GRUPĖ „IMBIERAS“: MUMS NEREIKIA PIGAUS POPULIARUMO

„Pagaliau jaučiame, kad esame teisingame kelyje“, – šypsosi alternatyvaus roko grupės „Imbieras“ nariai. Vokalistė, gitaristė Aistė Narbuntaitė, bosistė Toma Mockutė, būgnininkas Mantas Kraskauskas ir gitaristas Martynas Buslius kartu groja vos dvejus metus. Tačiau jauni kauniečiai jau yra žinomi lietuviškos muzikos scenoje.

„Imbieras“ apšildo žymias Lietuvos muzikos grupes, augina savo klausytojų būrį ir džiaugiasi gegužę išleistu debiutiniu EP albumu „Jaudulys“. Pasak grupės narių, šio albumo dainos puikiai atspindi tokį „Imbierą“, koks jis yra dabar: drąsus, pasitikintis savimi, autentiškas ir besididžiuojantis savo kūryba. Pokalbis su „Imbiero“ nariais – apie kelią svajonės link, jaunai grupei tenkančius iššūkius ir glaudžią Kauno muzikantų bendruomenę.

– Anksčiau grojote kitos sudėties ir vadinotės „Gingerbread“. Kaip gimė grupė „Imbieras“?

Toma: Grupė patyrė daug transformacijų, kol „Imbieras“ susiformavo toks, kokį klausytojai žino šiandien. Aš grupėje esu ilgiausiai, viskas prasidėjo dar mokykloje, maždaug prieš penkerius metus, kai aš, mano klasiokė ir jos brolis pradėjome groti drauge. Visi papildomai mokėmės pas muzikos mokytoją Kęstutį, kuris suburdavo jaunus žmones į grupes. Kurį laiką grojome be pavadinimo, vėliau, kalėdiniu laikotarpiu, nusprendėme pasivadinti „Gingerbread“. Pamažu besikeičiant grupės nariams ir jų pareigoms grupėje, susiklostė taip, kad mūsų vokalistė tapo būgnininke, tad mokytojas Kęstutis mums pasiūlė naują vokalistę – Aistę. Vėliau, mūsų būgnininkei susidūrus su sunkiu riešų uždegimu, prie grupės prisijungė ir Mantas. Galiausiai abu mūsų gitaristai pabaigė mokyklą ir nusprendė pasukti kitu keliu. Tad surengėme nedidelę atranką, į kurią atėjo keli muzikantai, labiausiai mums patiko Martynas. Aistė taip pat nusprendė paimti į rankas gitarą. Per visą šią ilgą kelionę išmokome kurti, patobulėjome, atradome savo skambesį. Susiformavus dabartinei grupei, nusprendėme pakeisti pavadinimą. Kadangi atliekame lietuvišką muziką, atsisakėme angliško pavadinimo ir tapome „Imbieru“. Tai pavadinimas, kuris leidžia mums nenutolti nuo savo šaknų ir puikiai apibūdina dabartinę mūsų muziką.

Martynas: Lapkritį „Imbierui“ bus dveji. Mūsų muzika per šį laiką subrendo, įgavo naują formą, pradėjome ieškoti įdomesnių kompozicijų. Pavyzdžiui, naujojo EP albumo daina „Mano mielas“ turi liaudies muzikos motyvų.

Aistė: „Imbieras“ atlieka kai kurias „Gingerbread“ dainas, bet grupės muzika jau yra visiškai kitokia – tiek stilius, tiek kokybė. Pavyzdžiui, daina „Toli“ buvo parašyta dar „Gingerbread“ laikais, tačiau dabar ji yra iš esmės transformuota, išliko tik tekstas ir akordų progresija. „Imbiero“ muzika mums patiems patinka kur kas labiau, nes jaučiame, kad ji yra tikresnė, tobulesnė, kadangi per tuos dvejus metus ir patys labai paaugome kaip muzikantai.

Autentiška: „Imbieras“ atlieka jausmingą muziką, prie kurios gimimo prisideda visi grupės nariai. / Grupės „Imbieras“ archyvo nuotr.

– Kaip gimsta jūsų kūriniai? Ar dainas rašote visi drauge?

Toma: Dainų žodžius dažniausiai rašo Aistė, prie kūrinių gimimo nemažai prisideda ir būgnininkas Mantas. Martynas turi daug idėjų dėl dainų instrumentalo. Jis atneša mums savo sukurtas kūrinių parodomąsias versijas, o jau tada visi grupės nariai ima dėlioti dainą tarsi dėlionę. Pradiniame etape aš, ko gero, mažiausiai prisidedu prie kūrybos. Tačiau kai jau turime tam tikrą pagrindą – instrumentalo motyvą ar dainos žodžius, visi grupės nariai repeticijų metu kuria savo partijas, jas tobulina.

Aistė: Kūrybos procesas niekada neapsiriboja vienu žmogumi, nes tada būtų labai sunku sukurti tikrą, jausmingą, autentišką muziką. Jei aš viena parašyčiau dainą ir kitiems grupės nariams tik padiktuočiau, kaip ją sugroti, kūriniuose neliktų jausmo. Kai kiekvienas mūsų galime prisidėti prie dainos kūrimo, kūrinys tampa autentiškesnis ir artimesnis mums patiems ir klausytojams.

– Gegužę pristatėte pirmąjį savo EP albumą „Jaudulys“. Kaip ilgai jį brandinote? Kuri albumo daina jums mieliausia, artimiausia?

Aistė: Labai ilgai norėjome įrašyti visą albumą arba bent jau EP – trumpesnę albumo versiją. Tačiau neturėjome prodiuserio, gąsdino ir didelės įrašų kainos. Vėliau susipažinome su savo dabartiniu prodiuseriu Kristijonu ir įrašėme dainą „Oksimoronas“. Tada supratome, kad turime įrašyti ir albumą. Dėl kokybės ir puikaus garso man labiausiai patinka mūsų naujojo albumo daina „Save mylėt“. Emociniu požiūriu man mieliausias kūrinys „Jūra“.

Martynas: Albumą pradėjome įrašinėti vienoje studijoje, tačiau įrašas neatitiko mūsų lūkesčių, tad persikėlėme į kitą studiją. Naujajame albume yra ir senesnių dainų, atgimusių naujai. Pavyzdžiui, „Toli“, kuri buvo sukurta 2020 m., arba „Mano mielas“, kurią prikėlė Mantas, pakeitęs dainos struktūrą ir papildęs kūrinio žodžius. Esminė albumo daina, kuri man labiausiai patinka, yra „Jūra“. Jos įrašas skamba puikiai, o ir groti ją labai smagu.

Toma: Kaip ir Aistei, kokybiškiausias mūsų įrašas yra daina „Save mylėt“. Šis kūrinio gera energija ir labai svarbi žinutė.

Mantas: Man labiausiai patinka daina „Mano mielas“, išskirčiau ir kūrinį „Oksimoronas“. Mano nuomone, abi šios dainos turi gražų tekstą, o jų instrumentalas sukelia išskirtinių emocijų.

Tramplinas: pavasarį „Imbieras“ dalyvavo jaunų grupių konkurse „Garažas“ ir pateko į jo finalą. Šiame konkurse pirmus žingsnius žengė daugybė šiandien žinomų lietuviškų grupių. / Grupės „Imbieras“ archyvo nuotr.

– Kaip manote, ar jaunai grupei šiandien Lietuvoje sunku prasimušti?

Mantas: Man atrodo, daug jaunų grupių užstringa prie produkcijos kokybės. Natūralu, kad pradedantys muzikantai neturi daug lėšų, nori sutaupyti. Vis dėlto labai svarbu investuoti į gerą garsą ir profesionalų prodiuserį, nes tai tikrai atsipirks. Taip pat labai svarbi komunikacija ir bendravimas su kitais, daugiau pasiekusiais atlikėjais. Džiaugiuosi, kad grupės kolegos yra drąsūs, komunikabilūs ir nebijo prieiti prie žymių muzikantų, paklausti jų nuomonės, su jais bendrauti. Taip mes užmezgėme svarbių ryšių, kurie leidžia surengti daugiau koncertų, pasiekti geresnį įrašų garsą, gauti geresnės įrangos. Mano nuomone, komunikacija, įrašų kokybė ir muzikos įgūdžių tobulinimas yra trys svarbiausi dalykai, kurie gali padėti grupei prasimušti.

Tapome „Imbieru“. Tai pavadinimas, kuris leidžia mums nenutolti nuo savo šaknų ir puikiai apibūdina dabartinę mūsų muziką.

Aistė: Esame kelio pradžioje, mūsų laukia dar ilgas kelias. Pritariu Mantui, kad bendravimas su daugiau patirties turinčiais kolegomis yra labai svarbus jaunai grupei. Teko daug bendrauti su grupės „ba.“ bosistu Nikita Voitovu. Po vieno koncerto su juo pasikalbėjome, pasakiau, kad aš irgi groju grupėje, pradedu savo muzikinį kelią. Po kiekvieno „ba.“ koncerto vis ateidavau su juo pasikalbėti ir vieną kartą užsiminiau, kad neturime kur įrašyti savo kūrinių. Nikita atsakė, kad Kaune gyvena prodiuseris Kristijonas, kuris tikrai sutiks su mumis dirbti, tereikia jam parašyti. Taip ir padariau, o galiausiai su Kristijono pagalba išleidome ir savo pirmąjį EP. Kai grupė „Abii“ išleido albumą ir paskelbė surengsianti koncertą Kaune, paprašiau mūsų vadybininkės juokais jiems parašyti – gal mes galėtume apšildyti? Grupės nariai sutiko ir iki šiol su jais labai draugiškai, šiltai bendraujame. Tad kartais reikia tiesiog nebijoti paprašyti to, ko nori.

Martynas: Tikra tiesa, kad reikia nebijoti bendrauti su vyresniais atlikėjais, dalytis su jais savo muzika. Kai išleidome savo pirmąjį singlą „Oksimoronas“, jo įrašą iš savo socialinių tinklų paskyros nusiunčiau įvairiems žymiems Lietuvos atlikėjams. Šią dainą vėliau savo laidoje LRT Opus radijuje paleido grupės „Garbanotas“ vokalistas Šarukas, į mūsų albumą savo „Instagram“ paskyroje atkreipė dėmesį atlikėjas Free Finga.

Toma: Didžiuojamės savo kūryba ir nebijome jos parodyti kitiems. Jei dabar iš naujo reikėtų kurti grupę ir bandyti su ja prasimušti, tikrai būtų lengviau, nes jau esame daug ko išmokę ir turime vidinės drąsos. Manau, jaunoms grupėms, kurios neturi daug patirties, sutrukdo baimė. Kai išdrąsėji, didžiuojiesi kūryba ir nebijai prieiti prie savo autoritetų, viskas klostosi lengviau.

– Esate kauniečiai. Ar Kaunas jums atrodo tinkamas miestas jaunoms, pradedančioms grupėms? Ar yra užtektinai vietų, kur jos gali pasirodyti?

Aistė: Taip, visi esame kauniečiai, tik Mantas rugsėjį išvažiuoja į Vilnių studijuoti. Man Kaunas yra širdžiai mielas miestas. Nors čia gal nėra didžiulių erdvių atlikėjams pasirodyti, kaip Vilniuje, tačiau turime jaukių, labiau kamerinių koncertų vietų. Taip pat pastebėjau, kad Kauno muzikantų bendruomenė yra glaudesnė, artimesnė, labai draugiška, grupės vienos kitoms padeda.

Mantas: Kauno muzikantų bendruomenė išties yra labai glaudi. Nuėjęs į koncertą, visada sutiksi kokį nors pažįstamą iš kitos grupės. Taip pat čia yra įvairių įdomių erdvių, skirtų jaunoms grupėms pasirodyti, vietų, kur galima rengti muzikines improvizacijas. Kauno muzikantai turi daug idėjų, planų, tad, manau, ateityje Kaunas taps dar patogesnis muzikuoti.

Grupės „Imbieras“ archyvo nuotr.

– Pavasarį dalyvavote jaunųjų grupių konkurse „Garažas“, patekote į konkurso finalą. Kuo įsiminė ši patirtis?

Mantas: Nors konkurso nelaimėjome, gavome svarbų prizą – galimybę nemokamai įrašyti kūrinį įrašų studijoje. Tad šiuo metu įrašinėjame vieną geriausių savo dainų, dedame daug vilčių į šį įrašą. Pasirodymą „Garaže“ laikau vienu svarbiausių mūsų karjeroje. Šis konkursas turi ilgą istoriją, savitą magiją, jame pirmus žingsnius žengė daugybė šiandien žinomų lietuviškų grupių. Tad labai norėjosi čia pasirodyti ir prisidėti prie muzikos magijos kūrimo.

Martynas: Kai dar negrojau grupėje, kanale „YouTube“ žiūrėdavau įrašus iš šio konkurso ir svajodavau kada nors pats čia groti. Štai – po kelerių metų ir pavyko. Dalyvavimas konkurse buvo išties nuostabi patirtis, nors labai jaudinomės prieš pirmą pasirodymą. Sugroję pirmame pusfinalyje, supratome, kad eisime tolyn. Susipažinome ir su kitomis jaunomis grupėmis, užsimezgė draugystė. Skatinu visus jaunus atlikėjus dalyvauti šiame konkurse, nes tai labai vertinga patirtis.

Aistė: Kai tik pradėjau groti grupėje, po vėlyvų repeticijų su Toma, važiuodamos namo, ant pravažiuojančių autobusų matydavome užrašą „grįžta į garažą“. Tad juokdavomės, kad jie veža į konkursą „Garažas“. Vis bandydavome patekti į šį konkursą ir pagaliau iš tikrųjų jame dalyvavome ir net patekome į finalą. Smagu, kad susipažinome ir su kitomis grupėmis. Susidraugavome su grupe „Saulės dievas“, su jais kartu vėliau koncertavome.

– Daug bendraujate su kitomis jaunomis grupėmis. Kaip jums atrodo, kokia yra jaunoji Lietuvos muzikos scena?

Aistė: Tarp šiandienių jaunų grupių yra didžiulė įvairovė. Visi groja skirtingą muziką, yra įdomūs ir individualūs, siunčia skirtingas žinutes. Man labai gražu žiūrėti, kaip šios grupės, kurių muziką girdėjai nuo pat pradžių, auga, bręsta, keičiasi, profesionalėja. Tikiuosi, jų nariams lygiai taip pat smagu žiūrėti į mus. Iš tikrųjų, jaunųjų muzikantų bendruomenė yra gana artima, tarpusavyje daug bendraujanti. Netgi nebūtina kalbėtis apie muziką, galima diskutuoti apie viską, nes žmonės iš muzikos srities dažniausiai dalijasi panašiais požiūriais ir pomėgiais. Esame didžiulė artima bendruomenė ir vieni kitus palaikome.

Mantas: Manau, tarp dabartinių jaunų grupių yra labai daug savadarbystės, nes šiuolaikinės technologijos mums leidžia patiems daryti savo įrašus, eksperimentuoti, tai ne visada galėdavo daryti ankstesnės kartos. Šiandien labai daug įrašoma su pažįstamų, draugų, klasiokų pagalba, o tai, manau, keičia ir patį garsą.

Martynas: Mes vieni iš kitų mokomės ir vieni kitus įkvepiame. Labai smagu dalytis savo muzika ir sykiu  klausytis, ką kuria tavo bendraamžiai.

Grupės „Imbieras“ archyvo nuotr.

– Ką veikiate be muzikos? Kaip pavyksta suderinti repeticijas su darbais, studijomis?

Aistė: Vytauto Didžiojo universitete (VDU) studijuoju meno kritiką, esu antrame kurse. Taip pat dirbu barmene.

Mantas: Aš nuo rudens Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) studijuosiu garso režisūrą, tad išvažiuosiu į Vilnių. Mokysiuosi daryti garso įrašus, juos apdoroti. Teks važinėti į Kauną repetuoti, bet tikimės viską suderinti.

Toma: Nors Mantas išvažiuoja į Vilnių, džiaugiamės, kad jis studijuos tai, kas jam įdomu, ir tikimės, kad jo studijos ateityje bus naudingos ir grupei (šypsosi). Aš pati studijuoju architektūrą Kauno technologijos universitete (KTU), esu antrame kurse. Įdomu, kad daugelis bosistų yra architektai. Sunkoka suderinti darbą, studijas, repeticijas, atrasti bendrą, visiems tinkantį laiką, nes vienas negali repetuoti vakare, kitas ryte, vienam labiau tinka viena diena, kitam – kita. Kai Mantas išvažiuos į Vilnių, bus dar sudėtingiau, bet stengsimės vis tiek repeticijų neapleisti, ypač, kai lauks koncertas.

Martynas: Mane rudenį pasitinka dvylikta klasė. Laisvalaikiu groju, taip pat pamėgau gaminti maistą, nes įsidarbinau italų restorane. Nors darbą, mokslus ir repeticijas suderinti sunkoka, viskas pavyksta, jei tik yra noro.

– Kai kurios jaunos grupės dalyvauja įvairiuose televizijos talentų šou, kad taip greičiau išgarsėtų. Ar jums nekilo tokia mintis?

Aistė: Į televizijos talentų šou mus kvietė ne kartą, bet tai – ne mums. Gal norėtume dalyvauti, jei leistų groti savo dainas, bet tokiuose projektuose to daryti neleidžia. Aišku, tokie konkursai turi savų privalumų. Jei norisi greitai išgarsėti, kad tave pamatytų kuo daugiau žmonių, tai yra labai gera platforma. Tačiau mes siekiame ne to. Norime, kad klausytojai išgirstų mūsų kūrybą. Kas iš to, kad žmonės žinos grupės pavadinimą, bet bus tik girdėję, kaip per televiziją atliekame koverius? Svarbi mūsų grupės veiklos dalis yra kūryba, todėl be jos nesame „Imbieras“.

Toma: Man atrodo, tokie konkursai atima kūrybą ir individualumą, o mes to nenorime prarasti. Juolab kad turime pažįstamų, kurie yra dalyvavę talentų šou, ir jų patirtis nėra labai smagi. Tad nusprendėme, kad tai – ne mūsų kelias, nes norime pasilikti prie savo kūrybos ir individualaus įvaizdžio.

Martynas: Turime pavyzdžių Lietuvoje, kai grupė ar atlikėjas nueina į talentų šou, išgarsėja, o pasibaigus projektui dingsta iš viešumos ir tarsi vėl viską pradeda nuo nulio. Tad kam to reikia, kai gali judėti mažais žingsneliais ir vis tiek galiausiai pasiekti savo tikslą? Norime bręsti ir augti patys, eidami savo keliu.