ETNO ELFAS GAMINA RAUGO KERAMIKĄ IR GYDOSI EILĖMIS
"Aš labiau tylėtojas, bet jei kalbasi, tai kalbu", – sako eilėmis nei žodžiais dažniau prabylantis puodžius Simonas Bulotas. Paklaustas, kaip norėtų prisistatyti, ilgai tyli. Galų gale, ištaria – Simonas. Dar kiek patylėjęs, priduria: "Etno Elfas. Puodžius. Pavarde Bulotas."
Suprantu, kad šis 33-ejų metų vyras, lipdantis puodus maistui virti, tuščiai žodžių nelaidys. Gal kalbės poezija, kurią irgi rašo, o gal daugiau tylės. Tad ruošiu mintyse kuo tikslesnius klausimus.
– Simonai, pasakykite tris žodžius, kurie geriausiai apibūdintų tai, kas šiuo metu jūsų gyvenime svarbiausia?
– Mano gyvenimo kryptys? Aha. (Ilgoka pauzė.) Trys žodžiai: gamta, pasaulis ir neatrastybė.
– Ar jūsų kūrybinė medžiaga – molis – atitinka visas tas paminėtas kryptis? Papasakokite, kaip pamėgote molį, ar ilgą kelią iki to nuėjote?
– Tą trauką jaučiau jau seniai. Gal net nuo vaikystės. Tėvų, senelių, kurie perduotų meilę šiam amatui genais, galima sakyti, kaip ir nebuvo. Tiesa, iš jų pasakojimų žinau, kad vienas prosenelis buvo puodžius. Bet tais laikais turbūt visi mūsų proseneliai buvo viskuo: ir puodžiais, ir batsiuviais, ir ūkininkais… Tėvai gamtą mylėjo ir myli. Vis mokausi iš mamos bendrauti su augalais, o iš tėčio – drožti lazdas.
Gyvenu ramiame sodų bendrijos rajonėlyje. Čia įsikūriau, dirbtuves keramikai prie namų įsirengiau. Puoselėju dar senelių sodintą sodą. Obelys senos, kriaušės jame žydi. Šiltnamis yra. Agurkų, pomidorų, cukinijų užaugina Laura – namų dama. Visiškai prasimaitinti iš jų dar negalime – per mažai žemės, bet smagumo dienoms užtenka.
Santykis: nors Laura, kaip ir Simonas, galėtų vadintis Etno Elfe, vyras pagarbiai ją vadina namų dama.
– Iš pradžių kitur gyvenote, kitus darbus dirbote, kurie jūsų netenkino? Vieni tuose nemėgstamuose darbuose praleidžia visą gyvenimą, ligų į kūną nuo tos negatyvios įtampos prisitraukdami, o jūs pasiryžote tapti Elfu ir stebuklingai pakeisti savo likimą?
– Buvo laikas, kai dirbau garažo vartų gamybos ceche. Kuo netenkino? Na… Buvo daug triukšmo, daug fizinio darbo ir mažai kūrybos. Trūko laisvės, išraiškos. Įgriso ta monotonija. O paskutinis lašas prieš paliekant cechą buvo suvokimas, kad dirbu nemėgstamą darbą, gyvenu nuomojamame bute, kuris man nepatinka ir kuriam išleidžiu didelę savo atlyginimo dalį. Trumpai tariant, supratau, kad švaistau savo gyvenimą vėjais ir nusprendžiau jį pakeisti. Tuomet molio jame dar nebuvo…
Tą žodį išgirdau kaip pokštą mano adresu. Pasišaipymą. Kažkas mane juokais taip pavadino. Suskambo viduje… Pamaniau – kodėl gi ne?!
Sykį pasitaikė galimybė su teta išvažiuoti į Norvegiją melžti karvių, dirbome viename ūkyje. Tai buvo puiki proga išeiti iš nemėgstamo darbo. Pajusti laisvę, gamtą, atitrūkti nuo to, kas buvo įprasta ir įgrisę, paieškoti naujų galimybių. Mokslas tiria ir teigia, kad karvių emocinis pasaulis labai panašus į žmonių – pažiūrėkite karvei į akis, patys viską suprasite.
– Ar tuomet, kai grįžote į Lietuvą jau gerokai išlaisvėjęs, molis pats jus susirado?
– Dar ne… Toliau sekė toks bohemiškas gyvenimo etapas. Naujos pažintys. Vėl dirbau kažkur ne ten, kur turėčiau, – keletą metų budėtoju studentų bendrabutyje.
Seniai mane domino amatai, bet vis kažkaip neįtaikydavau į tą nišą. Gyvenimas pranešdavo pro šalį. Traukė keramika, materijos transformacija šiame procese – tikras stebuklas! Užsisvajojau ir aš pagaminti puodą, kuriame galėčiau virti valgyti. Toks visiškai paprastas noras, senas kaip pasaulis… Žinojau, mačiau internete, kad žmonės daug kur pasaulyje ir šiandien maistą ruošia keraminiuose puoduose, – pagaminti tokį puodą tapo mano troškimu. Ėmiau domėtis, kur tokių mokslų gauti. Radau Kaune Taikomosios dailės mokyklą, kurioje pramokau keramikos. O jau toliau sekė pastangos, žinių tobulinimas ir kasdienis darbas.
– O kaip tapote Etno Elfu? Juk elfas germanų mitologijoje – žmogaus pavidalo gamtos dvasia, būtybė…
– Etno, mano žvilgsniu, apibūdina gilią žmonių patirtį. Čia telpa ir amatai, ir darbas, ir kultūra. O visa tai mane traukia.
Šitas darbinis vardas atsirado gan keistomis aplinkybėmis. Tą žodį išgirdau kaip pokštą mano adresu. Pasišaipymą. Kažkas mane juokais taip pavadino. Suskambo viduje… Pamaniau – kodėl gi ne?!
Ženklai, simboliai ant mano puodų – jie atsiranda visaip. Kartais žmonės paprašo išraižyti kokį jiems patinkantį simbolį. Dar kiti ornamentai būna mano kūrybinė išraiška, taškų ir linijų dizainas. Į juos neprojektuoju jokios gilios prasmės, filosofijos – tiesiog išraižau, ir tiek. Tegul kiekvienas suvokia tuos ženklus savaip. Viena, ką sąmoningai stengiuosi daryti, tai į savo dirbinį perduoti kuo daugiau pozityvios energijos, kad maistas būtų skanus ir maistingas, puodai pilni, virškinimas geras, nuotaika pakylėta.
– O galite eiti į dirbtuves ir žiesti puodus būdamas blogos nuotaikos? Kaip pats viename feisbuko įraše minite: "Etno Elfo krosnis jau pataisyta, netgi patobulinta technologiškai! Sveikata nebloga, psichika per vidurį, idėjų net per daug, energija banguoja, planai šviesūs." Ką turite omeny rašydamas "psichika per vidurį"?
– Suprantu, kad skamba dviprasmiškai. Matote, kartais darbas mane gydo ir padeda įgyti tą tinkamą būvį tiek puodams, tiek ir sau pačiam. O kartais tos energijos iškart užtenka, t.y. gali jau nebesirūpinti savimi, o nuo pat pirmo veiksmo atsiduoti darbui, puodams. Dažniausiai dirbtuvėse vyksta teigiamas procesas, todėl visuomet noriai į jas einu. Dirbant gali skambėti muzika, kokia nors garso knyga. Man netrukdo.
Nesudėtinga: Simoną raugo keramika sužavėjo technologiniu paprastumu. Norint sukurti patrauklų raštą, nereikalingi ypatingi meniniai sugebėjimai.
– Kuo ypatinga raugo keramika, kuo ji jus patraukė?
– Labiausiai gal sužavėjo jos technologinis paprastumas. Norint sukurti patrauklų raštą, nereikalingi ypatingi meniniai sugebėjimai. Tai už tave padaro pats procesas, pats šitos technologijos išmanymas. Tereikia taisyklingai atlikti tam tikrus veiksmus, ir išeis žmogaus akiai malonūs raštai.
O kaip tai vyksta? Na... Karštas dirbinys traukiamas su žnyplėmis iš krosnies. Puodas turi būti įkaitęs iki raudonumo – 800–1 000 laipsnių. Tuomet jis panardinamas į specialų raugo mišinį. Paprastai kalbant, tai tėra miltai su vandeniu. Atitinkamai įmerkus puodą į raugą, palaikius, ištraukus ir palaikius ore raugas prikepa prie dirbinio mikroporų, ir ant puodo išryškėja raštai. Tuomet puodas merkiamas į vandenį – raugas užsifiksuoja.
Aš ir pats dažnai nežinau, ką pamatysiu ištraukęs. Kartais tas netikėtumo momentas džiugina, o kartais nelabai. Bet viskas priklauso nuo patirties. Kai jos daugiau – šis procesas drąsiai kontroliuojamas. Kuo daugiau žinių – tuo mažiau atsitiktinumų. Bet staigmenų čia vis tiek neišvengsi.
– Skaitau neseną jūsų įrašą feisbuke. "Pakuodamas keramiką, stengiuosi panaudoti ką nors antrą kartą. Senelio sukaupti laikraščiai jau pasibaigė. Pašto skyriuje mano siuntinį dėžėje nuo "Corona" alaus priiėmė, bet nenoriai. Žinoma, patogu apvynioti puodą burbuline plėvele ir nesukti sau galvos dėl plastiko, bet galima tarpą tarp dėžių užpildyti specialiu užpildu iš kukurūzų krakmolo! Ir gardžiai kvepės, ir, pabėrus po krūmu, tiesiog ištirps nuo drėgmės."
Labiausiai trokštu paprastai ir džiaugsmingai gyventi. Visa kita, manau, yra to dalys. Kuriu, investuoju, tvarkausi dirbuves ir ramiai pasitinku kiekvieną rytą.
– Na taip… Kad gamtiškas, taupus gyvenimo būdas man nesvetimas, tas tiesa. Dabar tokie laikai, kad, manau, reikia tai daryti dėl savęs ir dėl kitų. Šiukšlių yra labai daug, o gyventi tarp jų man nemalonu. Sutinku, kad neinant į parduotuvę to plastiko galbūt suvartotum mažiau. Bet visame kame turi būti sveikas protas. Nereikia fanatikuoti. Ir tas plastikinis maišelis, jei panaudotas tikslingai, yra didelis turtas žmogui. Ir didelė dovana. Galbūt ekologija yra tai, kaip mes mokame gerbti tą plastikinį maišelį, už jį dėkoti, o ne be saiko vartoti. Stengiuosi nebūti fanatiku jokioje gyvenimo srityje, o daryti taip, kaip išeina geriausiai.
– Esate ne tik puodžius, bet ir poetas. Net savo puodų pristatymą socialiniuose tinkluose įvelkate į labai netradicinį žodžių apvalkalą. Malonu skaityti ir norisi tuos puodus gyvai matyti. Ar eiles gimdo mėgstama veikla?
– Gyvenimas toks platus, kad poezija į jį veržiasi iš visur. Bet trauką žodžiams jaučiau ir vaikystėje, nors poezijos nerašiau. Gal tik nešvankią. O švankesnę? Buvo toks mano gyvenime emocinių potyrių bangų lūžis – daug jausmų… Ilgą laiką buvau labai uždaras žmogus, todėl daug visko viduje prisikaupė. Tuomet reikėjo kažkokia forma visa tai išreikšti, kad nenumirčiau. Žodžiais, eilėmis, eilėraščiais pavyko tai padaryti. Gydžiau save, bet drauge turėjau labai didelių ambicijų tapti poetu. Publikavau savo eiles, siunčiau jas šen bei ten. Susiradau bendraminčių draugų. Buvo smagus etapas tarp laisvosios gatvės kultūros dalyvių.
Ar šiandien vadinu save poetu? Oi, ne… Manyje poezijos ne daugiau nei kiekviename žmoguje. Per mažai tuo domiuosi, poezijos knygų neleidžiu. Kartu ir vadinu save didžiu poetu bei tuo mėgaujuosi! Poetą atskirsi iš to, kaip jis sėdi ant suoliuko, kaip renka šuns išmatas į maišelį, – gal jis niekad nėra net skaitęs eilėraščio, bet moka jausti ir tobulai nieko neveikti. Bet jie visi kaip atskiros rūšys. (Poetai, jei atpažinote save, jokiu būdu neišsiduokite!)
Būdamas ir nebūdamas poetu suvokiau, kad poezija – tai didis dvasinis darbas, kuris skaidrina širdį. Tai vienas iš kelių į laisvę, tai širdies ekologija. Kai norisi pasikalbėti su savimi, o nežinau nei kaip, nei apie ką – pasikalbu su savimi viešai, raštu, leidžiu dainai skambėti, pasidaliju su visais feisbuke. Aš labiau tylėtojas, bet jei kalbasi, tai kalbu.
– Ar esate iš tų žmonių, kuriems nerūpi pinigai, o labiau pati idėja ir kūrybos procesas?
– Pinigai man rūpi, kartais gal net per daug, bet tai tik nepagrįstas nerimas – nė karto gyvenime nesu patyręs bado! Nors pirminė idėja būna ne apie juos. Rūpinuosi, kad tie puodai pavyktų (nes juk visaip būna), stengiuosi, kad jie atsipirktų, o gamybos procesas tęstųsi, nesustotų.
– Ar Etno Elfas turi ateities planų? Ar atsiduoda gyvenimo tėkmei, per daug nesukdamas sau galvos dėl kasdienos?
– Labiausiai trokštu paprastai ir džiaugsmingai gyventi. Visa kita, manau, yra to dalys. Kuriu, investuoju, tvarkausi dirbtuves ir ramiai pasitinku kiekvieną rytą.
Šiek tiek žinių apie raugo keramiką
* Raugo keramika yra vienas iš archajiškiausių molio apdirbimo būdų. Mokslininkai yra nustatę, kad Baltijos šalyse jis naudotas X–XII a., dar prieš atrandant glazūrą gaminiams puošti.
* Manoma, kad žmonės ieškojo, kaip apdoroti molį, kad jis būtų tinkamas naudoti buityje. Šiose paieškose buvo atrastas būdas keramikos gaminius apdirbti, naudojant duonos raugą.
* Prie karšto puodo, jį išdegus, vos prisilietus vėsiam raugui, vyksta reakcijos. Puodas apdorojamas technologiškai. Tai nėra masinė gamyba, todėl kiekvienas puodas nuo kitų skiriasi savo forma, išvaizda. Raugas kiekvieno puodo paviršiuje palieka savotišką, archajišką dekorą.
* Ši keramikos apdirbimo technika nuo kitų skiriasi tuo, kad molinis dirbinys apdirbamas ne glazūra, o raugu. Jis užkepina poras, todėl puodas nepraleidžia vandens ir įvairiai išmargina puodo paviršių. Tokie moliniai indai yra ekologiškai švarūs. Jie ilgai išlaiko šilumą.
Versl.