50-ąjį gimtadienį neseniai atšventęs aktorius Džiugas Siaurusaitis sako, kad auksinis jubiliejus jo pasaulėžiūros staiga nepakeitė – jaučiasi toks pat jaunas, kaip ir iki šiol. Kalbėdamas apie savo gyvenimą tarp teatro ir televizijos jis akcentuoja: nesvarbu, kokiame spektaklyje ar filme vaidinti, svarbu, kad jis būtų kokybiškas.

Ieškoti grūdo

"Jaučiuosi labiau jaunas nei subrendęs. Gana daug nesąmonių dar pridarau, mano amžiaus žmonės tokių dalykų dažniausiai nedaro", – juokiasi Dž.Siaurusaitis.

Vaikystėje jis buvo išdykęs, kaip pats sako, chuliganavotas vaikas, bet eidavo ir į vaikiškus spektaklius. "Paskui visi eidavome į Jaunimo teatrą, į akademinį – rečiau. Jaunimo teatre pamačiau Algirdo Latėno "Duokiškį", nieko nesupratau, bet man padarė didelį įspūdį. Vėliau, kur jau kažkiek supratau ir man buvo juokinga, – iki dabar – su giliomis metaforomis ir potekstėmis, buvo Eimunto Nekrošiaus režisuotas spektaklis – Nikolajaus Gogolio "Nosis". Fantastiška, toks subtilus humoras…" – prisimena Dž.Siaurusaitis.

Jis sako: nesvarbu kokį, svarbu žiūrėti gerą spektaklį. "Pavyzdžiui, Romeo Castellucci spektaklis "Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją" yra labai paveikus ir labai geras – man padarė didelį įspūdį. Priklauso nuo nuotaikos, kartais ir situacijų komedijos juokingos. Visada svarbiausia – kokybė. Jeigu geri aktoriai, gerai suvaidinta, surežisuota, humoras ne apie tai, kaip spiria į užpakalį ar ant jo griūva, viskas yra gerai. Humoras humorui nelygus", – sako aktorius.

Suprasti, kad ir pats nori stovėti ant teatro scenos, iš dalies pastūmėjo nuo šeštos klasės lankytas dramos būrelis. Tiesa, Dž.Siaurusaitis prisipažįsta jį daugiau lankęs tam, kad gerai laiką praleistų, o ne kad semtųsi aktorinės patirties. "Svarbu, būdavo, kad chebra susirenka, visiems linksma ir kvailioji. Nesimokiau tiksliųjų mokslų jaunojo techniko laboratorijoje, todėl ir nusprendžiau baigęs mokyklą stoti į aktorinį", – šypsosi jis.

Pirmą kartą jau kaip aktorius Dž.Siaurusaitis ant Nacionalinio dramos teatro scenos užlipo pirmame ar antrame studijų kurse – tiksliai nepamena. Vaidino Stefos Nosevičiūtės režisuotame spektaklyje "Lapės gyvenimas ir mirtis". "Rasa Rapalytė vaidino gaidelį, o aš – katinėlį. Nebuvome pagrindiniai veikėjai, jų buvo daug, bet tai pats pirmas vaidmuo. Paskui "Šėpos" teatre vaidinau politines misterijas su lėlėmis. Dar vėliau buvo ir kitas vaikiškas spektaklis – "Čipolinas", ir visi kiti", – atgal žvelgia aktorius.

Tarp brangiausių vaidmenų jis vėl mini režisieriaus Evaldo Jaro "Čipoliną", kuriame atliko pagrindinį vaidmenį, o iš vaidmenų spektakliuose suaugusiesiems išskiria savo dėstytojo Jono Vaitkaus režisuoto "Stepančikovo dvaro" veikėją Vidopliasovą. "Tikriausiai dėl to, kad ryškus ir visiems įsirėžęs į atmintį. Gal vieni vaidmenys iš pradžių mažiau patinka, bet vaidini ir įsimyli, nesvarbu, kaip tai buvo pradžioje. Ieškai kampų, sprendimų, personažų požiūrių, ieškai vaidmens grūdo, kaip mes sakome. Kai atrandi, tada būna malonu", – kaip įsimyli kiekvieną savo vaidinamą personažą, pasakoja aktorius.

"Kur vaidinti – dramatiškame, humoristiniame ar tragiškame spektaklyje – nesvarbu, svarbu, kad jis būtų geras. Jei vaidmuo įdomus, nesvarbu, koks", – priduria jis.

Pradžioje – įgarsinimas

Greitai aktorių gyvenimas atvedė ir į televiziją. Pabaigus Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, televizijoje buvo renkami aktoriai serialo "Santa Barbara" veikėjams lietuviškai įgarsinti.

Gerą nuotaiką transliuojančios laidos – nesuvaidintos, jas kuriant pozityvus tonas išlaikomas ir užkulisiuose.

"Pusiau dubliažo, pusiau garsinimo būdu, pasiskirstę po penkis šešis personažus, garsinome juos porą metų. Tada atsirado daug serialų, buvo per didelė prabanga samdyti šešis balsus, todėl paliko tik vyrišką ir moterišką, o visiems išdalijo kitką garsinti. Man atidavė komedijas, kieno rimtesnis balsas – rimtesnius filmus garsino", – pasakoja Dž.Siaurusaitis, įgarsinęs ir šiandien vis dar populiarius "Simpsonus".

Garsinimo darbai televizijoje aktorių nuvedė ir prie legendinių Seime užfiksuotų parlamentarų veiklos bei pasisakymų "perlų" improvizacijų ir iliustracijų. "Daug medžiagos peržiūrėdavau, lūpų sinchroniškumą stebėdavau, o tada galvodavau tinkančius tekstus ir garsindavau tas nesąmones. Tuo metu "Be tabu" kompanijoje Jurgis Jefremovas irgi kūrė linksmosios fizikos siužetus ir jam reikėjo kito žmogaus, kuris suvaidintų, pavyzdžiui, kaip meta arbūzą iš balkono ir kaip šis sudūžta. Pradėjome dviese tai kurti. Galbūt daugiau teatro atsirado tuose siužetuose, daugiau vaidybos, ne tik linksma informacija", – pasakoja jis.

Vėliau pradėjo kurti ir laidas. "Sukūrėme "Gintarinę ledi", kur meduje moterys mušėsi. Buvau ir šitos laidos vedėjas – įdomi patirtis, nes nuo taisyklių iki formato – viską sugalvojome patys. Paskui prasidėjo kitos laidos ir serialai: "Skylė sienoje", "Moterys meluoja geriau", nuo kurių nebepabėgsi lengvai", – juokiasi jis.

Šiandien skirtis tarp aktorių, kurie save priskirtų tik televizijai, tik kinui ar tik teatrui, jau seniai išnykusi, sako Dž.Siaurusaitis. "Viskas labai susiniveliavę. Yra vienetai principingesnių aktorių, kurie bet kokiame seriale nesifilmuoja, bet čia irgi viskas priklauso nuo serialo, nuo filmo – yra ir blogų filmų, ir blogų spektaklių. Gal man irgi yra tekę vaidinti bloguose televizijos projektuose, spektakliuose, gal net ir filme kokiame nors blogesniame, bet kuo toliau, tuo labiau gali sau leisti atsisakyti kažko", – atvirauja aktorius.

Jis mano, kad situacija Lietuvos televizijos ir kino rinkoje gerėja. "Niekas nenori daryti blogai. Kai pasižiūri serialą, filmuotą prieš dešimt metų ir dabar, vaizdo kokybė labai skiriasi, viskas kitaip padaryta. Visi stengiasi padaryti gerai, bet biudžetai neleidžia išsipūsti, kaip kad kitose šalyse įmanoma. Rinkos ekonomika yra toks dalykas", – pastebi pašnekovas.

Nors ir pats režisuoja tokius TV serialus kaip "Monikai reikia meilės" ir "Rimti reikalai", kai kažkam tenka jį pristatyti, Dž.Siaurusaitis prašo būti įvardytas tik kaip aktorius. "Tikrai nevadinu savęs režisieriumi – tai per plati sąvoka. Gal galima sakyti, kad esu serialų režisierius, nes tą darbą dirbu. Bet režisierius turi būti iš didžiosios raidės. Jei kalbame apie kiną – Emilis Vėlyvis yra režisierius, jei kalbame apie teatrą – tai Rimas Tuminas, Jonas Vaitkus, E.Nekrošius. Savęs tikrai niekada nevadinu režieriumi", – sako aktorius.

Užsitarnauti pasitikėjimą

Lygiai taip pat jis savęs nevadina ir laidų vedėju. "Televizijos laidų vedėjas nėra profesija – aš tiesiog kažkuriuo metu vedu laidas, tai nėra amžinas darbas. Net ilgiausiai trunkančios laidos turi pradžią ir pabaigą", – žino aktorius.

Šiuo metu Dž.Siaurusaitis kartu su kolega Giedriumi Savicku veda LNK laidą "Šeškinės 20". Aktorius tikina, kad gerą nuotaiką skleidžiančios laidos – nesuvaidintos, jas kuriant pozityvus tonas išlaikomas ir užkulisiuose.

"Nekviečiame į laidas žmonių, kurie man arba Giedriui yra neįdomūs arba nepriimtini, nes su pašnekovais turime būti vienoje barikadų pusėje. Negalime pasikviesti agresyvaus vegano ir jį traukti per dantį – būtų negerai, turime kartu juoktis iš tų pačių dalykų. Tai nėra kaip fronto linija tarp mūsų ir pašnekovų, gal todėl ir pavyksta taip linksmai", – svarsto laidos vedėjas.

Pasak jo, svarbu kiekviename žmoguje atrasti, kuo jis tau gali būti įdomus, net jei to ir nesitiki, ir tą temą plėtoti laidoje. "Pavyzdžiui, LNK orų mergaitė Karolina Liukaitytė į laidą atėjo su sese, kuri yra mokslininkė, prisidėjusi prie marsaeigio projekto. Buvo taip įdomu, toks įdomus jos darbas ir taip įdomiai pasakojo žmogus, kad mes prašėme nesustoti ir tik pasakoti toliau", – prisimena Dž.Siaurusaitis.

"Visiems pašnekovams pasakome, kad nenorime jų išprovokuoti arba ištraukti kokios nors asmeninės informacijos, apie kurią jie nenori kalbėti. Jeigu klausiame ir jie nenori apie tai kalbėti, iškerpame ir tą klausimą, ir atsakymą, nes pašnekovai turi pasitikėti mumis. Po laidos visi dėkoja, kad gerai praleido laiką, įdomiai pašnekėjome ir pasijuokėme", – pasakoja Dž.Siaurusaitis.

"Iš kai kurių panašaus pobūdžio laidų tikrai žinau, kad pašnekovai išeina keikdamiesi ir sako, kad gyvenime neis į tokias laidas. Mums lengva prisikviesti pašnekovų, nes jie žino, kad iš jų niekas nesityčios", – sako jis.

Virtuvė ir kelionės

Kai nedirba, Dž.Siaurusaitis atsipalaiduoja gamindamas maistą. "Prisikviečiu draugų ir leidžiu laiką su šeima. Labai mėgstu gaminti valgyti – galiu visą dieną tai daryti. Galiu ir mėsainius kepti, ir meksikietiškus patiekalus gaminti. Smagiausia, kai šilta ir galima kepti ant grilio ar šašlykinėje. Aš esu visiškas mėsėdis, bet skaniausia mėsa yra iškepta ant laužo", – prisipažįsta aktorius.

"O galvą prapūsti važiuoju į keliones. Anksčiau su Lina labai daug keliaudavome: Indonezija, Aliaska, Afrika… Dabar, kol vaikas mažas, apsiribojame Turkija ir Egiptu, bet jau pavasarį planuojame ir į Siciliją važiuoti, o kuo toliau – tuo toliau", – planais dalijasi Dž.Siaurusaitis.