Su Gerda kalbamės, kaip gimė šios laidos idėja, kokią įtaką sveikatos temos turi jos šeimos gyvenime ir kodėl empatija, dėmesys žmogui ir pirmosios pagalbos žinios turėtų būti kiekvieno iš mūsų kasdienybės dalis.
– Ar dažnai kaip žurnalistė ir prodiuserė imatės sveikatos temų?
– Sveikatos temos man – labai svarbios ir labai įdomios. Būti gydytoja negalėčiau dėl kraujo baimės: alpstu vos jį pamačiusi, tačiau ilgus metus dirbdama žiniasklaidoje supratau, kad švietimas sveikatos temomis, gilinimasis į pacientų istorijas, artimesnė pažintis su medikų darbu – neabejotinai svarbi ir aktuali žiniasklaidos kryptis.
Kad ir kaip būtų gaila, bet žmonės Lietuvoje vis dar sugeba viešinti skausmingas, liūdnas arba tragiškai pasibaigusias istorijas, susijusias su sveikata, tačiau neretai pamiršta padėkoti medikams, gelbstinčius tūkstančius gyvybių kasdien.
– Po naują „Išgelbėk man gyvybę“ laidą Lrt.lt mediatekos žiūrovai randa kiekvieną vasaros ketvirtadienį. Ar nesunku pagauti gydytojus atostogų metu?
– Iš ilgametės darbo praktikos žinau, kad vasarą Vilniuje gana sunku prisikviesti tiek gydytojų, tiek ir pašnekovų, tad su komanda visus techninius darbus atlikome dar gegužę. Buvo dienų, kai filmuodavome po tris keturis epizodus vien tam, kad vasarą medikai galėtų dirbti savo darbą, o asmeninių istorijų papasakotojai – netrukdomi ilsėtis. Iš viso parengėme dvylika epizodų.
– Kas paskatino sukurti būtent tokią laidą, kurioje daug dėmesio skiriama medikų darbui ir žmonių gyvybėms gelbėti?
– Laidos „Išgelbėk man gyvybę“ idėja kilo iš suvokimo, kad nežinau, ar, prireikus pagalbos, galėčiau padėti šalia esančiam žmogui. Kitaip sakant, ar žinočiau, kaip elgtis kritinėje situacijoje.
Laidos „Išgelbėk man gyvybę“ idėja kilo suvokus, kad nežinau, ar, prireikus pagalbos, galėčiau padėti šalia esančiam žmogui.
Kaip turbūt ir daugelis žmonių, turiu vairuotojo pažymėjimą, esu pabaigusi pirmosios pagalbos kursus, tačiau, tikėtina, kad, apimta baimės, panikos ir streso, nežinočiau, ką daryti.
Supratusi šį faktą, ėmiau kalbėtis su šalia esančiais žmonėmis – šeimos nariais, kolegomis. Jie visi sutartinai tvirtino, kad tikrai nežinotų, ką daryti insulto, epilepsijos arba springimo atvejais. Būtent tada supratau, kad jeigu aš ir mano aplinkos žmonės to nežino, tikėtina, kad tema bus aktuali ir naudinga daugeliui.
Labai vertinu, kad Lrt.lt komanda tai suprato ir priėmė mano pasiūlymą.
Didelė pagarba ir ir medikams, kuriuos kviečiausi pokalbio. Jie siūlė idėjų ar net ateidavo kartu su pacientais, kuriems išgelbėjo gyvybes.
– Minėjote, kad prie sveikatos laidos kūrimo didele dalimi prisidėjo ir skaudi jūsų asmeninė patirtis?
– Kalbant apie asmeninę patirtį... taip. Šeimos situacija paskatino domėtis medicina, sveikatos temomis ir apskritai pakrypti į žurnalistikos pusę.
Kai buvau paauglė, mūsų šeimą paženklino skaudi tragedija – darbo metu mano tėtį pašovė dviem kulkomis į galvą. Tada atrodė, kad gyvenimas byra į šipulius, tačiau šiandien, matydama, kaip tėtis žaidžia su savo anūkais arba kartu su manimi geria kavą, suvokiu, kad viskas baigėsi gerai ir aš jį turiu.
Tik dėl žaibiškos medikų reakcijos, vėliau – ir reabilitologų pastangų, jam pavyko atsistoti ant kojų. Nors yra tam tikrų fizinių padarinių, tačiau tai, kad tėtis šiandien gyvas, man – didžiausia dovana.
Pamenu, kai mano bendraklasiai ir draugai savaitgaliais ar po pamokų važiuodavo pramogauti, aš skubėdavau į ligoninę lankyti tėčio, kuris tuo metu mokėsi iš naujo vaikščioti, kovojo už savo gyvybę.
Ši nelaimė, nutikusi mūsų šeimai, mus visus labai stipriai suvienijo.
Man mama yra stipriausios moters pavyzdys ir dažnai jaučiu, kad lygiuojuosi į ją. Stengiuosi būti tokia pati šeimiška, vyrui ir vaikams sukurti jaukius namus, į kuriuos būtų gera grįžti ir juose būti.
Tai moteris, kuri kiekvieną akimirką, net kai niekas nebeteikė vilčių, buvo prie tėčio ir tikėjo, kad jis atsikels ir viskas bus gerai.
Tai moteris, kuri kurstė namų židinį net tada, kai daug kas galvojo, kad skaudžios nelaimės išskiria šeimas. Todėl šiandien ji man yra žmogus, vertas didžiausio apdovanojimo.
– Gal, filmuojant laidos „Išgelbėk man gyvybę“ epizodus, kokia nors istorija jus ypač sujaudino?
– Graudinausi daugelio istorijų metu. Ypač didelį įspūdį paliko buvusio komisaro Vytauto Grigaravičiaus širdies persodinimo po infarkto istorija. Taip pat jaunos moters insulto atvejis.
Negalėjau patikėti ir tuo, kaip stipriai meningokokinė infekcija gali pakeisti žmogaus gyvenimą.
Laidoje kalbėjome ir apie paauglių svaiginimosi būdus. Jų yra tiek ir tokių, kad kartais net medikai nežino, kuo svaiginasi mūsų jaunimas.
Laidoje išmokome gaivinti žmogų, sužinojome, kaip atlikti Heimlicho manevrą springimo metu.
– Kokią emociją ar mintį tikitės pažadinti žiūrovams šia laida?
– Pagrindinė laidos žinutė, kurią akcentuoju kiekvienos laidos metu, – net jei nežinome, kokių konkrečių veiksmų imtis, prašau, nepalikime žmogaus ir nelikime jam abejingi. Medikai laidose kartoja, kad vien skambutis numeriu 112 – jau pagalbos suteikimas.
Ar bus antrasis laidos sezonas, priklauso ne tik nuo manęs, bet ir nuo LRT. Bent aš labai tikiu, kad toks turinys kolegoms pasirodys vertingas ir tęsime darbus.
Su medikais esame aptarę labai daug temų ateičiai, o baigiantis filmavimui jų atsirado dar daugiau. Kaip mėgstu sakyti, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Taip yra ir su sveikatos temomis: iš pradžių susiduri su dažniausiai pasitaikančiomis diagnozėmis (infarktas, insultas), vėliau jų atsiranda dar daugiau. Gaila, kad nespėjome paliesti neišnešiotų kūdikių išgyvenamumo rodiklių, žmogaus emocinės sveikatos ir pan.
– Kaip manote, ar Lietuvoje netrūksta žiniasklaidos turinio apie pirmąją pagalbą ir ligų prevenciją?
– Šiais laikais informacijos labai daug. Sakyčiau, net per daug. Gaila, kad daugelis iš mūsų atsakymų ieškome gūgle ar naudodamiesi programėle „ChatGPT“, kur informacija ne visada iki galo aiški ir patikrinta.
Mano laidoje apie svarbius dalykus kalba medikai – pats patikimiausias šaltinis.
– Kokie buvo didžiausi iššūkiai kuriant laidą: techniniai, logistiniai, emociniai?
– Tradiciškai kurdama laidas labai įsijaučiu į kiekvieną istoriją, o grįžusi namo viskuo pasidaliju su šeimos nariais. Vis dėlto ilgametė patirtis darbe išmokė atsiriboti ir nesirgti viskuo, ką išgirstu darbe.
Ilgametė patirtis darbe išmokė atsiriboti ir nesirgti viskuo, ką išgirstu darbe.
– Gal, kuriant šią laidą, keitėsi ir jūsų pačios požiūris į medikus, į sveikatos sistemą Lietuvoje, kuria, kaip žinome, žmonės šiandien nėra patenkinti?
– Medikus visada vertinu palankiai iš didelės pagarbos tam, ką jie daro.
Kalbant apie sveikatos sistemą apskritai – man pikta, kad medicina didžiąja dalimi tampa privati. Gaila, kad žmonės už tyrimus ar konsultacijas, norėdami patekti greičiau, turi mokėti. Tokiu atveju dauguma net nesulaukia savo eilės dėl komplikacijų ar pan. Norisi tikėti, kad ateityje bus daroma reformų, kurios pagaliau bus palankios žmonėms, ypač tiems, kurie šiandien priklauso jautriausiai žmonių grupei.
– Ar po šios laidos filmavimų pastebėjote, kad keičiasi jūsų elgesys, tarkim, kritiniais gyvenimo momentais?
– Ačiū Dievui, tokių dar nepasitaikė, bet išgirdusi istoriją apie pašnekovo springimą restorane, dažniau drausminu vaikus valgio metu, kad nekalbėtų ir nešūkčiotų valgydami.
Išmokau dar labiau atkreipti dėmesį į senyvo amžiaus žmones, kurie gali prastai pasijusti gatvėje, bažnyčioje ar kitoje viešoje vietoje.
– Ar svarstytumėte mintį kurti edukacinį turinį vaikams apie pirmąją pagalbą?
– Pirmosios pagalbos turinys vaikams – tikrai labai svarbus. Apskritai Lietuvoje nėra kokybiško ir gero edukacinio turinio vaikams visomis temomis, todėl ateityje labai norėčiau užpildyti šią spragą.
– „Išgelbėk man gyvybę“ LRT mediatekoje – jau visą mėnesį. Gal sulaukėte ir žiūrovų reakcijų?
– Man pačiai svarbiausios reakcijos tiek laidos kūrimo temomis, tiek ir visomis kitomis – mano šeima. Žinau, kad tėvai ir močiutė yra pirmieji žiūrovai, iš kurių visada sulaukiu skambučio su komentarais, pastebėjimais. Man tai itin svarbu.
– Esate ne tik žurnalistė, bet ir mama, žmona. Papasakokite apie savo šeimą.
– Su vyru Andriumi susipažinome dar mokykloje, esame jau trylika metų santuokoje ir auginame du vaikus: vienuolikmetę dukrą Godą ir penkiametį sūnų Kajų.
Kartais galvoju, kad mūsų gyvenimas labai įprastas, būdingas daugeliui šeimų, tačiau neslėpsiu: kaip šeima, mes dažnai sulaukiame komplimentų, kad labai gražiai sutariame ir daug dėmesio skiriame vienas kitam, vaikams.
Apie savo mylimus žmones galėčiau kalbėti valandų valandas, nes tai mano siena. Tėvai dar vaikystėje sudėjo tvirtus pagrindinių šeimos vertybių pamatus.
Mano vyro šeima taip pat labai tvirta, todėl vadovaujamės iš savo šeimų atsineštomis vertybėmis ir kasdien savo pavyzdžiu diegiame jas vaikams.
Širdyje turiu tvirtą atsakymą – žinau, kad savo vaikams, kai užaugs, linkėsiu turėti tokią šeimą kaip mūsų. Šis žinojimas labai padeda suprasti, kad einame teisingu keliu.
– Kaip pati atradote žurnalistikos kelią?
– Dar būdama maža mergaitė žinojau, kad kada nors vesiu televizijos laidą. Pirmieji pašnekovai mano „pokalbių laidose“ buvo močiutė ir amžinatilsį senelis. Tuo metu aš, atsisėdusi ant sofos ir į rankas paėmusi TV pultelį (a la mikrofoną), vaidindavau Nomedą Marčėnaitę arba Editą Mildažytę, nes mano vaikystėje jų laidos buvo itin populiarios.
Vėliau žinojau, kad būtinai būsiu žurnaliste, ir man pavyko. Nors studijavau VU lietuvių filologiją, jau nuo pirmo kurso dirbau viename nedideliame portale, o vėliau – ir didžiuosiuose naujienų portaluose. Esu dėkinga visiems iki vieno mane auginusiems redaktoriams ir žurnalistams, suformavusiems mane tokią, kokia esu dabar.
Po sūnaus gimimo gyvenimas pakrypo dar kita linkme – atradau tinklalaides, todėl dabar ne tik vedu Lrt.lt savo autorinę laidą, bet ir prodiusuoju tinklalaides kitiems.
Taip pat dirbu su kelių įmonių ir fizinių asmenų komunikacija, rašau jiems pranešimus žiniasklaidai, rūpinuosi socialinių tinklų sklaida.
– Šiuo metu keliaujate automobiliu su šeima po Europą. Ar dažnai renkatės tokio tipo atostogas?
– Kiekvienais metais su šeima suplanuojame ilgesnes atostogas automobiliu. Su vaikais esame ne kartą išbandę ir modelį „viskas įskaičiuota“, bet supratome, kad jis – ne mums.
Pirmoji šių metų mūsų atostogų stotelė buvo Praha, toliau judėsime Italijos link – aplankysime Veneciją, Riminį.
Kitais kartais automobiliu vykome į Austriją, Kroatiją. Mums toks keliavimo būdas – puiki galimybė geriau pažinti ne tik pasaulį, bet ir vienas kitą.
Kai automobilyje praleidi 11–12 valandų, natūralu, kad akimirkų būna visokių. Sūnus nori dainuoti, dukra – ramiai paskaityti, todėl tokiose situacijoje, kurios iš pažiūros atrodo juokingos, formuojasi mūsų charakteriai, empatija vienas kitam, pagarba šeimos nariams.
Kad nepabostų važiuoti, prisigalvojame įvairiausių žaidimų. Dainuojame, kuriame eilėraščius, pasakas arba tiesiog grožimės vaizdais pro langą.
– Gal išskirtumėte įsimintiniausią jūsų keturių kelionę?
– Važiavome automobiliu į Kroatiją, kai dar abu vaikai buvo gana maži. Juokiausi, kad ilgas valandas dirbau automobilyje animatore, tačiau dabar, žvelgiant atgal, tai kelia geriausių prisiminimų.
Turiu tradiciją iš kiekvienos kelionės sukurti atminimui po nuotraukų albumą, kad niūriais žiemos vakarais sušildytume vieni kitus prisiminimais.
– Ar keliaudami stengiatės maitintis sveikai, o gal leidžiate pasilepinti ir degalinių greituoju maistu?
– Degalinėse – tik kava ir ledai. Važiuodama į keliones pasirūpinu užkandžiais iš namų. Pripjaustau įvairių daržovių, vaisių, riešutų, įdedu liofilizuotų uogų, kad visiems pagal skonį visko užtektų.
Mano skrandis – gana jautrus, tad abu su vyru rūpinamės savo mityba ir stengiamės neišklysti iš kelio, to paties mokydami ir savo vaikus.
– Jūsų dukra Goda – jau ant paauglystės slenksčio. Ar jaučiate, kad tėvams iššūkių daugėja?
– Esu dviejų vaikų mama ir man tai didžiausia gyvenimo laimė. Mūsų vaikai auga labai greitai, todėl abiejų su vyru tikslas – išauginti juos tvirtais, ambicingais, žinančiais savo tikslą, o svarbiausia – gerais žmonėmis.
Matydama šiuolaikinius paauglius kartais pakraupstu – kai kurie nesisveikina su vyresniais, negerbia tėvų. Yra tokių, kuriems net nekyla mintis autobuse užleisti vietą vyresniam žmogui.
Man tai sunkiai suvokiama, tad stengiamės, kad mūsų vaikai sugebėtų pastebėti šalia esantį, gerbtų kitą, tačiau kartu išliktų tvirti ir žinotų, kad šeima bus visada šalia, kad ir kas nutiktų.
– Ką jūsų vaikai mano apie tai, kad mama kuria laidą apie žmonių gyvybių gelbėjimą?
– Sūnus gyvena nuostabų vaikystės pasaulį tarp žaislų, knygelių, todėl jam mano darbas nėra tiek aktualus. Žinoma, kai pamato mane ekrane, visada labai džiaugiasi ir pasako, kad čia jo mamytė.
Dukra jau turi savo nuomonę, tad kartais iš jos sulaukiu pastebėjimų. Pavyzdžiui, pasiūlo atsisėsti laidos metu kitaip, apsirengti kitokius drabužius, pakeisti batelius.
– Koks jūsų šeimos sveikatos receptas ir kas jums prioritetai: režimas, maistas, judesys?
– Režimas yra tai, ko laikomės nuo pat dukros gimimo. Mes tiksliai žinome, kada vaikai eis miegoti ir kada kelsis. Tvarka ir disciplina kasdienybėje vaikams sukuria saugumo jausmą.
– Ar keliaudama imate didelę šeimos vaistinėlę?
– Vyras juokiasi, kad mano šeimos vaistinėlė, kurią imu į keliones, didesnė už kosmetikos krepšelį.
Sutinku. Tačiau taip yra todėl, kad labai rūpinuosi šeima ir savimi, nes, kad ir kas ką sakytų, gyvenime nėra nieko svarbiau už sveikatą ir gerą savijautą.
Žinau, kad savo vaikams, kai užaugs, linkėsiu turėti tokią šeimą kaip mūsų.
Mano šeimos vaistinėlėje – visas arsenalas. Įsidedu vaistų nuo skrandžio skausmų, virusinių infekcijų, nudegimų, peršalimo ir, žinoma, spalvotų pleistriukų. Visada pirkdama vaistus viliuosi, kad jų neteks panaudoti, ir būnu labai laiminga, jei parsivežu nepanaudotus. Kaip sakau, geriau turėti ir nepanaudoti, nei jaudintis, kad reikia, o neturi.
Taip pat ir sveikatos draudimas kelionių metu – mums tai nediskutuotina tema.
– Kai baigsite keliauti ir grįšite prie kasdienės šeimos rutinos, kaip atrodys jūsų įprastos vasaros dienos?
– Aš labai mėgstu savo rutiną. Visada sakau, kad nenoriu nuotykių ir kad man labiausiai patinka mano pačios susikurta ramybė ir tvarka su lėtai išgeriamu puodeliu kavos ryte ir darbais po jo.
Grįžusios po atostogų laukia klientai, kuriems reikalinga komunikacija, ir tinklalaidžių prodiusavimas.
– Ar turite autoritetų, kuriais sekate profesiniame ar asmeniniame gyvenime?
– Autoritetų ir įkvepiančių žmonių yra nemažai, tačiau vieno negalėčiau išskirti. Gyvenime jau šimtus kartų įsitikinau, kad net pats didžiausias autoritetas tėra tik žmogus su savo klystkeliais ir pamokomis, todėl sakau, kad niekuo aklai tikėti negalima.
Lygiai taip pat laikausi dar vienos nuostatos – kiekvienas turime eiti savo keliu ir nežiūrėti, ką daro kiti. Nenoriu būti lyginama su kitais ir pati nebandau lygintis, nes turiu savo kelią ir einu juo tvirtai ir užtikrintai.
Naujausi komentarai