"Man atrodo, kad dar turiu parako", – sako ką tik 90-metį atšventęs garbės kraštotyrininkas ir tautodailininkas Leonas Juozonis. Nors nuo pirmojo piešinio prabėgo vos ne šimtmetis, tiesus kaip liepa jubiliatas iki šiol yra aktyvus ir kūrybingas.

Pradžia – jaučio kojos

Žemųjų Šančių pakraštyje, Edmundo Stašio sodyboje, iš tolo boluoja neseniai pastatyti stogastulpiai ir koplytstulpiai. Viename iš jų įrašyti Jono Aisčio žodžiai: "Gyvenimas tai kaip graži kelionė". Juos, kaip ir minėtus lietuvių mažosios architektūros objektus, išskobė E.Stašio dėdė L.Juozonis.

"Mane, mažą vaikį, piešti mokė tėvo brolis Kazys – auksinių rankų stalius. Jis ne tik staliaudavo, bet ir droždavo iš medžio briedžio galvas su ragais. Aš jam pavydėjau ir pradėjau jo prašyti pamokyti mane piešti. Dėdė greitai nupiešė jautį ir pasiūlė man jį perpiešti. Aš pradėjau piešinį nuo jaučio kojų. Dėdė nusikvatojo ir paklausė, kodėl pradedu piešti jauti ne nuo galvos, o nuo kojų. Tuomet jau aš jo paklausiau, o ant ko gi jautis stovės?" – žvaliai prisiminė piešimo pradžiamokslį L.Juozonis.

Kai sovietmečiu didžiojo Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio anūkas Algirdas paprašė medžio drožėjo pastatyti stogastulpį knygnešio palaidojimo vietoje – Biržų r., Suosto bažnytkaimyje, vietos valdžia nedavė tam leidimo. Todėl stogastulpis su trijų knygnešių (Jono, jo žmonos Onos ir brolio Andriaus) kompozicija buvo pastatytas anuomet dar išlikusiame Purviškių vienkiemyje Biržų rajone. Čia tebeauga J.Bielinį menantis ąžuolas, stovi akmuo, nuo kurio šis knygnešys atsišaudė, pabėgdamas nuo caro žandarų.

J.Bielinio brolį Andrių drožėjas pavaizdavo be kojos. "Tai istorinis faktas, – patikino L.Juozonis. – Knygnešys Andrius, paieškomas caro žandarų, bandė bėgti į Ameriką, tačiau jam dar esant Vokietijoje gangrenavo koja, galiausiai jis buvo išduotas caro žandarams nukankinti."

L.Juozonis jaunystėje studijavo architektūrą su būsimu garsiuoju partizanų vadu Juozu Lukša. Tad dėsninga, kad 1995 m. kūrėjas su bendraminčiais pastate Veiverių Skausmo kalnelyje J.Lukšai ir dviem jo žuvusiems broliams paminklą.

Panašių, kaip J.Bieliniui ir J.Lukšai, paminklų menininkas pastatė Balio Sruogos, Mato Šalčiaus, Adomo Jakšto ir kitų asmenybių gimtinėse.

Magiška pažinimo galia

Ilgame gyvenimo kelyje daugybę drožinių, piešinių sukūręs L.Juozonis neapsiriboja vien kūryba.

Sykiu su fizike žmona Liucija bei tremtine, inžiniere Antanina Garmute L.Juozoniui yra pavykę rasti medžiagą, kuri džiūdama smarkiai susitraukia. Tą medžiagą L.Juozonis panaudojo gamindamas medalius.

Sovietmečio pabaigoje vaikštinėdamas po Palangą L.Juozonis susidomėjo stulpu, ant kurio užrašas bylojo, kad šioje vietoje įvyko pirmas lietuviškas vaidinimas lietuvių kalba "Amerika pirtyje". Kraštotyrininkas buvo girdėjęs kalbant, kad ši vieta netiksli ir nutarė tai išsiaiškinti. Galiausiai Vilniuje suradęs grafo Tiškevičiaus albumą, nustatė, kur stovėjęs prekių sandėlis su įmantriomis kolonomis.

Būtent nuo šio pastato prasidėjo Palangos tiltas į jūrą, jame gastroliuodavo grafo pakviesti Varšuvos ir Krokuvos teatrai. Čia 1899-ųjų rugpjūtį ir suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis.

Maskvos neapdairumas

Kai 1952–1977 m. L.Juozonis lankė anuomečiuose Kauno profsąjungų rūmuose vaizduojamojo meno studiją, joje sutiko daug įdomių žmonių, vasaras leisdavo tapybos seminaruose įvairiose Lietuvos vietovėse.

Belankydamas šią studiją, kūrėjas 1974 m. dalyvavo Maskvoje vykusioje dailininkų mėgėjų parodoje "Šlovė darbui", pateikdamas paveikslą, kuriame buvo pavaizduoti visi Lietuvos kunigaikščiai, pradedant karaliumi Mindaugu.

Kaip tokios tematikos paveikslas galėjo būti priimtas ir eksponuotas Maskvoje, kaunietis nesupranta iki šiol. "Gal jie nesusigaudė lietuviškuose užrašuose? – samprotavo L.Juozonis. – Juk Lietuvoje manęs su tokiu paveikslu niekas į jokią parodą nebūtų įleidęs."

Lietuvoje šis paveikslas, pačiam kūrėjui nežinant, buvo tiražuojamas anuomečiame "Žemprojekte" bei slapta platinamas tarp tautiškai nusiteikusių lietuvių.

Svetimi giminių medžiai

Smalsaujantieji L.Juozonio namuose, visuomet atkreipia dėmesį į įvairia technika atliktus žinomų žmonių (Šatrijos Raganos, Marijos Montessori ir kt.) portretus. Štai aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje L.Juozonis užsuko pas miesto centre, Kęstučio gatvėje, gyvenusį Kazį Šimonį ir paprašė jo papozuoti grafiniam portretui – K.Šimonis mielai sutiko, ir dabar galime pamatyti gilios senatvės sulaukusio dailininko portretą.

Sovietmečiu L.Juozonis inventorizavo žymių Lietuvos žmonių gimtąsias sodybas, domėjosi tokių šeimų likimu. Atrodo, kad tik iš šio tyrinėtojo užrašų galima sužinoti, pavyzdžiui, apie garsaus Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo Martyno Jankaus dukros Urtės žygdarbį. Gyvendama Vokietijoje, susipažino su Heinricho Himmlerio draugu, kuris padėjo 43 lietuvių kaliniams išsigelbėti nuo mirties Štuthofo koncentracijos stovykloje.

Būtent L.Juozonis su bendraminčiais pirmasis pradėjo dar sovietmečiu valyti ir tvarkyti Jono Basanavičiaus gimtinę, atstatė su Vytautu Markevičiumi ir kitais draugais Vinco Pietario klėtelę, atliko daugybę kitų įžymių žmonių gimtinių atstatymo darbų.

Visapusis kūrėjas apgailestauja, kad nebeturi vilties išleisti antrąjį albumo "Įžymių žmonių gimtinės" tomą: dabar knygos tokia tema esą niekam nerūpi.

Stulbinantis laisvalaikis

Anot 90-mečio L.Juozonio, patys geriausi vaistai nuo kraujagyslių kalkėjimo – sportas. Jubiliatas iki šiol žaidžia stalo tenisą, anksčiau yra dalyvavęs pasaulio lietuvių žaidynėse ir kitose veteranų pirmenybėse, o 2001 m. yra laimėjęs Lietuvos veteranų stalo teniso čempionatą 75–80 metų žaidėjų grupėje.

"Antroji mano aistra – šachmatai, kuriais pradėjau žaisti penktoje Rokiškio gimnazijos klasėje. Bėgant dešimtmečiams įsitikinau, kad žaidžiant šachmatais, kaip ir stalo tenisą, reikia žaidėjus skirstyti pagal amžiaus grupes, nes dėl besivystančios sklerozės dabar ėjimui apgalvoti reikia daug daugiau laiko nei jaunystėje", – konstatavo L.Juozonis.

Ryškių prisiminimų jubiliatas turi ir iš savo, kaip šachmatininko, gyvenimo. Sovietmečiu simultanuose su garsiąja pasaulio čempione Nona Gaprindašvili kaunietis yra pasiekęs lygiąsias ir laimėjęs partiją prieš garsųjį mūsų šachmatininką Vladą Mikėną.

L.Juozonis iki šiol lankosi jį dominančiuose renginiuose, kuria, žaidžia tenisą ir džiaugiasi kiekviena gyvenimo diena. Paklaustas apie artimiausius planus, šyptelėjo: "Norėčiau, kad Kaune būtų pastatyta didžiulė daržinė, į kurią priimtų tokių kaip aš kūrėjų darbus, nes apie muziejus nėra ko nė svajoti – juose net akademiko Algimanto Miškinio kolekcijoms vietos nėra."

Iš daugybės L.Juozonio darbų suvestinės

20 knygų viršelių autorius, keliolikos knygų iliustratorius (iliustravo, pavyzdžiui, A.Briedytės-Lagunavičienės knygą "Kelias į krepšinį". A.Garmutės "Rugius po ledu" ir kt.).

Išlieta 15 jo sukurtų bronzinių bareljefų.

Padarytos 24 ąžuolinės memorialinės lentos.

Įvairia technika (aliejumi, tempera, pastele, linoraižiniais, akvarele, šilkografija) sukurta apie 100 skirtingos tematikos paveikslų;

Sukurta maždaug 200 mažų statulėlių iš įvairių medžiagų (medžio, molio, gintaro, kaulo, akmens ir kt.);

Parašė ir išleido knygas: "36 įžymių žmonių gimtinės" su jų inventorizacijos planais, biografijomis, "437 draugiški šaržai" ir nepaprastai įdomų, išsamų savo gyvenimo ir kūrybos aprašymą "Kraštotyrininko kelias" su daugybe jo darbų iliustracijų, įvairios faktinės medžiagos.

1990 m. pelnė Garbės kraštotyrininko vardą, po metų tapo poeto Jono Aisčio premijos laureatu.

Nuo 1972 m. dalyvavo beveik 20 įvairių parodų.

Išdrožė ir pastatė kelias dešimtis ąžuolinių skulptūrų įvairiose Lietuvos vietovėse.

Kauno Įgulos bažnyčios rūsyje surado Kristaus statulą (1990 m.), kuri dabar stovi Maironio lietuvių literatūros muziejaus kiemelyje, parengė jos pamato brėžinius.

Kas: L.Juozonio tautodailės darbų paroda.

Kur: Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, II a. fojė).

Kada: iki rugpjūčio 31 d.