Po jubiliejaus – permainos

„Su niekuo nesilažinau, niekam nieko nežadėjau, tik labai noriu dviračiu iš paties šiauriausio taško numinti į piečiausią ir grįžti ten, iš kur pradėjau, – į gimtuosius Šiaulius“, – išduoda savo tikslą jau daugiau nei 20 tūkst. km numynęs Imantas, šiuo metu važiuojantis per Kolumbiją.

Vyras atvirauja, kad pradžioje viską darė taip, kaip visuomenėje priimta: baigė mokyklą ir studijas kolegijoje, nusipirko butą. Dirbo pardavimų vadybininku, tačiau pro langą žiūrėdavo dažniau nei į kompiuterio ekraną. „Dirbdamas nuo aštuonių iki penkių nesijaučiau laimingas“, – prisipažįsta jis.

Vaikystėje daug važinėjęs dviračiu, šiaulietis prisiminė šią transporto priemonę maždaug prieš septynerius metus. Pradėjo kasdien minti, kilometrų skaičių vis didindamas, kol galiausiai pasiekdavo ir 100 km. Dviratis leido pajusti ne tik laisvę, bet ir sutikti panašiai mąstančių žmonių, pažinti naujas Lietuvos vietas, įgyti naujų patirčių.

Kuo toliau, tuo labiau Imantui ramybės nedavė mintis, kaip smagu būtų palėkti, kur nors toliau: gal apvažiuoti visą Baltijos jūrą ar apsukti  didesnį ratuką aplink pasaulį. Ėmė dalyvauti dviratininkų varžybose Lietuvoje, vėliau – Europoje.

„Nė nepajutau, kaip mano hobis virto gyvenimo būdu, o paskui – ir pačiu gyvenimu“, – dalijasi pašnekovas, iš pradžių savo kelionėms įsigijęs kalnų dviratį, vėliau – dar ir plento, mat sugalvojo dalyvauti 4 tūkst. km dviračių lenktynėse, kur iš Italijos reikėjo numinti iki paties šiauriausio taško Norvegijoje. Maršrutas vedė per Lietuvą, o Lietuva 2018 m. šventė Valstybės atkūrimo 100-metį.

„Lietuva šventė garbingą jubiliejų, o man tais pačiais metais suėjo 30-imt. Štai tada ir nusprendžiau iš esmės pakeisti savo gyvenimą“, – atvirauja jis.

Liuksas: kadangi keliauja iš savo santaupų, viešbučiuose nakvoja nedažnai. „Dažnai tenka miegoti savo liukso apartamentuose gryname ore“, – juokauja lietuvis. / I. Greitmano asmeninio archyvo nuotr.

Didysis planas

Lėkti plentu dviračiu – smagu, bet per varžybas reikia skubėti: daug gražių vietų lieka neaplankyta, daug įdomių žmonių – nepakalbinta. Todėl Imantas sugalvojo įgyvendinti didįjį planą – keliauti dviračiu aplink pasaulį, tik ne pačiu tiesiausiu ir greičiausiu keliu.

„Įsisvajojau važiuoti per vieną pasaulio pusę, o per kitą grįžti į gimtuosius Šiaulius. Nenorėjau skubėti. Nusprendžiau keliauti savo tempu. Vis dėlto siekdamas, kad būtų įskaityta mano kelionė, turėjau grįžti į tą pačią vietą, iš kurios pradėjau. Galėjau naudotis keltais, lėktuvais, laivais, bet dviračiu turėjau numinti bent 29 tūkst. km“, – aiškina keliautojas, vadovavęsis Guinnesso rekordų knygos sudarytojų nuostatomis. Pagal jas kelionės metu reikia aplankyti bent du geografinius antipodus – priešinguose Žemės rutulio poliuose esančius taškus.

Nė nepajutau, kaip mano hobis virto gyvenimo būdu, o paskui – ir pačiu gyvenimu.

Pasiruošti užtruko apie pusę metų. Reikėjo ir dviratį parengti keliui, ir įrangą nusipirkti, ir susirinkti informaciją apie šalis, gauti reikalingus dokumentus, pasiskiepyti. Per tuos mėnesius lietuvis pardavė butą, automobilį, turėtus dviračius.

Kelionės pradžia parinko 2019-ųjų birželio 1-ąją. Tądien pajudėjo per Turkiją, Sakartvelą, Azerbaidžaną, Kazachstaną, kitas šalis link Japonijos, Pietų Korėjos, kur dviratininką užklupo koronaviruso pandemija. Kadangi niekas nežinojo, kiek ji tęsis, keliautojas iš Pietų Korėjos išskrido į Portugaliją, kur galvojo šiltai peržiemoti ir tęsti kelionę aplink pasaulį toliau. Nepavyko. Suvaržymai griežtėjo, tad po kelių mėnesių, praleistų šalyje, Imantas per Vokietiją keltu grįžo į Lietuvą.

„Be kelių savaičių metai – tiek laiko buvau kelyje, bet savo tikslo nepasiekiau: sutrukdė pandemija“, – neslepia apmaudo I. Greitmanas ir dalijasi baisiausiu kelionės momentu, kai, Tadžikistane leidžiantis nuo kalno, dviračio priekiniame rate trūko aštuoni stipinai. Imantas kūliais vertėsi per dviračio vairą. Susižeidė. Sugadino dviratį, sudaužė kamerą ir telefoną.

„Gerai dar, kad nenuriedėjau žemyn nuo kelių šimtų metrų skardžio“, – nemalonų nuotykį prisimena keliautojas, šiuo metu tęsiantis kelionę aplink pasaulį ir minantis per Kolumbiją.

Simbolis: Kokoros slėnyje Kolumbijoje auga aukščiausios – net 60 m – palmės pasaulyje. Tai nacionalinis Kolumbijos medis, kuris vaizduojamas ir ant didžiausios – 100 tūkst. (24 eurų vertės) Kolumbijos pesų kupiūros. / I. Greitmano asmeninio archyvo nuotr.

„Pietinia kronikas“ nematė

Šiauliai, Amsterdamas, Kiurasao, Buenos Airės – tokiu maršrutu pernai prasidėjo Velofano iššūkio „Dviračiu aplink pasaulį“ antroji dalis.

„Argentinoje startavau. Iš Buenos Airių myniau dviračiu link Ušuajos – piečiausio pasaulio miesto. Į Antarktidą neplaukiau. Kada nors, tikiuosi, ateis eilė ir jai, – gal dar ledynai neištirps“, – karčiai priduria ir tęsia aplankytų šalių sąrašą iš šiaurės į pietus: Čilė, Bolivija, Peru, Ekvadoras, Kolumbija.

Balandžio 1-ąją 37-ąjį gimtadienį pasitikęs vyras, paklaustas apie tolesnius planus, sako, kad toli į priekį neplanuoja, nes tuomet turi daugiau laisvės. Žino, kiek yra numynęs, o kiek dar numins – parodys laikas.

Klausiu Imanto, gal kartais yra kilęs iš garsiojo Šiaulių Pietinio rajono, aprašyto Rimanto Kmitos knygoje „Pietinia kronikas“ ir neseniai ekranizuotos kine? „Iš to paties...“ – nesigina šiaulietis ir sako, kad 1992–1993 m., kurie vaizduojami romane, jis dar buvo vaikas, bet filmą labai norėtų pamatyti.

Kiek kilometrų vyras numina per dieną? Sako, labai įvairiai. Jei mato, kad artinasi stiprūs lietūs ar vėjai, stengiasi numinti daugiau, kad paskui nereikėtų šlapiam sėdėti palapinėje.

„Patagonijoje mane užklupo tokie stiprūs vėjai, kad negalėjau net ant žemės išstovėti“, – aiškina Imantas ir mini kitus – aukštikalnių – iššūkius. Važiuojant per Andų kalnus 4 000–5 000 m aukštyje labai trūkdavo deguonies. Aklimatizaciją lengvino kokos lapų arbata. „Kai keturis penkis mėnesius teko minti per kalnus, rytus visuomet pradėdavau nuo puodelio kokos lapų arbatos“, – šypsosi jis.

Kerinti: dar vienas Kolumbijos stebuklų – Las Lajas bazilika. Neogotikinio stiliaus šventovė stovi giliame Gvaitaros upės kanjone ir vakarais, apsivilkusi vakarinį drabužį, pasikeičia neatpažįstamai. / I. Greitmano asmeninio archyvo nuotr.

Sudėtingos oro sąlygos

Kad nepasiklystų, Imantas naudoja įvairias programėles, žemėlapius, palydovines nuotraukas.

Kai leidosi žemyn į Ušuają, ten buvo tik vienas asfaltuotas kelias, bet jame dviratininkui teko saugotis sunkvežimių, lėkiančių labai dideliu greičiu. Šalia ėjo ir žvyrkelis, bet pučiant smarkiam priešiniam šoniniam vėjui būdavo taip sunku minti, kad apie bekeles lietuviui net minčių nekilo.

„Kai kur šalia šaligtavių būdavo nutiestos virvės, į kurias einantys galėdavo įsikabinti, kad jų nenupūstų vėjas“, – pasakoja jis.

Minant dviratį sunkiomis oro sąlygomis keliautojo greitis kartais siekdavo vos 7 km/val. Sunkiai sekėsi rasti ir ramesnę vietą nakvynei palapinėje, nes ją pagavęs vėjas taršydavo į visas puses. „Per Kalėdas turėjau miegoti Argentinos muitinėje, nes vėjo gūsiai siekė iki 30 m/sek.“, – prisimena keliautojas.

Žemumose didžiausių nepatogumų kėlė smarkus vėjas, o kalnuose – oro trūkumas ir šaltis naktimis. „Kartais oro temperatūra naktimis siekdavo 5–20 °C šalčio. Net įsigijau antrą miegmaišį, nes kalnuose, kur viešbučių nėra, pirmas naktis sušalau į ragą“, – juokiasi Imantas.

Vyrui teko patirti ir aukštikalnių ligos simptomų – galvos skausmą, pykinimą, net viduriavimą dėl išretėjusio oro.

Sykį, kai per greitai pakilo į 5 000 m aukštį, pritrūko deguonies. „Labai išsigandau. Įsivaizduokite, esu vienas 5 km aukštyje, o artimiausias miestelis – už 30 km. Teko suimti save į rankas, kažkaip nenualpti ir iš paskutiniųjų minti iki miestelio, esančio maždaug 3 km aukštyje. Ten pabuvau keletą dienų, aklimatizavausi. Supratau, kad be aklimatizacijos kilti į didelį aukštį labai pavojinga“, – pasakoja lietuvis.

Kiek sveria Imanto dviratis su manta? Svoris labai priklauso nuo maisto atsargų ir vandens. Dykynėse, kur važiuodamas šimtus kilometrų nesutikdavo nė gyvos dvasios, dviratis sverdavo tikrai daug. „Prisipirkdavau maisto keturioms penkioms dienoms, veždavausi 10 l vandens. Minimaliai apkrautas svėrė gal 50 kg“, – skaičiuoja jis.

Draugystė: minant per Ekvadorą Imantui teko laimė iš arti išvysti mažiausius pasaulio paukštelius – kolibrius. Nors mažyliai išsiskiria unikaliu gebėjimu skraidyti vietoje, bet kartais nutūpdavo ir Imantui į delną. / I. Greitmano asmeninio archyvo nuotr.

Vilioja viršukalnės

Stebiu Velofano kelionę socialiniuose tinkluose ir suprantu, kad Imantas turi ir daugiau ambicijų, – ne tik dviračiu apkeliauti pasaulį.

Jis kopia į kalnus, o jei tik įmanoma, užvažiuoja į juos dviračiu. Štai Bolivijoje buvo užmynęs į 5 121 m aukštį virš jūros lygio. Labai norėjo įkopti pėsčiomis į Čimboraso kalno viršūnę, deja, sutrukdė nepalankios oro sąlygos.

„2024 m. planas A buvo užminti į didesnį nei 6 000 m aukštį, deja, nepasisekė. Vos tik atmindavau prie tinkamo kalno, pasiekdavau maždaug 3 500 m aukštį, naktimis oras žvėriškai atšaldavo. Kadangi pavyko užminti tik iki 5 121 m, reikėjo aktyvuoti planą B – užkopti į arčiausiai saulės esančią viršukalnę. Kaip tik toks yra 6 267 m aukščio Čimboraso ugnikalnis Ekvadore. Deja, ir šis planas dėl blogo oro žlugo.“

Imantas sumokėjo pinigus agentūrai, aklimatizavosi, beveik mėnesį laukė ir jau ruošėsi naktį su grupe šturmuoti viršūnę, bet prasidėjo pūga. „Teko palikti Ekvadorą ir tikėtis, kad agentūra prisimins man duotą pažadą ir leis kopti vėliau“, – nepraranda vilties ant Čimboraso kalno iškelti Lietuvos trispalvę Velofanas ir mini planą C, kuris, jo laimei, buvo sėkmingas.

Keliaudamas suvokiau, kad dažnai nevertiname to, ką turime, ir priimame tai kaip savaime suprantamą dalyką, nors tai labiau privilegija nei duotybė.

Vyras palindo daugiau kaip 100 m po vienu iš Ekvadoro ugnikalnių. Jo žodžiais tariant, nieko tokio, kad ne visi planai išsipildo: gyvenimas, gamta ir Pietų Amerika – nenuspėjami. Būtų neįdomu, jei viskas vyktų tiksliai pagal planą.

Verčiasi iš santaupų

Nors važiuodamas dviračiu per Pietų Ameriką Imantas stengiasi neišlaidauti, bet pinigai tirpsta greičiau, nei norėtųsi. Dažnai tenka nemažai pakloti už internetą, kurio nuolat reikia planuojant maršrutą, palaikant ryšį su artimaisiais, keliant nuotraukas į socialinius tinklus.

Kaip dviratininkas papildo savo kiaulę-taupyklę? Pasirodo, jis vis dar keliauja iš asmeninių santaupų.

Dažnai jo kelionės sekėjai klausia, kada keliautojas grįš į Lietuvą. Velofanas atviras: „Nelabai turiu kur grįžti. Galėčiau prisiglausti pas tėvus, bet savo butą jau pardaviau, todėl esu labai dėkingas už kiekvieną eurą, paaukotą per „Contribee“ platformą.“

Laimei, dviratis, kurį iš paprastų detalių susirinko pats, genda nedažnai. Jei prireikia detalių, randa vietinėse parduotuvėse. Prieš išvykdamas į kelią šiaulietis dirbo dviračių mechaniku, todėl smulkius gedimus, atsiradusius kelyje, nesunkiai pataiso pats.

Ypatingi: Kilotoa ugnikalnis ir ežeras jo krateryje. 3 500 m aukštyje telkšantis 250 m gylio ežeras – gražiausias Ekvadore. / I. Greitmano asmeninio archyvo nuotr.

Atsiduria ypatingose vietose

Imantas džiaugiasi, kad ne tik mina dviračio pedalus, bet ir daug pamato, sužino. Tarp tokių ypatingų vietų – ir unikalia gyvūnija garsėjančios Galapagų salos, priklausančios Ekvadorui. Vos išlipę iš lėktuvo turistai turi susimokėti po 200 dolerių, nes Galapagai ypatingi endeminėmis gyvūnų, augalų rūšimis, – tokių nėra niekur kitur pasaulyje.

„Čia viešpatauja gyvūnai, o žmonės – tik svečiai. Nei jūrų liūtai, nei pingvinai, nei didieji vėžliai nebijo mūsų. Liesti jų negalima, bet galima prieiti labai arti“, – aiškina keliautojas ir prisimena, kaip centrinėje miesto aikštėje ilgai ieškojo laisvo suoliuko, nes visus juos buvo nugulę jūrų liūtai.

Šiuo metu Imantas keliauja per Kolumbiją – ne pačią saugiausią šalį. Į akis krinta tankios grotos ant namų, kavinių langų, spygliuotos tvoros, mat Kolumbijos istorija susijusi su narkotikų karteliais, sukilėliais ir kitais nusikalstamais elementais.

Ši šalis yra viena didžiausių pasaulyje kokaino gamintojų. Nors šiuo metu, anot Imanto, situacija yra pagerėjusi, vis dėlto atokesnėse ir mažiau apgyvendintose vietose – aukštas nusikalstamumo lygis, įskaitant ir ginkluotus apiplėšimus, užgrobimus, terorizmo aktus.

Kliaujasi intuicija

Rengdamas „Live“ transliacijas internetu, vyras dažnai sulaukia klausimo apie saugumą.

„Kolumbijoje stengiuosi neatkreipti į save dėmesio. Nemojuoju gatvėje telefonu, o jei su kuo nors kalbu, akimis visada stebiu dviratį. Be to, stengiuosi nebendrauti su žmonėmis, kurių išvaizda man kelia įtarimą“, – dalijasi atsargumo priemonėmis Velofanas, kuriam geriausias patarėjas – vidinis balsas ir intuicija.

Štai neseniai matė tris vyrus, stovinčius krūmuose su automatais: „Vyrai – be jokių skiriamųjų ženklų. Su tokiais susitikti akis į akį tikrai nenorėčiau. Laimei, važiavau įkalnėn įsikibęs į sunkvežimį, tai greitai prašvilpiau jiems pro šalį.“

Paklaustas, ar yra šalis, kurioje norėtų apsigyventi, Imantas purto galvą. „Esu aplankęs daugiau nei 40 šalių ir dažnai sulaukiu klausimo, kur norėčiau likti gyventi. Atsakymas visada vienas – tik Lietuvoje! Keliaudamas suvokiau, kad dažnai nevertiname to, ką turime, ir priimame tai kaip savaime suprantamą dalyką, nors, palyginti su likusiu pasauliu, tai labiau privilegija nei duotybė“, – dėsto savo poziciją lietuvis.