Gintarų žvejė – kaip aukso ieškotoja

Kai kiti saldžiai sapnuoja šiltose lovose, Irena Šilerienė velkasi sunkų kombinezoną ir traukia žvejoti gintaro. Klaipėdietė nežino, kas yra baimė. Nugairintame veide švytinčios akys neleidžia abejoti tvirtais moters žodžiais.

Nepamena, kada sirgo

„Negaliu nusakyti, koks jausmas užplūsta siete pamačius žibantį gelsvą gabalėlį, kurio milijonus metų nebuvo palietęs joks žmogus. Dieviška akimirka... Gal kažką panašaus išgyvena aukso ieškotojai“, – šypsojosi I.Šilerienė.

Ji žino: vienos rankos pirštų būtų per daug norint suskaičiuoti pajūryje gintaro gaudymu užsiimančias moteris. „Ne be reikalo šis darbas vadinamas vyrišku. Reikia ne tik noro, bet ir sveikatos. Ne kiekviena galėtų kelias valandas braidyti po bangas košiant vėjui“, – aiškino klaipėdietė.

Žygiai pajūriu ją užgrūdino – 48-erių I.Šilerienė nebepamena, kada buvo peršalusi ar sirgo sloga.

Kombinezonu žmonių negąsdina

I.Šilerienė vis nubėgdavo prie jūros – ir viena, ir su gera drauge, sirgusia onkologine liga, kuriai pasivaikščiojimai buvo savotiška terapija. Kartais draugės išsirengdavo į žygį po vidurnakčio. „Vyras pagūžčiodavo pečiais, bet nedrausdavo“, – šypsojosi I.Šilerienė.

Pasivaikščiojimai rimtomis „ekspe