„Šiandien čia yra ne personažas, čia esu aš“, – dar laidos pradžioje E. Jackaitė leis suprasti, kad šįkart leis sau nusimesti visas galimas kaukes.
O kaukių ir vaidmenų jos gyvenime iki šiol būta pačių įvairiausių. Ir dar tikrai bus – nors šiandien E. Jackaitė vis renka pilnutėles sales su savo spektakliu „Šventoji“, ji tiki, jog tai dar nėra jos karjeros Everestas.
„Norisi tikėti, kad tik laiptelis. Manau, kad dar bus visko. Ir tikiu, ir noriu. <…> Mano sūnus sako: mama, kuo daugiau tau metų, tuo tavo vertė kyla, viskas tik stipriau“, – dalinsis aktorė.
Apie savo sūnus E. Jackaitė pokalbio metu prabils dar ne vienąkart. Vieno jų – režisieriaus Jokūbo Brazio – žodžius ji įgarsins prisiminusi kartą karjeroje jai iškeltą išbandymą.
„Kartą Agata Duda-Gracz statė pas mus spektaklį – ypatinga režisierė, Klaipėdos dramos teatrui labai pasisekė. Tai yra vienas sėkmingiausių spektaklių, bilietus per porą valandų išperka. <…> Atėjo momentas, kai statant spektaklį ji sako: turėsite būti nuogi. Teatre, iš tiesų, vyko skandalas – žmonės sakė: ne, nė už ką.
Tada kiekvienam žmogui buvo asmeninis pokalbis. Mes atsisėdome ir ji sako: Egle, kiek aš galiu tave nurengti? Aš tada jai sakiau: Agata, kiek tau reikia, tiek ir renk. Aš ja pasitikėjau“, – pasakos E. Jackaitė.
Visgi, baimės Eglės širdyje esą taip pat buvo.
„Aš išėjau ir galvojau: Dieve, ką aš pasakiau? Kaip dabar bus? Paskambinau savo sūnui Jokūbui – aš juo labai pasitikiu. Sakau jam: Jokūbai, aš ką tik pasakiau taip – kaip čia bus? Jis sako: kas jums yra, ko jūs tuos kūnelius taip sureikšminate? Ar tu ja nepasitiki? Čia saviveiklininkė iš gatvės? Kas yra? Jeigu ji žino, ką daro, ir jai reikia, reikia jos sprendimui – kas yra?“ – sūnaus žodžius prisiminė ji.
Aktorė teigė, kad tam ryžosi tik vedina didelio pasitikėjimo režisiere – jis esą nugali viską: „Man tai tikrai kainavo. Man nebuvo lengva. Yra momentas, kai aš, būdama pusnuogė, turiu pereiti per tokį ilgą stalą. Pradžioje, nebuvo paprasta, bet aš ja pasitikėjau. Aš nebuvau vienintelė ir ten nebuvo nieko vulgaraus. <…> Man atrodo, svarbu neišduoti savęs, tad aš, pirmiausia, nepadariau nieko gėdingo prieš pačią save. Man patinka peržengti ribas. Visur“.
Ir, atrodo, E. Jackaitę tokia gyvenimo pasaulėžiūra daro laimingą. Tiesa, kalbėdama apie laimę – ji atsargi.
„Sakoma, kad tik psichiškai sutrikęs žmogus gali būti visiškai laimingas. Bet rimtai, taip ir yra. Aš tikrai nesu visiškai laiminga: aš ir liūdžiu, ir verkiu, ir išgyvenu visko, tikrai yra bangavimas – viskas kaip jūra. <…> Bet man yra gerai. Kad ir kas atsitiktų, aš visada pagalvoju: Dieve, ačiū, kad tik tiek“, – teigs E. Jackaitė.
Šioje pokalbio vietoje moteris atkleis ir galbūt ne visiems žinomą faktą apie save. Ji – pagalbos moterims linijos savanorių mokytoja, tad savo akimis ji yra mačiusi tikrai įvairių patirčių.
„Savanorystė davė labai daug. Labai. Aš išmokau klausytis – tu tiesiog tyli, bet tas tylėjimas yra labai empatiškas, labai jautrus. Tu girdi kiekvieną žodį ir tinkamu laiku pasakai tai, ką reikia pasakyti“, – sakys E. Jackaitė, kalbėdama apie tai, ko ją pačią ši gyvenimo dalis išmokė.
Dar daugiau apie tai ir kitas Eglės gyvenimo patirtis išgirskite laidoje „Nuogas pokalbis su Danieliumi Bunkumi“ šeštadienį, 23 val. per „Delfi“ TV.
Naujausi komentarai