Solo keliautoja
Katmandu – chaotiškas ir vienas užterščiausių miestų pasaulyje. Nepalo sostinės dulkėse ir smoge Ginta stengiasi ilgai nelikti. Neseniai sugrįžo iš gamtos – baigė 28 dienų solo žygį po kalnus. Nesamdė gido – ėjo viena.
Jei nori jaustis saugiai viena kalnuose, tikina, turi žinoti keletą taisyklių. Ten, kur eina visi, pasiklysti neįmanoma. Kelias nutryptas, pažymėtas. Bėdos dažniausiai prasideda, kai keliaujantys pavieniui pasuka ten, kur niekas neina.
„Užsikabaroji stačiu taku aukštyn ir jauti, kad kažkas ne taip. Tada trauki leisgyvį telefoną ir ieškai appso, veikiančio be interneto“, – praktiškomis detalėmis dalijasi keliautoja ir priduria, kad paprastai naudojasi maps.me.
Per programėlę ties visais neaiškiais vingiais pasitikrina, nes nenori pasiklysti ir naktį praleisti leopardų draugijoje. Jų, kaip tvirtina vietiniai, miškuose tikrai yra. Pristigę maisto, leopardai ateina pasimėgauti ūkininkų ožkomis.
„Net jei ir neturi pinigų asmeniniam gidui, vietiniai vis tiek tave saugo. Kai vieną rytą ėjau prie upės maudytis, nepalietis gidas man šaukė nuo skardžio stabdydamas. Nesuprato, kad neplauksiu stačia galva į putojantį krioklį. Kad man tik reikia truputėlio šventumo, panirimo į tyruosius vandenis, kad išlipčiau į žemę pakrikštyta“, – rašo Ginta savo socialinių tinklų dienoraštyje.
Į senoviškomis budizmo tradicijomis garsėjantį Langtango regioną ji grįžta jau ne pirmą kartą. Čia ramu. Galima tiesiog būti, kopti į kalnus, mėgautis Himalajų gamta. Aukštai naktys šaltos, užtat, jei nelyja, dieną saulėje galima pasišildyti. Žinoma, jei atvyksi trumpam pamedžioti gražių vaizdų iš aukštai – gali ir nepasisekti, kaip nepasisekė jos sutiktiems šešiems lietuviams.
„Per rūką, lietų ir debesis nieko nepešė, vargšeliai. Kai pasidavę išskubėjo žemyn, kitą rytą po sniego pūgos buvo skaidrus dangus. Ir visur balta – nepaprastai gražu, – šypsosi pašnekovė. – Kitąsyk, kai kopiau iki Gosaikundos (Laurebinos) perėjos, trūko kvapo. Vis dėlto dar niekada su kuprine nebuvau užkopusi į 4 700 aukštį. Buvo įdomu ir viliojo tikslas“, – dalijasi ji.
Pirmieji žingsniai į Indiją
Įvedus G. Gaivenytės vardą į gūglo paieškos sistemą, iškrinta daug autorinių straipsnių. „Man įdomu rašyti apie psichologiją, kultūrą, dvasingumą. Tačiau tai ne taip populiaru, kaip rašyti apie žvaigždžių gyvenimą arba karo aktualijas“, – pastebi žurnalistė.
Ginta prisipažįsta, kad dirbant Lietuvoje pinigų nuolat stigdavo, tačiau ji vis tiek stengėsi dirbti neįsipareigodama konkrečiai redakcijai.
Azijoje, anot jos, susitvarkyti buitį lengviau. Už 500 eurų per mėnesį galima patogiai gyventi. Nepale – dar ir pakeliauti. Viena žygio po kalnus diena atsieina iki 20 eurų. Mokėti dažnai reikia tik už maistą, nes kambariai tradiciškai nekainuoja arba už juos prašo vos poros eurų. Daugiausia finansų Gintai kainuoja skrydžiai – perskristi iš Nepalo į Indiją, iš Indijos – į Lietuvą.
Į Indiją – Rišikešą – G. Gaivenytė pirmąkart iškeliavo su drauge 2017 m. „Tuomet viskas gąsdino – atrodė, kad apsinuodysiu nuo kiekvieno kąsnio maisto, susirgsiu maliarija nuo kiekvieno uodo įkandimo, o kiekviena beždžionė nukniauks mano akinius“, – juokiasi prisiminusi savo baimes keliautoja. Dabar net pati stebisi, kad sausakimša gatve gali eiti atsipalaidavusi.
„Pirmąkart viskas atrodė blogai. Neskoningais rožiniais drabužiais aprengtos dievybės šventykloje, pinigų kaulijantys šventikai. Ir jokios, jokios tylos – bruzdesys visur“, – aiškina ji.
Indijoje, Nepale pragyvenimas yra pigesnis. Už tuos pinigus, kuriuos išleidžiu čia, Lietuvoje nė pusės tiek negalėčiau sau leisti.
Po trijų pirmosios kelionės savaičių nesinorėjo nieko, tik greičiau grįžti namo. Turbūt reikėjo laiko apsiprasti. Po penkerių metų Indijos trauka tapo tokia nenumaldoma, kad Ginta jau iškeliavo viena. Ta kelionė buvo ilgai planuota, romantizuota ir kartu stigmatizuota.
„Turėjau tokią fantaziją, kad į Indiją galėčiau drąsiai važiuoti viena tik susirgusi nepagydoma liga, nes tada neturėčiau, ko prarasti“, – tvirtina tikrai maniusi, kad gali ten numirti.
Tąkart ji taupė kiekvieną centą – nuomojosi pigiausius kambarius, keliavo viešuoju transportu, o ne taksi.
„Bijojau, kad Indijoje vyrai vienišą merginą persekios. Tačiau štai aš stoviu supakuota kaip sardinė tarp daugybės vyrų traukinyje, o jie – nieko. Vienas net 15 minučių palaikė sunkią mano kuprinę prie traukinio durų, kad savo stotelėje galėčiau prasmukti pro minią. Tiesiog susigraudinau iš dėkingumo“, – prisimena keliautoja ir tęsia, kad per tą kelionę jautėsi neįtikėtinai laiminga.
Lankė galios vietas, į kurias mėgsta grįžti ir dabar: prancūzišku miestu vadinamą Pondičerį, kosminį laivą primenantį meditacijos kupolą Aurovilį, dievybės Šivos įsikūnijimu laikomą Arunačalos kalvą, visus apkabinančios Mokytojos Amritanandamayi Ma ašramą Keraloje ir jogos sostinę Rišikešą.
Per pandemiją – ilgesys
Į Lietuvą Ginta grįžo prieš pat koronaviruso pandemiją. „Buvo vėlyvas vasaris, pereinamas laikotarpis tarp žiemos ir pavasario. Palangos bibliotekoje skaičiau Jurgą Ivanauskaitę ir svajojau apie kelionę į Ladaką“, – pasakoja ji.
Po savaitės pasaulis užsidarė. Laisvoje keliautojos dvasioje apsigyveno tuštuma, o kojoje – skausmas.
„Iš pradžių galvojau, kad pasitempiau pėdą strykčiodama po Karklės akmenis, bet Achilo sausgyslę taip skaudėjo, kad negalėjau normaliai vaikščioti dvejus metus. Netikėtai tapau žmogumi, kurio draugai turi laukti, o man sunku juos pasivyti“, – apie užklupusią fizinę negalią kalba Ginta.
Prasidėjo ilgas ir bevaisis vaikščiojimas pas medikus. Ortopedai skausmą nurašė plokščiapėdystei ir įspėjo, kad panašus likimas gali ištikti ir kitą koją.
„Per mėnesį išleidau gal 600 eurų visokiems masažams ir terapijoms, tačiau niekas negelbėjo. Gyvenimas su nuolatiniu skausmu ir nieko gero nežadančia diagnoze vedė į depresiją“, – sunkias dienas prisimena Ginta, šiandien žygiuojanti viena po Himalajų aukštikalnes.
Priežastis, anot jos, taip ir nebuvo oficialiai diagnozuota. Dabar Gintai atrodo, kad kalta sėdėsena, t. y. pasirinkus netaisyklingą meditacijos pozą užspaustas nervas. „Nutirpdavo kojos, bet man buvo nė motais“, – prisimena pašnekovė, kuriai sveikata šiandien svarbesnė už dvasines praktikas.
Laisvadarbės gyvenimas
Vos pradėjo atsiverti sienos, Ginta jau sėdėjo lėktuve. Indijoje ribojimai buvo griežtesni, todėl iš pradžių nusprendė pagyventi Šri Lankoje. Kurį laiką dirbo edukacinio žurnalo redaktore, tačiau, prasidėjus karui, Ukrainoje projektas nebegavo finansavimo.
Teko gerai paskaičiuoti, kur gyventi labiau apsimoka: svetur ar Lietuvoje. „Kovidas mus išmokė, kad su kompiuteriu ir zoomu galima dirbti bet kur“, – aiškina G. Gaivenytė.
Tačiau skaitmeninio klajoklio gyvenimo būdas ne visada toks žavus, koks iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti. Sėdėti prie jūros arba kokiame ašrame su kompiuteriu rankose nelengva: reikia didelės valios, kad persijungtum į darbo režimą.
„Kai kur tvyranti energija skatina medituoti, bet yra absoliučiai nepalanki darbui. Jei tą pajuntu ir reikia atlikti ką nors skubaus, stengiuosi išvažiuoti kitur. Kitaip lydės jausmas, kad negyveni ten, kur esi, bet plauki prieš srovę“, – juokiasi Ginta.
Kasdieniam biudžetui papildyti ji sugalvojo ir kitą išeitį – siūlo tautiečiams indiškų grožybių – margaspalvių moteriškų kašmyro, vilnos, šilko šalių. „Šaliai – nepaprastai švelnūs, kokybiški. Pati juos nešioju“, – tikina keliautoja, planuojanti įkurti elektroninę parduotuvę.
Atrasti savęs
Indija – prietarų šalis. Pasak Gintos, indai laikosi tradicijų dažnai net gerai nesuprasdami jų esmės. Pavyzdžiui, mums atrodytų keistas naujų automobilių laiminimo ritualas – pudžos. Tačiau jei indas to nepadarytų, ką pagalvotų kaimynai?
„Manau, per 20–30 metų Indiją pasieks sekuliarizmo banga ir daugelis naujos kartos žmonių šventyklas laikys močiučių reikalais“, – svarsto ji ir priduria, kad būdamas jų šventyklose vis dėlto jauti kažką neįtikėtinai gyvo.
Viena ypač Gintą traukiančių vietų Indijoje – Tiruvanamalajaus miestas, kurio centre yra šventas Arunačalos kalnas, laikomas viešpaties Šivos įsikūnijimu. Čia gyveno išminčius Ramana Maharšis, mokęs, kad žmogui nereikia jokių kitų dvasinių praktikų – tik savęs atradimo. Nenorintiems mokytis daugybę metų vakariečiams toks požiūris labai artimas. Todėl kasmet sezono metu, sausį ir vasarį, gatvėse pilna užsieniečių. Tokiose vietose visuomet atsiranda būtent pasiturintiems vakariečiams skirtų verslų – kepyklų su kapučinu ir kruasanais, restoranų su picomis ir Budos dubenėliais.
Ši vieta darosi vis populiaresnė ir tarp pačių indų. Jiems tampa garbės reikalu per mėnulio pilnatį (Purnimą) apeiti 14 km ratą aplink šventąjį kalną. Kas mėnesį čia susirenka milijonai žmonių, paliekančių tonas šiukšlių, kurios užkasamos arba deginamos netoliese esančiuose kaimuose.
„Plastiką indai gali deginti vos ne po langais ir apsimesti, kad nejaučia smarvės“, – baisisi Ginta ir sako, kad tai netrukdo kilti kainoms.
Prieš dešimt metų Indijos mastais buvę kaimai dabar virsta didmiesčiais. Butų kainos sezono metu pakilo iki 300–400 eurų per mėnesį, o anksčiau būstą su virtuve ir atskiru miegamuoju buvo galima išsinuomoti ir už 100 eurų.
Paklausta, kas jai labiausiai patinka Nepale, Indijoje, lietuvė tikina, kad čia būdama pamažu ima nebepastebėti to, kas pirmąsyk jaudino ir vertė aikčioti.
„Buvimas Rytuose atbukina žvilgsnį, jusles. Laikui bėgant egzotika ima blėsti. Moteris su sariu gatvėje – jau kasdienybė. Kai važiuoji motoroleriu, ant kelio stovinti šventa karvė yra tiesiog kliūtis. Išmoksti ignoruoti šiukšles, prasiskverbti pro žmonių minią“, – kalba Ginta.
Anot jos, Indija nėra vien vieta, kur gali atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis gyvenimu.
Pagarba kitai kultūrai
Kalbėdama apie moterų saugumą Indijoje, Ginta teigia, kad kai kuriais atžvilgiais ten jaučiasi saugesnė nei Lietuvoje, jei vakare nevaikšto viena arba nedėvi ko nors provokuojančio, apnuoginančio kūną. Pagrindinė taisyklė čia yra neiti iš namų po saulės laidos. Indės apskritai nelabai vaikšto gatvėmis vienos, nes jei moteris viena – vadinasi, ji niekieno ir galima ją pasisavinti.
Gintai patinka orientalistikos žinovo Audriaus Beinoriaus mintis, kad tai, kas Indijoje galioja vietiniams, negalioja vakariečiams. Dėl to ji stengiasi prisitaikyti prie vietinių papročių ir neprovokuoti.
„Ašramai – vietos, kuriose žmonės atlieka dvasinius ritualus, meldžiasi ir medituoja – paprastai turi savo reikalavimų. Kai kada reikia užsidangstyti nuo galvos iki kojų, šiukštu, kad nesimatytų plikų rankų. Kita vertus, visada galima dėvėti sarį ir rodyti apnuogintą pilvą. Kultūriškai tai visiškai normalu“, – aiškina ji.
Gyvenimas žygiuojant yra paprastas: ryte išeini, eini eini, nueini kur nors, pailsi, išgeri arbatos ir toliau eini, kol galiausiai pamažėle pareini namo.
Ginta nedėvi sario, nes jai tai nepatogu, tačiau stengiasi eiti į šventas vietas atitinkamai apsirengusi. „Svarbu rasti savo kelią ir nesistengti būti tuo, kuo nesi, – įsitikinusi lietuvė, mėgstanti puoštis ilgomis indiškomis suknelėmis. – Ne vienus metus stebiu, kaip daugelis indų moterų bando atrasti pusiausvyrą tarp tradicijų ir asmeninės laisvės. Tikiuosi, kad Indijos moterų noras puoštis išliks dar daugelį metų, nes tai jų šaliai teikia labai daug žavesio“, – tvirtina keliautoja ir priduria, kad Nepale ir Tailande vietinės moterys atrodo nykiai – dažniausiai dėvi juodas kelnes ir nutįsusį bliuzoną.
Dažniau būna Nepale
Pastaruoju metu Ginta dažniau renkasi Nepalą, nes po vieną iš aukščiausiai kalnuose įsikūrusių pasaulio valstybių keliauti kur kas paprasčiau ir pigiau. Žmonės čia irgi kuklesni: ne taip lenda į akis kaip Indijoje, gamta santykinai švaresnė. „Nuo praeitų metų balandžio Nepale buvau tris kartus“, – skaičiuoja ji.
Keliaudama po Nepalą mergina neturi griežtos dienos rutinos. „Indijoje – kitaip. Paprastai apsistoju mėnesiui kokioje nors vienoje vietoje. Pavyzdžiui, Rišikeše. Rytais einu pasivaikščioti prie Gangos, per pietus savo virtuvėje gaminu maistą. Kartais norisi įsikurti tarsi laikinus namus – bent mėnesiui nusėsti vienoje vietoje“, – šypsosi Ginta.
Diskutuojame, kaip su amžiumi kinta gamtos poreikis. Studijų laikais Vilniuje užteko vietinių parkų, o dabar Ginta laisvai galėtų įsivaizduoti save gyvenančią kur nors kaimo vienkiemyje.
„Jei visata man padovanotų darnią ir gražią šeimą, norėčiau vaikus auginti gamtoje. Tačiau dabar, kai Lietuvoje ilgai neužsibūnu, sunku sukurti ilgalaikius santykius. Kita vertus, tikiu, kad jei bus lemta sutikti savo žmogų, viskas susidėlios savaime“, – sako ji, šiuo metu pirmenybę teikianti kelionėms.
Ar ji galėtų visam laikui išvažiuoti iš gimtinės? „Lietuva visada buvo ir bus mano šalis. Tačiau Indijoje, Nepale pragyvenimas pigesnis. Už tuos pinigus, kuriuos išleidžiu čia, Lietuvoje nė pusės tiek negalėčiau sau leisti“, – aiškina. Nors visos jos kelionės labai įkvepiančios, bet kartu sunkios psichologiškai. Būtent todėl, kad, įpratus nuolat keliauti, sunku grįžti namo. Juk tuomet viską tenka kurti iš naujo.
Kelionių pamokos
Vienas svarbiausių dalykų, žavinčių keliautoją ir žurnalistę, – per keliones Ginta ne tik pažįsta šalies kultūrą, bet ir gali stebėti savo vidinį augimą.
„Kai atsiduri kitose šalyse, patiri netikėtų situacijų, pradedi labiau suprasti save. Būdama viena, dažnai susiremiu su savo baimėmis, kurias tenka įveikti, – prisipažįsta ji. – Jei teks grįžti į Lietuvą ir ieškotis darbo, esu tikra, kad Azijos chaose atsiradę organizuotumo įgūdžiai padės man atrasti savo vietą.“
Azijoje G. Gaivenytė sakosi atradusi ir kitokią dvasingumo sampratą, labai praplėtusį jos požiūrį į tikėjimą. Gilumo ji mokosi iš vietinių, sugebančių gyventi čia ir dabar. Tai, Gintos nuomone, yra vienas svarbiausių dvasinių principų.
Netrukus pašnekovė žada leistis į dar vieną dešimties dienų tylos kelionę. Po jos – į kalnus.
„Gyvenimas žygiuojant yra paprastas: ryte išeini, eini eini, nueini kur nors, pailsi, išgeri arbatos ir toliau eini, kol galiausiai pamažėle pareini namo“, – šypsosi ji.
Naujausi komentarai