – įkvėpti žmones noru keliauti.

Štai kodėl neseniai pradėjau dar ir organizuoti keliones: juk patirties, žinių turiu užtektinai. Deja (ar laimei), nesu panaši į tradicinius kelionių organizatorius, nes kviečiu keliauti draugus, jų draugų draugus ten, kur noriu aš. Tiesiog kviečiu prisijungti tuos, kam tinka data, maršrutas, kompanija. Aš atlieku namų darbus – sužiūriu bilietus, lankytinas vietas, surandu vietinį gidą, numatau patrauklias vietas fotografijoms.

Tarkime, Jordanijos dykumoje stebėti saulėlydžio visi lipa į kalną, o aš lieku apačioj, nes žinau, kad nuotraukos per trečią planą bus kur kas gražesnės nei fotografuojant plokščiai. Už gerą akį turiu būti dėkinga dailės pamokoms, nes fotografuojant, kaip ir piešiant, galioja tos pačios taisyklės – kompozicija, apšvietimas ir pan.

– Tai pagaliau priėjome prie pradžių pradžios, kas gi Daiva Mikuckaitė buvo tada, kai dar nesidomėjo kelionių fotografija?

– Kai manęs klausia, ką veikiu gyvenime, atsakau: viską, kas įdomu. Kuriu interjero ir landšafto dizainą, esu kelionių fotografė – baigiau profesionalų kursus. Išties baigiau buvusį Šiaulių pedagoginį institute, kur įgijau dvi specialybes – dailės bei pradinių klasių pedagogės. Pagal paskyrimą atidirbau ketverius metus ir, prisipažinsiu, man labai patiko būti pradinukų mokytoja. Dar esu ragavusi floristės duonos. Smagus metas, kai darbas buvo tarsi šventė – nuo kalėdinių eglučių dekoro iki vestuvinių puokščių kūrimo.

Asmeninio archyvo nuotr.

Bet realizuojant save visais tais minėtais darbais, mane vis tiek visada lydėjo fotografija. Nuo tų laikų, kai krikšto tėtis šešioliktojo gimtadienio proga paklausė, kokią man dovaną nupirkti. Aš, aišku, paprašiau fotoaparato. Gavau "Zenitą", kuris tuo metu buvo pats kiečiausias ir profesionaliausias. Nebuvo nė dienos, kad nepaimčiau jo į rankas.

Paskui užsimaniau išmokti redaguoti nuotraukas, pradėjau lankyti profesionalų kursus. O jau tada supratau, kad ne krikštynų, ne vestuvių ir ne mados fotografija mane labiausiai žavi. Ypač mėgstu "gaudyti" žmonių portretus. Čia kaip ir tapyboje – tarkime, yra rembrantiškas pozavimas ir vangogiškas impresionizmas. Tai man labiau patinka pastarasis. Tiesiog kraujas gyslose užverda nuo to "pagauk momentą" adrenalino.

Turbūt esu viena iš tų žmonių, kuriems labai pamažu hobis virto darbu. Žingsnis po žingsnio kėliau savo meistriškumo lygį, dalyvaudavau ir dabar nepraleidžiu progos dalyvauti įvairiuose pleneruose, seminaruose, kūrybinėse dirbtuvėse.

– Kelionių nuotraukose esate ryški moteris. O būdama Lietuvoje jūs taip pat šviečiate iš tolo?

Esame su draugais apkeliavę Lietuvą visais įmanomais takeliais, žvyrkeliais, autostradomis, upėmis, ežerais. Įvairiausiomis transporto priemonėmis.

– Taip, taip ir dar kartą taip! Mano gyvenime daug ryškių spalvų! Ypač Lietuvoje (juokiasi). Pilka pelyte manęs išties neapšauksi. Ir taip buvo nuo vaikystės. Eidavome visos trys – aš, mama ir močiutė pas kaimo siuvėją Paukštienę siūtis ryškių suknelių. Beje, esu baigusi aurasomos kursus – t.y. mokslas apie spalvas ir jų psichologinį poveikį žmogui. Būtent dėl spalvų aš pamėgau Senegalą ir Gambiją. Jų spalvų ryškumas – iš kojų verčiantis. Parsivežiau iš ten medžiagų, pasisiuvau kelioninių drabužių, deja, Lietuvai jie netinkami dėl perdėm ryškių spalvų.

– Sekant jūsų keliones feisbuke susidaro įspūdis, kad labiau mėgstate užsienį, o kaipgi Lietuvos gražiausi kampeliai – ar randa atgarsį jūsų žaviose fotografijose?

– Prieštarauju (koketiškai purto neklusnias garbanas). Jums taip tik pasirodė. Po Lietuvą keliauju daug ir tą darau jau nuo septintos klasės. O noras keliauti su fotoaparatu gimė, kai paauglystėje dėdė su teta išsivežė mane atostogauti – iš pradžių užsimaniau įamžinti nuotraukose visas gražiausias Lietuvos bažnyčias.

Esame su draugais apkeliavę Lietuvą visais įmanomais takeliais, žvyrkeliais, autostradomis, upėmis, ežerais. Įvairiausiomis transporto priemonėmis. Žinau daugybę netradicinių maršrutų. Esu išfotografavusi visus Lietuvos storiausius ąžuolus, aukščiausius beržus, seniausias liepas ir pan.

– Turbūt kaip menininkė nesate didelė skaičių ir statistikos mėgėja, bet vis dėlto… Kiek šalių per gyvenimą, per metus, per mėnesį esate apkeliavusi?

– Nesu susipykusi su skaičiais. Dar mokyklos laikais turėjau tokį pasaulio atlasą, kurio pabaigoje buvo tušti lapai užrašams. Tai viską ten ir fiksuodavau – kur, kada, su kuo. O kelionėmis mane užkrėtė dar klasės auklėtoja, kuri vietoj išleistuvių pasiūlė kelionę į Sankt Peterburgą. Jame iki šiol esu buvusi turbūt kokius penkis kartus.

Kur dar esu keliavusi? Hmm… Geriau paklauskite manęs, kur esu nebuvusi. Turint galvoje Europą, nebuvau tik Islandijoje, Maltoje, Lichtenšteine ir Liuksemburge. Visur kitur teko lankytis ne po vieną kartą. Beje, visą Europą nuo Kauno iki Rodo salos esame su draugais pravažiavę net tris kartus. Taip pat nesu buvusi Amerikoje – nei Pietų, nei Šiaurės. Dar Australijoje…

– Ar keliaudama vis dar neatsispiriate norui parsivežti namo suvenyrų?

Švyturys man – tarsi žmogaus gyvenimo rodiklis, šviesulys, tikslas, į kurį kiekvienas turėtumėm laikyti kryptį.

– Tikrai nebesivežu magnetukų, kurie paprasčiausiai nebetilptų ant mano šaldytuvo. Kadangi labai mėgstu keramiką, tai stengiuosi įsigyti įvairių šalių indų, kuriuos namuose naudoju kasdien. Dar viena mano aistra – prieskoniai. Jau daugybę metų Lietuvoje jų nesu pirkusi, pradedant pipirais ir baigiant druska. Nepatikėsite, bet vien savo virtuvėje turiu bent dešimt rūšių skirtingos druskos: su mirtom, su Porto vynu ir kt. Taigi prieskoniai yra mano pati mėgiamiausia gurmaniška lauktuvė. Ar mėgstu gaminti? Draugams – taip. Bet pati labiau mėgstu ragauti 21-erių sūnaus pagamintus patiekalus.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Negaliu nepaklausti, kaip gimė jūsų visų fotografijų istorijų moto, skambantis kaip gražus palinkėjimas visiems keliautojams: "Ir tegul būna palankus vėjas!"

– Cha… Dabar jau matau, kad jį teks turbūt patentuoti, kai pradėsiu rašyti savo kelionių blogą. Galėtų būti toks jo pavadinimas. Jis patinka mano draugams. Kai ateina sveikinti su gimtadieniu, niekada nepamiršta pridurti: "Ir kaip tu sakai… tegul būna palankus vėjas!" Ta frazė, manau, turi ir daug platesnę reikšmę. To linkėdama turiu omeny ir viso žmogaus gyvenimo kryptį! O dar… nuo vaikystės labai myliu jūrą, laivus. Turiu svajonę surinkti nuotraukose viso pasaulio švyturius. Nes švyturys man – tarsi žmogaus gyvenimo rodiklis, šviesulys, tikslas, į kurį kiekvienas turėtumėm laikyti kryptį. Ir tegul būna palankus vėjas visiems "Geros dienos" skaitytojams!

GALERIJA

  • D. Mikuckaitė: mano slapta misija – įkvėpti žmones keliauti
  • D. Mikuckaitė: mano slapta misija – įkvėpti žmones keliauti
  • D. Mikuckaitė: mano slapta misija – įkvėpti žmones keliauti
  • D. Mikuckaitė: mano slapta misija – įkvėpti žmones keliauti
  • D. Mikuckaitė: mano slapta misija – įkvėpti žmones keliauti
  • D. Mikuckaitė: mano slapta misija – įkvėpti žmones keliauti
  • D. Mikuckaitė: mano slapta misija – įkvėpti žmones keliauti
  • D. Mikuckaitė: mano slapta misija – įkvėpti žmones keliauti
  • D. Mikuckaitė: mano slapta misija – įkvėpti žmones keliauti
  • D. Mikuckaitė: mano slapta misija – įkvėpti žmones keliauti
  • D. Mikuckaitė: mano slapta misija – įkvėpti žmones keliauti
Asmeninio archyvo nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (3)

Duok

Pinigu-pakeliausim

pas mus

nera Zmoniu ,zmones tik ten ir butinai tamsiai juodi.

Anonimui Pydarui

nuosėdai

SUSIJUSIOS NAUJIENOS