Kadaise neįtikėtino populiarumo spinduliuose šildęsi klaipėdiečių grupės "Junior" nariai bemaž po dešimties metų pertraukos sugrįžo į sunkmečio nualintą šou verslo dykynę.

Dukra – didžiausias stebuklas

"Iš šou verslo liko tik šou, verslo – jokio", – šypteli "džuniorų" lyderė Rosita Paulauskaitė.

Ne vien tik tai pasikeitė atlikėjos, anuomet neretai sulaukdavusios tokių epitetų kaip "skandalinga" ar "įžūli", gyvenime.

Tarpsnis tarp "tada" ir "dabar" "Junior" gyvavimo Rositai tapo tiek vertingos gyvenimiškos patirties, tiek svarbių atradimų, tiek skaudžių iliuzijų praradimų laikotarpiu.

Vis dėlto moteris dėl vieno dalyko yra visiškai tikra – didžiausias stebuklas, įvykęs jai per pastaruosius metus – dukrelės Lukrecijos gimimas.

Dvejų metų mažylę auginanti vieniša mama prisipažįsta: "Esu juodai išlepinusi savo vaiką. Nes ji yra didžiausias mano stebuklas. Ištisą dieną dirbu ir kai grįžtu namo, kaip įmanoma stengiuosi kompensuoti tą laiką, kurį ji praleidžia ne su manimi. Turbūt ir dirbu tik 20 proc. dėl savęs. Visa kita – dėl jos".

Turtų nesusikrovė

Rosita atvira – tų pinigų, kuriuos uždirba šiuo metu koncertuodama su "Junior" komanda, užtenka tik mieliems mažmožiams.

"Mes grįžome savo malonumui ir dėl tų, kuriems patinka mūsų muzika. Tai, ką darome, galima įvardyti kaip laisvalaikį, hobį, tai nėra mūsų pagrindinis pragyvenimo šaltinis", – teigė sporto klubuose "Kitonija GYM" ir "Apelsinas" šiuo metu rinkodaros ir pardavimų vadove dirbanti moteris.

Rosita pripažino, jog "Junior" klestėjimo laikais nežinojo, ką reiškia pinigų stygius. Tačiau anuomet įspūdingi honorarai paauglei išslydo tarsi smėlis pro pirštus.

"Kai manęs paklausia, kiek aš uždirbau ir kur padėjau pinigus, nežinau, ką atsakyti. Jei dabar galėčiau sugrįžti tuos dešimt metų į praeitį, žinoma, elgčiausi kitaip. O tada švaisčiau pinigus. Žinoma, kad tai buvo labai smagu", – atvira pašnekovė.

Iš kolegų – šaltukas

Šokas – taip Rosita įvardija savo pirmąją reakciją į tai, kas dabar vyksta pramogų pasaulyje. "Junior" lyderės atsiminimuose – koncertų maratonai, įspūdingi šou, pilnos žiūrovų salės. Ir, žinoma, neretai darbas iki visiško išsekimo.

"Dabar erdvė, kurioje muzikantai pasirodo, žiauriai sumažėjusi. Viskas kažkaip suspausta, sumenkę", – tarsteli atlikėja.

Rosita neneigė, jog ir "Junior" sugrįžimas toli gražu pradžiugino ne visus scenos kolegas. "Sveiki sugrįžę, bet jūs neturite jokių šansų" – pašnekovės teigimu, naujai susibūrusiems "džuniorams" ne kartą teko išgirsti panašių frazių.

"Nesvarbu, kad praėjo tiek metų – į mus žiūrima atsargiai. Labai jaučiasi, kad kai kurie bijo mūsų sėkmės, kad esame konkurentai. Galbūt dėl mano aštrumo, kai tiesiai šviesiai rėždavau, ką manau, yra likęs ir tam tikras santykis. Dabar kelti skandalus – tai, kas paauglystėje eidavo iš vidaus, nebesinori. Bet, aišku, jei reikės už save pastovėti, aš tai padarysiu", – šypteli Rosita.

Jautėsi it šiltnamyje

Pašnekovė pripažino, kad ir dabar klaipėdiečių grupė nesiveržia būti "chebroje" – dalyvauti muzikantų pasibuvimuose, šmėkščioti vakarėliuose.

Kad neįjunko į tokius dalykus, Rosita teigė galinti tik padėkoti "Junior" prodiuseriams Mindaugui ir Gintarui Bendžiams.

"Nebuvo jokios priespaudos, kaip kai kurie bandydavo pasišaipyti. Elementari tvarka, kuri mums neleido išeiti iš vėžių. Žinoma, žiauriai norėdavosi atsipalaiduoti, bet būdami paaugliai mes galėjome prisidaryti tiek nesąmonių – pagundų buvo gausybė", – tvirtino atlikėja.

Pasak Rositos, vargu ar kada jautėsi taip apgaubta dėmesiu ir saugi, kai kiekvienu grupės narių žingsniu rūpinosi prodiuseriai.

"Gyvenome tarsi šiltnamyje. Kai viskas baigėsi, teko tarsi mokytis gyventi iš naujo. Jaučiau net viešojo transporto baimę, vengdavau didelių renginių, koncertų – kokius septynerius metus stengdavausi linksmintis tik uždarose draugų kompanijose", – atviravo moteris.

Praverčia "Junior" vardas

Rosita pripažįsta, kad nepavyko deramai pasinaudoti anuomet likimo siųstomis dovanomis.

"Viskas vyko iš inercijos. Sukaupiau gal tik 50 proc. tos gerosios scenos patirties, kuo aš paskui galėjau pasinaudoti gyvenime. Taip, pripažįstu – "Junior" vardas man tarnauja visus tuos 10 metų. Ypač mano darbe. Bet aš į tai nežiūriu kaip į kokią nors privilegiją. Ketverius metus juodai ariau, kai kiti mano draugai "tūsinosi", sėdėdavo naktiniuose klubuose. Aš tik mačiau sporto ir repeticijų salę, tą patį autobusiuką, kuris paimdavo iš namų ir vakare vėl parveždavo", – prisiminė atlikėja.

Rosita šypteli – išties ir šiandien mažai kas pasikeitė.

"Esu darboholikė. Save darbui atiduodu visu 100 procentų. Nebemoku ilsėtis – jei tiesiog žiūriu televizorių, ima graužti sąžinė, bandau save pateisinti. Bet mokausi gyventi kitaip – per darbo dieną spėti padaryti tai, ką privalau. Ir daugiau dėmesio skirti dukrai. Manau, kad žmogus laimingas tada, kai darbas ir asmeninis gyvenimas yra subalansuotas", – teigė pašnekovė.

Skyrybos – civilizuotai

Galbūt Rositos širdis vėl atvira naujiems jausmams? Vyrams kartelė dabar labai aukštai iškelta – prisipažįsta atlikėja.

"Nesvarbu, kaip susiklostė mano šeimyninė padėtis. Buvo momentų, kai išgyvenau, o dabar aš džiaugiuosi – Lukrecija mano gyvenimo prasmė", – teigė Rosita, patikinusi, jog su buvusiu gyvenimo draugu išsiskyrė civilizuotai.

"Kai atsirado vaikas, mūsų požiūris į šeimą, atsakomybę pasirodė visiškai skirtingas. Pasakysiu grubiai: "padaryti" vaiką – lengviausia, bet jį reikia dar ir užauginti. Neneigsiu – Lukrecijos tėvas finansiškai padeda, mes šiltai, draugiškai bendraujame. Bet tikrai nebeįsileisiu į savo gyvenimą tokio žmogaus, kuriam atrodys, kad jam tik užtenka pasakyti, jog mane labai myli", – kalbėjo pašnekovė.

Rositos teigimu, labiausiai ją gąsdino, kad įsisukusi į darbų karuselę netaptų tokia mama, kuri nemato, kaip auga jos atžala.

Ašarų niekas nemato

"Vienai moteriai auginti vaiką, būti visada pasitempusiai, šypsotis, siekti tobulų rezultatų darbe, spėti pasportuoti, sutvarkyti namus – kartais gali išprotėti. Tai nėra pasiguodimas, tai realybė, kokios stiprios turi būti moterys, – konstatavo atlikėja. – Vienatvės namuose nėra, bet labiausiai pasidaro liūdna, kad pati viena turi suktis kaip voverė rate."

Rosita šypteli – taip, daugeliui būtų sunku patikėti, bet ir ji neretai nubraukia ašarą.

"Visada, kai tik norisi verkti, verkiu. Žinau, mano povyza tokia, kad žmonės, kurie manęs nepažįsta, sunkiai tuo patikėtų. Verkiu, ir dar kaip. Susinervinu ar pasidaro skaudu dėl ko nors. Kartais ir kokį filmą žiūrėdama apsiverkiu", – atviravo moteris.

Tačiau Rosita pripažino, kad neleidžia prabangos sau išsiverkti net ant bičiulių peties.

"Kai išeini į gatvę tavo ašaros niekam neįdomios. Turi kapstytis pats", – įsitikinusi atlikėja.