Vytautą Kernagį būtų galima vadinti vienu mylimiausių ir iki šiol žmonių širdyse gyvenančių Lietuvos atlikėjų, kurio balsas, dainos ir jose pasakyti žodžiai eina iš kartos į kartą. Kitais metais jam būtų sukakę 70 metų. O tam, kad tėčio muzika ir begalinė meilė scenai ir toliau būtų gyva, jo sūnus Vytautas ir dukra Eglė į pasaulį prikėlė tėčio niekur neišleistus kūrinius, ne tik stato filmą, bet rengia ir didžiulį koncertą.

Šį antradienio vakarą 20 val. „Bus visko“ laidoje per LNK – interviu su V. Kernagio dukra Eglė Kernagyte, kuri kalbės ne tik apie tėčio įdiegtas vertybes, bet ir kitokį požiūrį į gyvenimą.

„Aš stebėjau tėtį, visą laiką girdėdavau, kaip žmonės sakydavo – čia Kernagis, tai turbūt pinigų čia milijonai. Bet mes gyvenom labai paprastai, niekada nebuvo sureikšminti pinigai ar daiktai“, – pasakos Eglė. 

Laidos metu E. Kernagytė atvirai papasakos apie savo pastaruosius metus, per kuriuos gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.  Turėjusi net tris darbus ir buvusi be galo veikli, vieną dieną moteris suprato, jog nebeturi jokios veiklos. Eglė atvira, šį etapą išgyvenusi pakankamai jautriai.

„Kaip sako, durys užsidaro, atsidaro langas ir tikrai buvo toks periodas, kada to lango ieškai, bet visi užkalti atrodo tie langai. Šiaip, kai pagalvoji, bet kokiam žmogui pasijusti, kad tu esi nereikalingas, yra labai blogas jausmas, tu tada pradedi labai daug galvoti: o kas su manim yra negerai, kuo aš netinku, kuo aš esu blogesnė už tą, kuo aš esu blogesnė už tą ar aną. Toks savęs plakimo momentas, kai pradedi ieškoti minusų“, – sako moteris.

Šiaip, kai pagalvoji, bet kokiam žmogui pasijusti, kad tu esi nereikalingas, yra labai blogas jausmas, tu tada pradedi labai daug galvoti: o kas su manim yra negerai, kuo aš netinku, kuo aš esu blogesnė už tą, kuo aš esu blogesnė už tą ar aną.

Laidos metu Eglė prabils ne tik apie savo naujus ir itin mylimus darbus, bet ir apie karantiną bei taisykles, kurioms atsiradus namuose gyvenimas  absoliučiai pasikeitė. Tokios problemos, kaip namų tvarkymasis ir kiti buitiniai dalykai, tapo smagiu šeimos užsiėmimu. Moteris prabils ir apie santykius su savo vaikais bei prisimins ir pačios vaikystę ir tuomet galiojusias taisykles. Tiesa, jos buvo kitokios, nei daugumai įprasta.

„Užaugau hipių šeimoje. Mano tėvai buvo laisvi. Niekada gyvenime nežinojau, kas yra namų areštas. Kai man draugė sakydavo – oi, ne, aš negaliu, man namų areštas, aš nesuprasdavau, kas tai yra. Pas mus nebūdavo tokio dalyko kaip bausmės. Mes kalbėdavomės be jokių barimų, rėkimų. Iki šiol mama kartoja, kad vaikus reikia auklėti širdimi. Vaiko pagarba turi būti iš meilės, ne iš baimės. Ir dėl to aš norėjau turėti tokį santykį ir su savo vaikais“, – sako E. Kernagytė.