Rugsėjį vykusioje tarptautinėje muzikos industrijos konferencijoje „Whats Next in Music“ dalyvavo ypatingas svečias. Kanadoje gimęs ir augęs Elliottas Lefko yra muzikos industrijoje puikiai žinomos, Los Andžele įsikūrusios kompanijos „AEG / Goldenvoice Concerts“ viceprezidentas.

Per savo darbo karjerą jis organizavo ne vieno muzikos scenos dievuko turus – dirbo su „Nirvana“, Leonardu Cohenu, Father John Misty, Courtney Barnett, „Sparks“ ir daugeliu kitų. Dabar jis rengia grupių „Nick Cave And The Bad Seeds“, „Kraftwerk“, „Sigur Ros“ ir MGMT turus po Šiaurės Ameriką. Lankydamasis Lietuvoje E. Lefko mielai sutiko papasakoti savo sėkmės istoriją – kaip iš apie muziką rašančio melomano tapo įtakingu muzikos verslo atstovu. 

– Turite 40 metų patirtį, šiuo metu esate „AEG / Goldenvoice Concerts“ Los Andžele viceprezidentas. Kaip viskas prasidėjo? Kaip susidomėjote muzika?

– Gimiau Toronte, tačiau mano seneliai – iš Lenkijos. Jie turėjo išskristi iš Lenkijos, kad išgelbėtų savo gyvybę, ir atvyko į Torontą, Kanadą. Seneliai buvo nuolankūs žmonės. Jie sunkiai dirbo, mėgo knygas ir meną, laikėsi šabo ir žydų religijos papročių. Mano tėvai užaugo pokario kultūroje, augančiame priemiestyje.

Prisimenu, kaip su draugu,  būdami paaugliai, sėdėdavome jo tėvų svetainėje. Neatsiklausę tėvų atsidarydavome alkoholinių gėrimų spintelę ir gerdavome vyšnių brendį, gulėdavome ant grindų  klausydamiesi grupių „Santana“ ar „Pink Floyd“ ir tiesiog pasinerdavome į muziką.

Organizatorių nuotr.

Būdamas jaunas lankiausi nedideliame akustinės muzikos klube „The Riverboat“, kuris buvo Toronto posthipinės scenos centras, ir stebėjau tokius menininkus kaip, pavyzdžiui, puikus folkmuzikos atlikėjas Philas Ochsas. Kartą jis į sceną, į antrąją pasirodymo dalį, grįžo ne taip, kaip turėtų, apsivilkęs nevykusį auksinį kostiumą ir atliko senus Buddy Holly ir Elvio Presley perdirbinius. Šio performanso betarpiškumas sukrėtė mano jauną protą.

Vėliau, būdamas aštuoniolikos metų, mačiau Bobo Dylano su grupe ir Neilo Youngo pasirodymus ledo ritulio arenose ir stadionuose. Vieną vakarą mergina pakvietė mane parūkyti ir klausėmės pirmo Johno Prine’o ir debiutinio „Eagles“ įrašo. Man buvo šešiolika metų, kai supratau, kad muzika bus mano gyvenimas. Po kelių dešimtmečių pradėjau daug dirbti su J. Prine’u ir pasakiau jam, kokią didelę įtaką jis padarė mano gyvenimui.

– Pradėjote kaip muzikos žurnalistas. Kaip iš rašymo apie muziką pasukote muzikos koncertų, turų organizatoriaus keliu?

– Prisimenu, kaip, būdamas jaunas roko muzikos žurnalistas, ieškojau istorijų... Perskaičiau Tomo Waitso debiutinio albumo apžvalgą, kurioje jis buvo lyginamas su Jacku Kerouacu. J. Kerouaco „On The Road“ („Kelyje“) man buvo kaip Biblija, todėl vienišą ir slogų darbo dienos vakarą nuėjau paklausyti T. Waitso, kuris apšildė kantri grupės pasirodymą Toronto klube „El Mocambo“. Paskui sėdėjau su juo persirengimo kambaryje. Koncertas buvo baisus ir niekas nežinojo, kas jis toks. T. Waitsas sėdėjo, rūkydamas spoksojo į grindis ir pats stebėjosi, ką ten veikia. J. Kerouacas, pasak jo, mirė vienišas ir būdamas alkoholikas. Taip pat jis manė, kad „Eagles“ atliekama jo dainos „Ol’55“ versija buvo niekam tikusi...

Labai mėgau rašyti. Naktį, kai tėvai miegojo, klapsėjau rašomosios mašinėlės klavišais ir keliavau į fantastišką kelionę. Žodžiai liejosi patys. Rašydamas uždirbdavau 100 dolerių už straipsnį, nors jį parašyti buvo daug darbo. Vieną dieną draugas supažindino mane su roko poetu Jimu Carrollu. Paskambinau jam ir paklausiau, ar norėtų surengti koncertą vietiniame meno koledže. Bilietai į koncertą buvo išparduoti, uždirbau daugiau kaip 100 dolerių ir nuo tada tapau roko atlikėjų koncertų organizatoriumi.

Organizatorių nuotr.

Pristatydavau ir reklamuodavau įvairiausią muziką – death metal su „Deicide“, bliuzą su Johnu Lee Hookeriu ir Etta James, soulą su Erykah Badu ir Guru Jazzmatazz, alternatyvųjį roką su „Oasis“, „Blur“ ir „Nirvana“, repą su Wu Tang‘u ir Schooly D. Gyvenau ir organizavau koncertus Toronte. 2004 m. man buvo suteikta galimybė persikelti į Los Andželą ir dirbti nuostabioje koncertus organizuojančioje kompanijoje „Goldenvoice“. Jie reklamuoja festivalį „Coachella“ ir yra pasaulinės bendrovės, žinomos kaip AEG, dalis. Vieną dieną darbe ėjau koridoriumi ir vaikinas paklausė: „Tu esi kanadietis, ar žinai, kas yra Leonardas Cohenas?“. Jis sulaukė Leonardo skambučio, nes po ilgo laiko L. Cohenas vėl panoro leistis į turą. Aš įsitraukiau į turo organizavimą. Leonardas man buvo tarsi Dievas – skaičiau jo knygas ir klausiau jo albumų. Jo vadybininkas paaiškino, kad Leonardas nori leistis į turą, bet jiems reikia pagalbos. Padėjau gauti vizą muzikantui iš Ispanijos, grojančiam ūdu (ūdas – gitarą primenantis styginis muzikinis instrumentas, plačiai paplitęs visose Arabų šalyse, Vidurio Azijoje ir Balkanuose). Suradau turo vadybininką, surengiau perklausų pritariantiesiems dainininkams, pasirūpinau garso inžinieriumi ir netgi padėjau gauti kostiumų ir skrybėlių Leonardo grupei. Tačiau didysis iššūkis buvo suorganizuoti turą – parinkti tinkamus miestus ir koncertų erdves, bilietų kainas, sudaryti biudžetą, suburti rinkodaros ir logistikos komandą, kad pasirodymai vyktų sėkmingai nuo pradžios iki pabaigos. Galiausiai septynerius metus rengiau jam visus pasirodymus Šiaurės Amerikoje – nuo mažų teatrų iki arenų, į kuriuos visi bilietai būdavo išparduoti. Iš viso įvyko daugiau kaip 130 koncertų.

Tada sužinojau, kaip būti turų organizatoriumi. Nenorėjau užsakyti grupės vienam koncertui Los Andžele ar Toronte. Norėjau dalyvauti planuojant pasirodymus ir kartu su vadybininkais būti organizacinės komandos dalis, kad atlikėjas žinotų, kas esu. Vieną dieną festivalyje „Coachella“  AEG vadovas Randy Phillips’as supažindino mane su Nicko Cave’o vadybininkais. Jie norėjo, kad N. Cave’as pasiektų kitą lygį, jiems patiko, ką dariau organizuodamas Leonardo turus. Jau turėjau įgūdžių planuoti turą po Šiaurės Ameriką. Nickui pritaikiau tą pačią filosofiją kaip ir Leonardui – pagrindiniai miestai su gražiais teatrais ir didesnėmis bilietų kainomis, kad atlikėjas galėtų surengti pasirodymą, apie kokį svajojo, ir kartu užsidirbtų pinigų. Nuo tada dirbu su Nicku – jau dešimt metų, taip pat mane sieja ilgalaikiai santykiai su „Sigur Ros“, „Kraftwerk“, MGMT ir „Tool“. Esu surengęs Father John Misty, Courtney Barnett ir „Sparks“ turų.

Organizatorių nuotr.

– Kaip atsirenkate atlikėjus, su kuriais dirbsite?

– Renkuosi dirbti su menininkais, kurie mane įkvepia. Išgirstu jų muziką arba įsimyliu juos kaip asmenybes ir paskui stengiuosi susipažinti su jų atstovais, bandau užmegzti ryšį. Tai gali užtrukti metus atkaklaus darbo, ir tai ne visada pavyksta, tačiau prisimenu jauną vaikiną, kuris gėrė vyšnių brendį klausydamasis „Pink Floyd“, ir leidžiu muzikos aistrai vesti mane į kitą nuotykį.

– Kas yra geras koncertų organizatorius?

– Geras organizatorius dalyvauja ir rūpinasi kiekvienu renginio žingsniu, kad pasirodymas būtų pristatytas plačiai ir patraukliai. Kad visi žinotų, kad tai vyksta ir iš karto būtų galima parduoti daug bilietų. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į visas smulkmenas, kad pasiruošimas pasirodymui vyktų sklandžiai.

Raskite gerų žmonių, kurie jums atstovautų, būkite jiems dėmesingi ir entuziastingi. Svarbu pasirinkti ir tinkamą miestą, kuris būtų svetingas atlikėjui. Raskite tinkamo dydžio koncertų erdvę ir pasirūpinkite, kad bilietai būtų išparduoti. Sudėliokite tikslų biudžetą su tinkamomis bilietų kainomis ir šaltu protu pabandykite nuspėti, kaip seksis. Nepasiduokite klaidingam optimizmui. Tada, tikiuosi, pasibaigus pasirodymams, pasieksite realius tikslus ir visi tik laimės.

– Dirbote su daugybe visų mėgstamų grupių ir muzikantų – pradžioje su „Nirvana“, „Nine Inch Nalis“, „Pearl Jam“, vėliau – su L. Cohenu, dabar – su „Nick Cave and The Bad Seeds“ ir daugybe kitų žinomų atlikėjų. Tai didelė garbė bet kuriam organizatoriui. Kas jums pačiam didžiausias pasiekimas?

– Įsimintiniausias man buvo L. Coheno pirmasis koncertas „The Beacon Teatre“ Niujorke. Daug metų vykdavau į Niujorką – pirmiausia, dar būdamas vaikas, su tėvais aplankyti giminaičių ir pažiūrėti Niujorko „Yankees“ varžybų, apsilankyti „Radio City Music Hall“. Vėliau vykdavau kaip pradedantysis organizatorius, bandydamas užsitikrinti tokių grupių kaip „Sonic Youth“ ir „The Replacements“ dėmesį. 

Atsimenu akimirką, kaip, apsirengęs kostiumu, sėdžiu su savo bendradarbiais šou, į kurį visi bilietai  išparduoti, o Leonardas pradeda groti „The Partisan“ apie kovotoją už laisvę, kuris prarado žmoną ir vaikus, bet žino, kad turi tęsti... Jis pradeda dainuoti partiją prancūziškai ir aš prisimenu, kad girdėjau, kaip tie žodžiai auga, ir visa tai sugrįžta kaip gražus sapnas. Tai atrodė taip šilta, taip teisinga...

– Dažnai džiaugiamės pasiekimais, bet nutylime apie sunkumus. Ar teko su jais susidurti?

– Man sunku, kai žmonės bando apriboti mano kūrybiškumą ir būna be reikalo pikti. Tai slegia ir kelia stresą. Ne visi tave mėgs ir ne visiems patiksi. Priimi tai asmeniškai, graužiesi, nerimauji, abejoji savimi ir nemiegi naktimis. Tačiau turi atsiminti, kad rytoj gali būti geresnė diena ir kad negatyvumas ilgainiui išnyks. Stenkitės apriboti savo santykius su žmonėmis, kurie jus tempia  žemyn ir nepalaiko jūsų.

Organizatorių nuotr.

– Kokių patarimų turėtumėte jaunoms grupėms? Kaip reikėtų prisistatyti muzikos rinkai? Kaip valdyti stresą?

– Yra daugybė grupių ir sunku prasiskverbti pro triukšmą, bet turite būti atkaklūs, stengtis ir daryti reikalingas pertraukas. Būkite didžiausia grupe mažiausiame rate. Pabuskite, iš karto išsikelkite sau  tikslų ir kiekvieną dieną stenkitės pasiekti net mažiausią jų. Pasiekę išbraukite iš pagrindinio sąrašo, o kitą dieną siekite naujo.

Suvaldyti stresą yra sunkiausia. Kiekvienas yra priklausomas nuo savo telefono ir labai lengva be reikalo iššvaistyti laiką. Kartais telefoną reikia išjungti, paskaityti knygų, paklausyti vinilinių plokštelių, pavedžioti šunį, pavakarieniauti su mylimu žmogumi, aplankyti mamą ir nieko nevalgyti po 20 valandos (šypsosi).

– Kaip pavyko įkalbinti jus atvykti į „Whats Next in Music“? Ko tikėjotės atvykęs?

– Man patinka vykti į vietas, kuriose niekada nebuvau, kaip turistui pažinti kultūrą ir pasinerti į tai. Su Marija (Astromskaite – red. past.) susipažinau festivalyje „Primavera“ Barselonoje. Ji prisistatė po diskusijos, kurioje dalyvavau. Papasakojo, kad Lietuvoje dirba muzikos srityje. Nuėjome pavalgyti, vėliau paklausėme keleto puikių grupių ir tada ji užsiminė apie muzikos festivalį ir konferenciją Lietuvoje „Whats Next in Music“, paklausė, ar norėčiau dalyvauti. Nedaug žinojau apie jūsų šalį ar Baltijos regioną, bet man buvo įdomu pamatyti Vilnių, išgirsti ir sužinoti apie grupes. Viskas, ką galiu padaryti, tai būti plačių pažiūrų ir stengtis būti dėmesingas daugeliui atlikėjų, kuriuos ketinu pamatyti. Smagu susipažinti su naujais ar kylančiais atlikėjais ir tikėtis, kad jie tave nustebins. Visada nekantriai to laukiu.