– Sveikiname su pergale! Kova buvo išties labai įtempta. Kaip suprantu, finalo transliaciją stebėjote dirbdamas?
– Taip (šypsosi). Savo pergalę pavyko išvysti per koncerto pertrauką. Kartu su kolega Karoliu Akulavičiumi įsijungėme tiesioginę transliaciją ir smalsiai laukėme rezultato. Įdomiausia tai, kad dar prieš jam paaiškėjant mano telefoną užplūdo sveikinimo žinutės. Buvo panašiai kaip per Naujųjų metų sutikimą – televizinė transliacija šiek tiek atsilieka, o žinutės jau eina…
Šį projektą stebiu jau nuo pat pirmojo jo sezono, todėl atsidurti „Muzikinės kaukės“ finale ir dar laimėti – ypatingas jausmas...
– Prisipažinkite, ar tikėjotės?
– Ir taip, ir ne. Mačiau, kad žmonės mane palaiko – po įrašais apie „Muzikinę kaukę“ netrūko nei patiktukų, nei gražių žodžių. Vis dėlto dėl balsavimo nebuvau visiškai tikras. Kartais atrodo, kad žmonėms patinki, bet balsuoti jie tiesiog nesiryžta ar nemato tam reikalo – juolab kad balsavimas mokamas.
Labai noriu padėkoti savo gimtojo miestelio – Viekšnių – žmonėms. Jų palaikymas buvo neįtikėtinas. Taip pat esu dėkingas visai kūrybinei komandai ir kolegoms atlikėjams – be jų šis kelias nebūtų buvęs toks ypatingas.
– Su tokiu šlovės šleifu „Grupė 2 – Karolis ir Donatas“ jau gali drąsiai leistis į turą po didžiausias Lietuvos arenas – bilietai, tikėtina, akimirksniu bus iššluoti. Beje, ar kolega Karolis Jus palaikė?
– Be jokių abejonių. Jis buvo vienas didžiausių mano gerbėjų ir visada sakė, kad galiu laimėti.
Dabar jau esame paleidę bilietus į spalio mėnesį prasidėsiantį turą – iki metų pabaigos aplankysime dvylika Lietuvos miestų: pradėsime Radviliškyje, o finišuosime Kaune.
– „Grupė 2 – Karolis ir Donatas“ tokiu sąstatu gyvuoja dar palyginti neilgai. Kiek metų kartu?
– Netrukus sukaks treji metai nuo Donato Čižausko, su kuriuo įkūrėme grupę „2 Donatai“, netekties. Buvo laikas, kai aš ir pats buvau pasitraukęs iš grupės, o mano vietą užėmė Karolis. Po Donato mirties vėl grįžau į grupę. Tarsi pradėjome naują etapą.
– Už kurį „Muzikinės kaukės“ dalyvį pats būtumėte balsavęs finale?
– Už visus (juokiasi). Už Medą, Gabiją, Luką, Lauryną, Justiną ir kitus – nuoširdžiai sakau, už visą dešimtuką. Juk pats buvau šio projekto dalimi. Jei tekdavo pasirodyti pirmam, vėliau sėdėdavau ant sofos ir, klausydamasis kolegų, jausdavau didžiulį malonumą. Visi labai stengėmės, kad pasirodymai būtų kuo įdomesni žiūrovams.
Galbūt, jei būčiau projektą stebėjęs tik kaip žiūrovas, būčiau išskyręs vieną favoritą. Tačiau kai dalyvauji patas, viskas atrodo kitaip – imi vertinti kiekvieno pastangas ir darbą.
Laidos pabaigoje turėdavome skirti penkis balus vienam dalyviui – tai būdavo tikras iššūkis. Visi stiprūs, visi savaip išskirtiniai, ir niekada nežinai, ką labiau akcentuoti: judesį, išvaizdą ar balsą. O komisija dar pridėjo ir ketvirtą kriterijų – įkūnijamo atlikėjo aurą. Kaip ją „pagauti“, niekas tiksliai nepaaiškino, tad kartais pavykdavo, o kartais – ne.
– Tai konkurencijos vienas kitam nejautėte?
– Nebent tik patys sau. Buvau davęs žodį ruoštis įsikūnijimams taip, kad vėliau nereikėtų gailėtis, kad kažko nepadariau ar padariau nepakankamai gerai. Jei turėdavau laisvą šeštadienio vakarą, visada įsijungdavau „Muzikinę kaukę“ – buvo smagu viską pamatyti kaip žiūrovui ir patirti visai kitokią emociją.
Man šis projektas labiau priminė teatrą ar žaidimą, kurio finalas atėjo visiškai netikėtai.
– Žaidžiant žaidimą norisi laimėti. Prisipažinkite, ar gyvenime esate azartiškas? Ar Jums svarbu nugalėti?
– Nesu labai azartiškas. Aišku, jei jau žaidi – visada norisi laimėti, tačiau man ne mažiau svarbus ir pats procesas. Kaip sakoma: kopi, kopi į kalną, o kai pagaliau įkopi – ta viršūnė pasirodo tokia nedidelė, kad net nulipti norisi (juokiasi). Man turbūt labiausiai patinka pats kelias – lipimas, siekimas, augimas.
Dar šiame projekte mane labai žavėjo ir nuolat stebino kūrybinės komandos darbas – tai tikri savo srities profesionalai. Ypač grimuotojai – jie taip pakeisdavo kiekvieno išvaizdą, kad kartais net patys savęs veidrodyje nebeatpažindavome.
– Tai kuris Jūsų paties įvaizdis atrodė pats netikėčiausias?
– Be abejonės – Montserrat Caballé. Taip pat dar keleto atlikėjų, į kuriuos įsikūnijant man priklijuodavo skirtingas nosis. Visko su tomis nosimis nutikdavo – ir paniždavo, o pasikasyti negali. Laimei, bent dainuoti netrukdė.
Kai reikėjo įkūnyti Kastytį Kerbedį, teko slėpti plaukus – klijavo tokią gumą ant galvos, kad atrodytų kaip plikė. Ir čia taip pat buvo savų iššūkių – galva šuto, nes studijoje karšta, makiažas varvėjo…
Įsivaizduokite, net kontaktinius lęšius turėjau įsidėti, nes M. Caballé akys rudos. Ir nagus man klijavo… Ir su aukštakulniais teko vaikščioti.
Buvau davęs žodį ruoštis įsikūnijimams taip, kad vėliau nereikėtų gailėtis, kad kažko nepadariau ar padariau nepakankamai gerai.
– O koks jausmas atsidurti moters kailyje – su nagais ir aukštakulniais?
– Dėkoju likimui ir Dievui, kad gimiau ne moterimi. Jei reikėtų prieš kiekvieną koncertą tiek ruoštis – šukuotis, dažytis, grimuotis – oi, ne… (juokiasi)
LNK studijoje turėjome savo kambarį, kur visi rinkdavomės, bendraudavome. Eidami koridoriais matydavome nugrimuotus kolegas, kurie atrodydavo kaip tikros į Lietuvą koncertuoti atvykusios žvaigždės – o iš tiesų tai būdavo mūsiškiai, jau pasiruošę scenai.
Per dvi dienas būdavo nufilmuojamos trys laidos. Su vienu grimu tekdavo išbūti maždaug keturias, penkias valandas. Nelengva...
– Nė viena pergalė nebūna lengva – kuo sunkiau jos sieki, tuo saldesnis rezultatas. O kas Jums pačiam „Muzikinėje kaukėje“ buvo sunkiausia?
– Nuo senų laikų esu gana atsparus sunkumams ir jų nesureikšminu. Gal sunkiausia buvo atsispirti saldumynams – jų mūsų kambaryje visada būdavo labai daug. Taip pat reikėdavo susilaikyti nuo per didelio kavos kiekio, nes turėjome kavos aparatą. Tiesą sakant, nieko neatsisakiau. Sukilus adrenalinui, tie sausainiukai, saldainiukai ir kava mane netgi ramindavo.
O jei rimtai, sunkiausia būdavo nepamesti vokalo krypties, kai ruošdavome kelis įsikūnijimus vienu metu. Viskas susidėliodavo į vietas tik tada, kai jau būdavai visiškai paruoštas – su grimu, kostiumu. Tada, pažvelgęs į veidrodį, iš tikrųjų lengviau „įeidavai“ į vaidmenį. Kol nematydavai savęs vizualiai, būdavo sunku persijungti – pakeisti balsą, judesius repeticijose. Nors, tiesą sakant, ir taip nesu pats geriausias šokėjas…
– Ar projekte pavyko perlipti per save – kaip sekėsi šokti?
– Kai įsikūnijau į Remį Retro, teko šiek tiek pajudėti, taip pat ir įkūnijant Aleksandrą Rybaką. Tačiau nemanau, kad ateityje, koncertuojant su Karoliu, tų šokio žingsnelių bus daugiau. Aš pripažįstu tik savo „choreografiją“ – žemaitišką trepsinį, tai vargu ar šis projektas mane perauklėjo. Tiek man, tiek Karoliui, manau, geriau sekasi dainuoti nei šokti.
– Šokiai buvo problema numeris vienas, o kas tapo galvos skausmu numeris du?
– Saiko jausmas ir tinkamas atlikėjo „ištransliavimas“ per televiziją. Labiausiai bijojau nepersistengti ir nepadaryti iš pasirodymo parodijos. Reikėjo rasti aukso vidurį – kad įsikūnijimas neatrodytų nei per silpnai, nei per stipriai. Maždaug po šešių pasirodymų atradau formulę, kaip išlikti personaže iki galo – su jo laikysena, balsu, visuma. Tai galbūt ir buvo sunkiausia. Nes padainuoji, atsisėdi ant sofutės, bet juk ir ten turi likti vaidmeny. Negali scenoje būti M. Caballé, o ant sofos staiga virsti Donatu su suknele (kvatojasi). Tada viskas pavirstų cirku.
Kartą, kai įkūnijau Rytį Ciciną, taip įsijaučiau, kad net publika ėmė linguoti kartu. Tada supratau, kad čia jau nebe R. Cicinas dainuoja, o tiesiog Donatas vestuvėse.
– Ar buvo momentų, kai jau atrodė per sunku ir norėjosi viską mesti?
– Nebent pradžioje, kai buvo filmuojamos pačios pirmos trys laidos. Tai vyko gruodį, o mes su Karoliu kaip tik ruošėmės koncertiniam turui, be to – kalėdinis laikotarpis, darbų turėjome beveik kiekvieną dieną.
Tada įsijungė mygtukas „ai, bus gerai bet kaip“, „jokio skirtumo, kokia vieta“ ir pan. Dar ta anglų kalba nervino: mes juk dainuojame lietuviškai. Bet kai pamačiau, kaip kolegos stengiasi, pasidarė truputį gėda. Supratau, kad daryti bet kaip reikštų apvilti visą kolektyvą.
– Esate pasakęs gražų palyginimą. Cituoju: „Per šį šou mes buvome tarsi maži vaikai, kurie mėgdžioja savo mylimus atlikėjus.“ Nusikelkime į Jūsų vaikystę – ar, kai buvote vaikas, svajojote būti dainininku?
– Gimiau ir augau mažame Viekšnių miestelyje, Mažeikių rajone. Nuo to laiko, kai gavau dovanų mažą armoniką, su muzika nesiskiriu. Labai greitai pats išmokau ja groti – tiesiog iš klausos atkartodavau, ką per televizorių girdėdavau. Tarkim, visokių serialų melodijas. Būdavo, išeinu į laiptinę ir groju – gera akustika ten būdavo. Paskui tėvai pamatė, kad nebegaliu be grojimo, tai po metų išleido į muzikos mokyklą. Taip ir muzikuoju iki šiol.
– O ką veikiate, kai nemuzikuojate?
– Paprastomis dienomis einu į sporto salę. Kadangi visas darbas vyksta savaitgaliais, tai darbo dienomis kilnoju geležį – štangas. Nesiekiu jokių profesionalių aukštumų, tiesiog darau tai dėl savęs, geresnės fizinės formos ir savijautos. Jaučiu, kad po treniruočių pagerėja tonusas, o ir kūnui tai į naudą – naktinis darbas vis tiek atsiliepia. Jei nesportuočiau, greitai priaugčiau svorio – paskui jau reikėtų mane į sceną įridenti (juokiasi).
– Ar lengvai po koncertų pavyksta persijungti į namų režimą – ar grįžus naktį nekamuoja nemiga?
– Dažniausiai į tą kitą režimą persijungiame jau važiuodami namo. Kelionės neretai trunka ne vieną valandą, tad per tą laiką spėji „nusinulinti“. Grįžus belieka nusiprausti ir į lovą.
Aišku, savaitgaliais tas ritmas šiek tiek išsibalansuoja, bet toks jau mūsų darbas. Žmonės dirba tam, kad savaitgalį galėtų ilsėtis ar išlaidauti, o mes laukiame savaitgalių, kad galėtume dirbti ir užsidirbti duonai.
– Jei šiandien turėtumėte galimybę viską pradėti iš naujo ir pasirinkti kitą kelią – ne muzikanto?
– Esu baigęs chorvedybą Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, buvau įstojęs ir į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tiesa, po pusmečio pasiėmiau akademines atostogas. Norėjau studijuoti operinį dainavimą, tačiau tuo metu jau buvau įsisukęs į vestuvių muzikanto gyvenimą, todėl nusprendžiau nieko nekeisti.
Atvirai pasakius, be muzikos, kitų svajonių niekada ir neturėjau, todėl, ko gero, šiandien taip pat nieko nekeisčiau. Dabar mano sūnus rimtai susidomėjęs futbolu, o mūsų laikais futbolas tebuvo kiemo žaidimas. Pamenu, buvo etapas, kai pats norėjau mesti muzikos mokyklą – bėgdavau iš pamokų. Laimei, kažkaip susiėmiau, nes labai troškau iš mažo miestelio į Klaipėdą išvažiuoti. Tuo metu tai buvo didžiausia mano gyvenimo svajonė.
Šiandien su šeima ir gyvenu Klaipėdoje. Tiesa, jūrą matau kaip tikras klaipėdietis – vos du ar tris kartus per metus.
Aišku, jei jau žaidi – visada norisi laimėti, tačiau man ne mažiau svarbus ir pats procesas.
– O kaip „tikri klaipėdiečiai“ leidžia vasaras?
– Žinoma, kartais ir iki pajūrio nueiname (juokiasi). Tačiau mums labiau patinka trumpi pabėgimai į Druskininkus – mėgstame tenykščius SPA, ramų poilsį. Beje, laimėjęs „Muzikinę kaukę“ gavau ir prizą – savaitės poilsį Birštone arba Druskininkuose. Tad jau aišku, kad su šeima kažkur išlėksime.
Greičiausiai rinksimės Druskininkus, nes ten turime draugų. Jie jau seniai kviečia atvažiuoti į svečius, todėl, panašu, pagaliau bus puiki proga suderinti poilsį ir gerą draugiją.
– Ar, gavęs kvietimą dalyvauti šiame šou, tarėtės su šeima?
– Diana – mano sužadėtinė, todėl ji puikiai suprato, kad tokie projektai yra neatsiejama mano darbo dalis. Į pirmuosius filmavimus vykome kartu – kol aš dirbdavau, ji su vaikais laukdavo manęs viešbutyje.
– Pradėjome kalbėti apie šeimą, tai ir tęskime...
– Kaip jau minėjau, Diana – mano sužadėtinė. Šiuo metu ji yra vaiko auginimo atostogose. Auginame dukrytę Adeliją – liepos penktąją jai sukaks dveji metukai. Taip pat turiu dešimtmetį sūnų Gabrielių iš pirmosios santuokos.
Artėja ir mano jubiliejus – keturiasdešimtmetis, todėl juokaujame, kad gal reikės tuo pačiu ir vestuves iškelti.
– O ką labiausiai mėgstate veikti visi kartu?
– Dabar mūsų gyvenimas daugiausia sukasi apie vaikus, todėl dažnai lankomės žaidimų kambariuose. Kai oras šiltesnis, važiuojame į gamtą, parkus.
Neretai su visa šeima vykstame ir į mūsų grupės koncertus. Tuomet ne tik dirbame, bet ir trumpam pakeičiame aplinką – apsistojame viešbutyje, dieną pasivaikštome po miestą, ką nors aplankome, pasižvalgome. Tokios mažos išvykos mums tampa ir savotišku šeimos laiku.
– Koks esate tėtis tada, kai nusivelkate sceninį kostiumą ir paliekate M. Caballé įvaizdį? Griežtas ar labiau atlaidus?
– Turbūt esu tas vadinamasis gerasis policininkas. Nors kartais tenka parodyti ir griežtesnę pusę, ilgai pykti nemoku – po minutės jau vėl apkabinu ir glostau.
Adeliją leidžiame į darželį. Grįžusi namo ji viskuo domisi, viską nori paliesti – dažniausiai būtent tai, ko negalima (juokiasi). Su Diana stebimės: dukrytei dar nėra nė trejų metų, o ji jau dėlioja sakinukus, moka daugybę žodžių. Juokaujame, kad dar po poros metų turbūt į pirmą klasę reikės leisti.
– Grįžkime prie Jūsų laimėjimo ir pergalės karūnos. Kaip manote, ar ši karūna kaip nors pakeis Jūsų paties muzikinį kelią?
– Neseniai viena žinoma atlikėja, besiruošianti vestuvėms, man parašė žinutę. Atsakiau jai juokaudamas: jei laimėsiu projektą, atvažiuosiu į jos vestuves kaip M. Caballé ir padainuosiu. Panašu, prisikalbėjau...
Ta tema ir su kitais projekto dalyviais diskutavome – svarstėme, kaip būtų smagu „Muzikinės kaukės“ įsikūnijimus pratęsti ir kituose renginiuose. Tačiau visi supratome, kad realybėje tai beveik neįmanoma. Prie kiekvieno mūsų įvaizdžio dirbo didžiulė grimerių komanda, o televizija leido žiūrovams ne tik išgirsti, bet ir pamatyti kiekvieną detalę – mūsų mimikas, judesius, grimą. O ką matytų koncerto žiūrovai, sėdintys paskutinėje eilėje?!
– Artėja vasara. Po jos „Muzikinė kaukė“, tikėkimės, sugrįš jau penkioliktajam sezonui. Mes su „TV dienos“ skaitytojais linkime Jums gero poilsio Druskininkuose, o ko pats sau palinkėtumėte?
– Turbūt mažiau atidėlioti. Pastaruoju metu kažkaip netyčia taip nutinka. Man atrodo, jei žmogus tikrai nori, viską įmanoma suspėti – tereikia mažiau blaškytis į šalis. Jei sugebėjau angliškai sudainuoti kūrinius, kuriuose begalė man nežinomų žodžių, jei sugebėjau repuoti, vadinasi, visa kita – tik juokų darbas.
Naujausi komentarai