Gyvenanti šia diena

„Sek ženklus. Nesvarbu, ar tai kelio, ar likimo ženklai“, - savo gyvenimo taisyklę atskleidžia Jolita Kraniauskaitė.

Rugsėjį keturiasdešimtmetį švęsianti klaipėdietė jau daugiau nei pusmetį gyvena Kopenhagoje ir rūpinasi vieno didžiausių šiaurės rytų Europos bankų įvaizdžiu.

Gavusi intriguojantį pasiūlymą, Klaipėdą ji paliko spontaniškai. Nepabūgo atsisakyti ramaus gyvenimo, darbo savivaldybėje, televizijos „Balticum“ laidos „Proto aistros“ vedėjos amplua. Susikrovė lagaminus, čiupo dviratį, užvėrė buto senamiestyje duris, septyniolikmetį sūnų Karlą paliko močiutės globai.

„Jokių mielų niekučių, jokių suvenyrų nepasiėmiau. Sentimentali nesu. Visa, kas svarbiausia, laikau širdyje, atminties kertelėse“, - pasakojo filosofijos studijas Maskvos M.Lomonosovo universitete baigusi moteris.

Jolita seniai nebegalvoja apie gyvenimo prasmę, nors studentė būdama ir išgyveno nemenką dvasinę krizę, vis galvodama, kodėl ji yra čia, šioje žemėje. „Dabar tiesiog gyvenu ir džiaugiuosi. O nematoma Dievo ranka ar likimas mane vis nubloškia į netikėčiausias situacijas – tiek profesinėje, tiek asmeninėje plotmėje“, - filosofavo ji.

Susipažino per regatą

- Ar Jūsų apsisprendimas surizikuoti išvažiuoti buvo spontaniškas?

- Jis tikrai nebuvo ilgai brandintas. Niekada savęs neįsivaizdavau dirbančios svetur. Prisimenu savo pirmą kelionę į užsienį, kuri įvyko dar sovietiniais laikais – 1989-aisiais. Tai buvo lietuvių išsvajotosios JAV. Ir man labai nepatiko. Supratau, kad svetur gyventi negalėčiau. Tada net lėktuvo bilietą pasikeičiau, kad greičiau į Lietuvą grįžčiau. Netiko man amerikiečių mentalitetas, kultūra, bendravimo stilius. Tad po savo pirmosios nevykusios pažinties su užsieniais buvau tvirtai nusprendusi – iš Lietuvos niekur nevažiuosiu.

Pasiūlymas pakeisti darbą ir išvažiuoti į Daniją man buvo labai netikėtas. Iš pradžių jį priėmiau kaip pajuokavimą. Bet pasirodė, kad banko „DnB NORD“ prezidentas, su kuriuo susipažinau organizuodama „Baltic Sprint Cup“ regatą, visai nejuokavo. Apsispręsti buvo gana nelengva, nes mėgau savo darbą tiek savivaldybėje, tiek televizijoje. Gyvenimas Klaipėdoje man buvo mielas, tad poreikio ką nors keisti tikrai nebuvo. Galutinį mano apsisprendimą nulėmė mintis, kad tokio pasiūlymo tikriausiai daugiau gyvenime niekada nesulauksiu. Nutariau pasikliauti likimu.

- Vadinasi, esate azartiška, nebijanti naujovių? Ar prieš tai dažnai tekdavo priimti radikalius sprendimus?

- Nežinau, ar esu azartiška, bet naujovių nebijau. Jos man teikia adrenalino. Galbūt todėl saugų ir ramų gyvenimą nepabūgau iškeisti į visišką nežinomybę. Gal ir turiu avantiūristės savybių. Gyvenimą priimu kaip didįjį nuotykį, todėl nebijau rizikuoti.

Pamenu, prieš keletą metų be vizos nutariau skristi į Libaną, man visai nepažįstamą šalį. Norėjau aplankyti bičiulius iš studijų laikų, apie kuriuos nebuvau girdėjusi penkiolika metų. Tai irgi buvo savotiškas avantiūrizmas, ypač turint galvoje tai, kas dabar vyksta šiame regione.

- Dirbote savivaldybėje, prisidėjote prie Jūros šventės organizavimo, vedėte laidą. Ar nebuvo akimirkų, kai gailėjotės, jog išvažiavote?

- Tiesą pasakius, nebuvo nė vienos minutės, kad būčiau pasigailėjusi dėl savo pasirinkimo. Darbas svetur neįprastoje aplinkoje tarptautiniame kolektyve – tai neįkainojama patirtis. Neseniai naujienų portale „delfi. lt“ Danija buvo įvardinta kaip laimingiausia pasaulyje šalis. Tad kaip galėčiau gailėtis?

Pasirinko senamiestį

- Auginate sūnų. Ar nesvarstote galimybių pasiimti jį gyventi į Daniją?

- Dabar jis gyvena su mano mama. Porą kartų jau lankėsi Kopenhagoje. Manau, kad sprendimas išvykti vienai buvo teisingas. Sūnui, kuriam liko vieni metai iki gimnazijos baigimo, būtų buvę tikrai sunku – tiek dėl danų kalbos, tiek dėl naujų draugų. O ir aš pirmuosius mėnesius iš darbo grįždavau tik vėlai vakare.

Kokią šalį studijoms ar gyvenimui pasirinks Karlas – jo asmeninis apsisprendimas. Kiekvienas turime savo kelią. Kas gali žinoti – gal jis nutars išvažiuoti pas tėtį į Braziliją, gal pas senelį į Argentiną? Bet kokiu atveju bandysiu paremti jo pasirinkimą.

- Ar spėjote įsikurti Kopenhagoje?

- Gyvenu Kopenhagos senamiestyje, nedideliame dviejų kambariukų bute XVIII amžiaus name. Kai ieškojau buto nuomai, paklausiau savo kolegos iš Didžiosios Britanijos, kokio jis buto ieškosi – didelio ar mažo. „Ką tu, Jolita, Kopenhagoje niekas didelių butų neieško! Net Londone nuomos kainos mažesnės nei čia!“, - atsakė jis. Ir išties, lietuviškais masteliais vertinant, Kopenhagoje gyventi – ypač brangu. Už savo nedidelį ir labai paprastą butelį tenka pakloti 5000 litų per mėnesį. Bet palapinėje juk negyvensi!

Žinoma, galėjau rasti šiek tiek pigesnį būstą priemiestyje, bet kai apžiūrėjau keletą ir už lango pamačiau pilkas daugiaaukščių dėžutes, nutariau, kad juk ne kankintis į Daniją atvažiavau. Juk ir Klaipėdoje gyvenau senamiestyje, tad ir Kopenhagoje norėjosi gyventi miesto širdyje, kad išėjusi atsidurčiau gyvenimo epicentre, o atvažiavusiems pažįstamiems iš Lietuvos nereikėtų naudotis visuomeniniu transportu, kad pamatytų Danijos sostinę.

- Gal butas jau apkrautas mielais, prisiminimus keliančiais daikčiukais?

- Išvažiuodama į Kopenhagą, pasiėmiau tik porą lagaminų rūbų ir dviratį. Jokių mielų niekučių ar suvenyrų. Sentimentali tikrai nesu. O štai dviratis tikrai pravertė. Be jo gyvenimo Kopenhagoje tikrai neįsivaizduoju. Daugeliui danų – tai pagrindinė transporto priemonė. Man – taip pat.

Verkdavo troleibuse

- Jūsų darbas nelengvas, intensyvus. Gal su nostalgija prisimenate laikus, kai gyvenote Klaipėdoje, ir viskas buvo ramiau, gal net lengviau?

- Manau, kad daugelis žmonių gyvena arba prisiminimais apie praeitį, arba svajomis apie ateitį, taip ir nesugebėdami išgyventi dabarties džiaugsmo. Jau kokius dvidešimt metų stengiuosi laikytis principo – gyventi čia ir dabar. Taip išvengiu nuoskaudos dėl neišsipildžiusių svajonių ar sudužusių vilčių.

- Jūsų kontraktas – terminuotas?

- Mano kontraktas nėra terminuotas. Kur ir kada nublokš likimas, nebandau spėlioti. Bet negalvoju, kad Danija – paskutinė mano stotelė. Ką gali žinoti, gal ir į Lietuvą sugrįšiu? Tokios galimybės taip pat neatmetu.

- O gal šis darbas – tik ambicijų patenkinimas ir netrukus pradėsite ieškoti naujų iššūkių?

- Tai kad jokių ambicijų niekada neturėjau. Ne, sakau netiesą. Iki dvidešimties visada ko nors siekiau. Norėjau mokyklą baigti aukso medaliu, norėjau įstoti į M.Lomonosovo universitetą. O paskui, tikriausiai ir filosofijos studijų dėka, suvokiau, kad nebežinau, ko siekti, ko norėti. Kiekvienas pasiektas tikslas tapdavo tik placdarmu naujiems tikslams, bet tikro egzistencinio džiaugsmo neatnešdavo. Būdama studentė išgyvenau nemenką dvasinę krizę. Pamenu, važiuoju troleibusu į paskaitas, o ašaros teka upeliais, galva tiesiog ūžia, bandydama atsakyti į klausimą – kokia yra gyvenimo prasmė. Dabar apie gyvenimo prasmę nebemąstau. Tiesiog gyvenu ir džiaugiuosi gyvenimu.

Traukia prie jūros

- Esi simpatiška, pastebima. Gal koks danas jau suka sparną aplink tave?

- Nors ir kaip keista, su jokiu danu net kavinėje nebuvau. Įtariu, kad tik Lietuvoje padauginę alkoholio danai rodo didesnį dėmesį mūsų moterims. Šiaip jie yra santūrūs ir gana uždari. Per pusmetį neteko pabuvoti nė vieno dano namuose, nors pusė mano kolegų – vietiniai. Jiems tikriausiai labai tiktų anglų posakis: „Mano namai – mano tvirtovė“. Po darbo jie skuba namo, pas šeimas, o ant kiekvieno darbo stalo puikuojasi vaikų nuotraukos. Tad bendraujame kolegų užsieniečių rate. Tiesa, danai yra geri prekeiviai. Net egzistuoja Skandinavijos šalyse toks posakis: „Tai, ką švedai gamina, danai parduoda, o norvegai perka“. Danijos turizmo ekspertai nutarė „pardavinėti“ ir vizitus į danų namus. Galima maždaug už 160 litų užsisakyti vakarienę danų šeimoje. Bet ar tikrai tokia pramoga atneša bendravimo džiaugsmą – išbandyti neteko.

- Kažkaip sutampa, kad vis gyvenate uostuose. Patinka jūra?

- Kad gyvenu prie jūros – atsitiktinumas. Bet man išties jūra patinka. Dabar ir pro savo biuro langą nuolat matau jūrą ir laivus. Kokio geresnio vaizdo galėčiau tikėtis?

- Kiek kartų jau buvote grįžusi į Klaipėdą? Ar sunku grįžti atgal į naujus namus?

- Į Klaipėdą per šį pusmetį buvau grįžusi keturis kartus. Kiekvieną kartą skrisdama į Lietuvą šiek tiek jaudinuosi. Mane užvaldo vis tas pats filosofinis klausimas: „Kur mano vieta? Kur mano tikrieji namai?“. Šis klausimas vis dar be atsakymo. Bet Klaipėdoje sugrįžusi visada jaučiuosi puikiai. Vos suspėju aplankyti tėvus ir draugus. O juk reikia dar ir į knygyną nulėkti, ir kokį naują rūbelį nusipirkti, nes daniškos mados man ne prie širdies.

Man visada įdomu stebėti, kaip keičiasi Klaipėda, koks naujas pastatas išdygo, koks naujas restoranas atidarytas. Čia man jauku ir gera. Bet po savaitės jau traukia sugrįžti į Daniją. Ir kiekvieną kartą, kai lėktuvas nusileidžia Kopenhagos oro uoste, mane kažkodėl persmelkia vis tas pats jausmas: „Prasideda naujas gyvenimo etapas...“