DIZAINERĖ G. SUNKLODAITĖ: KURTI PAPRASTUS DRABUŽIUS MAN NEĮDOMU

"Norint ką nors pasiekti mene, reikia suprasti, kad taip, kaip svajojai, tikrai negyvensi. Ir nors žinai, kad daug iš to neužsidirbsi, tiesiog darai tai, nes negali nedaryti", – apie savo profesinį pasirinkimą kalba Giedrė Sunklodaitė. Išbandžiusi įvairias kūrybos sritis, dirbusi vienuose garsiausių Londono aukštosios mados namų, prieš metus Giedrė Lietuvoje debiutavo kaip drabužių dizainerė.

Ambicingos vaikystės svajos

"Jau vaikystėje popierinėms lėlėms drabužius kūriau. Pas mane mergaitės eidavo tų suknelių prašyti", – prisimena vaikiškus kūrybos bandymus Giedrė.

Šeštoje klasėje abi su pussesere ėmėsi kurti auskarus. "Iš pradžių darėme tokius kaspinėlius, juos apsiūdavome. Paskui iš grandinėlių auskarus įsigudrinome daryti – grandinėlę sutrauki, apkarpai ir iš vienos grandinėlės jau trys poros auskarų išeina. O vielą, kurią įverti reikia, iš sąsiuvinių išimdavome. Paskui tuos auskarus kaime pardavinėjome", – juokiasi iš savo pirmojo verslavimo.

Visos jos lėlės buvo aprengtos pačios siūtais drabužėliais, albumai pripiešti įvairiausių drabužių modelių. "Kadangi neturėjau gerų teptukų, tai plonas linijas su šakaliukais piešdavau, dėl to mane iškritikavo dabar žinomas dizaineris Giedrius Paulauskas. "Ką čia darai dabar – su teptuku juk reikia tepti, – mokė, – šypsosi Giedrė. – Jis dailės mokyklą lankė, visa dailės grupė atvažiuodavo pas mus į kaimą. Tai aš irgi dailininke norėjau būti – juk ir aš tapau, nors ir su pagaliuku!"

Toks stresas buvo, nes reikėjo viską pabaigti, išsiųsti... Bet padariau!

Giedrė prisipažįsta, kad visada norėjo gyvenimą susieti su tapyba. "Kai mokykloje buvo šimtadienis, parengėme vaidinimą, kuriame reikėjo prisistatyti, kas būsi ateityje. Aš buvau mergina su aplanku, kuri vaikščioja po Paryžiaus galerijas ir žiūri į meno kūrinius", – prisimena G.Sunklodaitė.

Pavergė mozaikos

Studijuoti Giedrė pasirinko buities kultūrą ir dailę tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete. Ten mokėsi visko po truputį: nerti, siūti, siuvinėti, gėles komponuoti.

"Buvo vasaros praktika, reikėjo pasiūti suknelę ir švarkelį, o mano klasiokė tuokėsi, tai aš ėmiau ir pasiuvau visoms merginoms  šventines sukneles – juk pirkti brangu. Toks ir buvo mano praktikos darbas", – prisimena Giedrė.

Nors siūti jai patiko, galiausiai ši veikla pasiliko užnugaryje – prasidėjo tapybos laikotarpis. 2006-aisiais G.Sunklodaitė surengė pirmąją savo tapybos darbų parodą Vilniuje. Ir nuo tada tas parodas rengdavo, kaip pati sako, tai šen, tai ten.

Po to atsirado dar viena aistra – mozaikos. "Susiradau nuostabų mokytoją – Alvydą Pabrėžą, kuris labai gražiai darė tas mozaikas. Tada aš tiesiog užsidegiau! Porą metų visur, kur tik galėjau, lipdžiau mozaikas. Ir savo namuose, ir pas mano mamą, ir pas draugą kaime", – juokiasi Giedrė.

Vyrui Raimundui gavus patrauklų darbo pasiūlymą Vokietijoje, Giedrė su šeima pasiryžo emigracijai. Dukros Vasarė ir Gilė buvo mažos, taigi jaunoji mama daug tapė, kartais rengdavo parodas. "Studentės apie mane netgi vokišką filmą sukūrė, buvo labai miela", – prisimena Giedrė.

Išbandymai mados namuose

2015-aisiais su šeima persikėlus į Londoną, G.Sunklodaitė ėmėsi rimtų darbo paieškų. Iš pradžių ji pradėjo gaminti papuošalus. Tai buvo vienetiniai kūriniai – darbo daug, parduoti sunku. Po šio nepavykusio verslo Giedrė netikėtai vėl susidūrė su siuvimu.

"Per lietuvius ir jų draugų draugus netyčia patekau į Naujųjų metų vakarėlį pas nepažįstamus žmones – draugės draugę. Ten mane mielai priėmė, mes susipažinome, o ji ir sako: "Dirbu "Ralph & Russo" madų namuose." Pasižiūrėjau nuotraukas – nustėrau, kokios suknelės gražios! "Kaip norėčiau!" – sakau. Ji ir pakvietė mane – buvo ten daug paprastų darbelių, kuriuos rankomis reikėjo daryti. Tai aš ir sutikau", – pasakoja G.Sunklodaitė.

Pirmoji diena buvo išbandymas – darbo davė tiek, kad teko per naktį plušėti. "Toks stresas buvo, nes reikėjo viską pabaigti, išsiųsti... Bet padariau! Ir tada pagalvojau, kad čia tai rimtas darbas, buvau užsispyrusi ir pasilikau", – atskleidžia G.Sunklodaitė.

 Dermė: 2020-ųjų „Kvapų naktis“. Botanikos sodo aplinkoje puikiai tiko kolekcijos „Elegancijos salos“ modeliai. Julijos Leonavičienės nuotr.

Iš pradžių buvo labai sunku, tačiau Giedrė uoliai mokėsi, palaipsniui pelnė vis didesnį pasitikėjimą ir gaudavo vis svarbesnes užduotis.

Jos darbas buvo iš įvairiausių medžiagų kurti mažus pavyzdžius – ką nors susukti, suraityti, apsiūti ir iš to išgauti originalią dizaino detalę.

"O tuos pavyzdukus dizainerė ima ir pritaiko drabužiams: šitą galima panaudoti sijonui, šitą gal prie apykaklės", – džiaugiasi pirmaisiais įvertinimais.

Nors darbas Giedrei buvo prie širdies, jis buvo be galo sunkus. Kai iki kolekcijos pristatymo likdavo du mėnesiai, jai tekdavo dieną iš dienos, nuo ryto iki vakaro, tuos pavyzdžius daryti.

"Toks darbo tempas labai išvargina, juk ne kiekvieną dieną turi idėjų, ne kasdien tau kažkas gero išeina, o juk visada reikia kažko naujo ir gražaus. Reikia laiko pasisemti įkvėpimo, nes kitaip jautiesi išsunktas lyg kempinė", – dalijasi Giedrė.

Kolekcijos ir podiumas

Po dešimties užsienyje pragyventų metų Giedrės šeima nusprendė grįžti į Lietuvą. "Per darbą nebuvo laiko nei šeimai, nei sau – kasdien pervargusi, dienos ir naktys darbe, kolekcijos, pristatymai... Galvojau, kad padarysiu karjerą, bet supratau, jog ne tokį gyvenimą aš įsivaizduoju", – atskleidžia savo išgyvenimus pašnekovė.

Pirmais metais Lietuvoje Giedrė dirbo pas vieną dizainerę, tačiau po to, kai užsidarė jos ateljė, liko be darbo. "Iki šiol neturiu oficialaus darbo, tačiau galvoju, kad reikia imti ir sudėti visas jėgas – juk tikrai žinau, kad galiu, kad man patinka siūti. Turiu daug patirties, todėl noriu ją panaudoti Lietuvoje", – teigia Giedrė.

Šią vasarą Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo šventėje "Kvapų naktis" ji pristatė antrąją savo kolekciją. Su pirmąja kolekcija debiutavo taip pat šioje šventėje prieš metus.

Jeigu man reikėtų paprastus drabužius siūti, tikrai rinkčiausi tapybą, bet kai kuriu tokias sukneles, tai net nežinau...

Šiųmetę kolekciją "Elegancijos salos" Giedrė pristatė ne viena – kolekciją sudarė papuošalų kūrėjos Svetlanos Šliževičienės aksesuarai, floristikos dizainerės Kristinos Rimienės kurtos detalės iš gėlių ir Giedrės Sunklodaitės suknelės.

"Buvo labai smagu bendradarbiauti, viskas labai gražiai pavyko ir derėjo, – džiaugiasi Giedrė. – Gal bandysime ir toliau, nes iš tikrųjų drauge kurti yra smagiau."

Nuo eskizo iki apdailos

Kolekcijai "Elegancijos salos" Giedrė pasiuvo devynias sukneles. "Vienam žmogui pasiūti tiek suknelių – išbandymas, pati negaliu patikėti, kad tai padariau", – stebisi dizainerė.

Eskizus sukūrė dar žiemą. Didžiąją dalį suknelių pasiūti užtruko du mėnesius, dirbo be pertraukų nuo ankstaus ryto iki vidurnakčio.

"Iš pradžių užsisakiau medžiagų. O su jomis visko būna. Pavyzdžiui, prieš gaudama vieną tokią medžiagą su burbuliukais įsivaizdavau, kad kitaip viską darysiu, bet kai ją gavau, galvoje pasirodė visai kita suknelė – tokia trumpa, pūsta, skirta mergaitei. Eksperimentuodama po ta medžiaga padėjau kūno spalvos tiulį – ir išryškėjo visas medžiagos grožis", – dalijasi kūrybos virtuve.

Kadangi pasiuvinėtos ar išpieštos medžiagos labai brangios, Giedrė jas pasigamina. "Esu išmokusi šilko tapybos technologijos ir kai paprastą medžiagos gabaliuką galiu ištapyti, išsiuvinėti, tai ta medžiaga tampa vienetinė – tikra dizainerio medžiaga", – pasakoja Giedrė.

Kartais nusipiešdama eskizus, o kartais tik matydama suknelę galvoje, prieš siūdama G.Sunklodaitė pasidaro mažą pavyzdį, parenka audinio spalvą, kaip jis bus išpieštas ir išsiuvinėtas, o tada prasideda tikras darbas.

"Iš pradžių siuvi korsetus, kuriuos lipdai ant manekeno, kad suknelės būtų gražiai išsiformavusios, o pačią suknelę siuvi pagal modelių matmenis. Po daugybės primatavimų suknelę lieka užbaigti. Tai dedi sluoksnį po sluoksnio, lygini, darai įvairiausius apsiuvus, užlenkimus, taisai, bandai atrasti gražiausią variantą", – pasakoja apie darbo procesą.

Trys kolekcijos suknelės buvo išpieštos gėlėmis, kurias įkvėpė Wiliamo Morriso darbai, kitos buvo ryškios rožinės spalvos, taip pat buvo trumpa jaunatviška suknelė su taškiukais ir kolekcijos perlas – suknelė iš mažų juostelių. "Keturias dienas užtruko vien tik tas juosteles rankomis susiūti", – tikina Giedrė.

Remdamasi aukštosios mados principu, G.Sunklodaitė visas savo sukneles siuva beveik vien tik rankomis, o tai užtrunka be galo ilgai.

"Pavyzdžiui, ta suknelė su lapeliais – tai kiekvienas lapelis apdegintas, rankomis prisiūtas... Jei kas nors užsisakytų suknelę iš kolekcijos, tai ją pasiūti su visais primatavimais bei korsetu užtruktų apie mėnesį", – sako dizainerė.

Tapymas turi būti šventė

"Jeigu man reikėtų paprastus drabužius siūti, tikrai rinkčiausi tapybą, bet kai kuriu tokias sukneles, tai net nežinau... – svarsto Giedrė. –  Tikriausiai drabužių dizainas ir tapyba man yra dvi lygiagretės."

Jaunajai kūrėjai patinka gyvenimo kelias, kai visos patirtys, išgyvenimai ir dalykai, kuriuos išmokai, galiausiai susideda lyg dėlionės dalys. "Kažkur mokiausi piešti, kažkur – siūti... O dabar matau, kad niekas nebuvo veltui – gyvenimo kelias pats klojasi", – džiaugiasi Giedrė.

Tapyba: G. Sunklodaitės tapybos darbuose nėra ypatingos filosofijos. „Stengiuosi sukurti ypatingą nuotaiką, kuria užsikrečiu iš gamtos, iš realaus gyvenimo, ypač tada, kai pastebiu kažką nepaprasta, kas smarkiai suvirpina širdį“, – prisipažįsta menininkė.

Ji neneigia – noras tapyti neapleidžia. "Didžiausio įkvėpimo teikia gamta. Žmones patinka piešti tematiškai. Kai bandžiau piešti portretą, nepatiko, paveiksle nebuvo to žmogaus sielos. Paskui sugalvojau tiesiog nupiešti moterį. Ieškojau gražios moters pavidalų ir taip gimė paveikslų ciklas "Graži moteris", kurį taip pat buvo galima pamatyti per "Kvapų naktį", – pasakoja kūrėja.

Giedrė džiaugiasi, kai kažkas randa jos darbų "Artfinder" tinklalapyje ir juos nuperka. "Jei mano tapyba paliko įspūdį bent vienam žmogui, vadinasi, ji buvo ne veltui", – viltingai kalba Giedrė.

Noriu, kad mano drabužiai atrastų žmones, kuriems jų iš tiesų reikia, ir nepridaryti jų kalnais.

Tiesa, liūdina tai, kad daug pastangų reikalaujantis darbas neatsiperka. Giedrė svarsto, kad tikriausiai kiekvienas menininkas yra pasiklydęs tarp savanaudžio, kurį dėl jo svajonės tenka išlaikyti kitiems, ir tarp nepasiduodančio kovotojo dėl savo tikslų. "Mes gyvename ir galime leisti sau rinktis", – mano menininkė.

Prieš besaikį vartojimą

"Man norisi kurti tik tuos drabužius, kurių žmogui tikrai reikia, kad jis neapsikrautų. Šiais laikais mados keičiasi labai greitai. Kai platėjantys džinsai tampa nebemadingi, visi juos išmeta ir perka aptemptus. Kai viena spalva tampa madinga, visi bėga jos pirkti... Dėl tokio perdėto vartojimo labai kenčia gamta, o aš nenoriu dalyvauti šiame nusikaltime", – tikina Giedrė.

Norėdama išvengti šios priešpriešos, ji stengiasi kurti vienetinius drabužius. "Noriu, kad mano drabužiai atrastų žmones, kuriems jų iš tiesų reikia, ir nepridaryti jų kalnais", – dalijasi siekiamybe.

Paklausta, kodėl kuria tik progines sukneles, Giedrė atsako, kad kurti paprastus drabužius jai nėra įdomu. Atskleidžia, kad kita kolekcija galbūt bus sukurta iš panaudotų drabužių, kad prikeltų juos naujam gyvenimui.

"Pavyzdžiui, paimti kokius nors raukinius iš vieno drabužio, apykaklę – iš kito, sujungti ir sukurti naują drabužį man būtų labai įdomu", – jau dabar užsidegusi idėja G.Sunklodaitė.