Jų istorijoje – Palangos sentimentai, karantino tyla, Pietų Amerikos atspindžiai ir balti kostiumai, tapę savotišku manifestu prieš dažnai afišuojamą lietuvišką niūrumą. Pavasario pradžios proga sukame su Giedre ir Adomu smagią pokalbio ruletę ir žaidžiame akrostichą.
– S – saulė. Jūsų muzika klausytojus nukelia į saulėtus Karibus. Ar saulė reikalinga ir Jums patiems – Jūsų kūrybai, įkvėpimui, skambesiui?
A. K.: Abu su Giedre džiaugėmės neįprastai saulėta žiema – man saulė iš tiesų yra energijos šaltinis, suteikia jėgų. Kūrybai anksčiau, rodos, nebuvo taip svarbu – karantinas ar speiguota žiema – saulę gebėdavome susikurti patys, kažkaip ją ištraukdavome iš savo vaizduotės. Dabar vis labiau norisi kurti šviesiai, saulėtai, tačiau kartu savo muzikai ir tekstams suteikti daugiau gelmės ir sodrumo.
G. N.: Yra žmonių, kurie puikiai jaučiasi ir niūrų lapkritį, bet mums su Adomu saulė – būtina. Kai jos pritrūksta, bandome tą šviesos stygių kompensuoti muzika. Kartais tiesiog leidžiamės jos ieškoti svetur. Svajonės tapti žiemos emigrantais dar neįgyvendinome, tačiau šaltojo sezono tikrai neištveriame bent trumpam nepasimėgavę svetima saule. Prieš pat vasario 14-osios koncertą Kaune buvome trumpam ištrūkę į Gran Kanariją – ten saulė išties akinamai ryški.
– U – ugnis ir upė. Esate pora ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Kuris iš Jūsų namuose yra ugnis, o kuris – upė, gesinanti gaisrą?
A. K.: Yra porų, kurias jungia priešingi poliai – ugnis ir vanduo, audra ir tyla. Mes – ne iš tų. Dažniau esame panašūs nei skirtingi, todėl mūsų ritmas sutampa natūraliai, be didelių kontrastų.
G. N.: Sakyčiau, mes nuolat varijuojame. Vieną dieną Adomas – tikra ugnis, o aš – rami upė. Kitą dieną viskas apsiverčia. Kartais vienas tampame akmeniu, o kitas – lengva plunksna. Tai, matyt, yra mūsų pusiausvyra.
A. K.: Kaip suėjome į unisoną? Iš tiesų seniai pažinojome vienas kitą kaip kolegos – grojome skirtingose grupėse. Giedrė buvo merginų grupės „shishi“ narė, o aš grojau ispanišką muziką grupėje „Planeta Polar“. Prasidėjus karantinui, nusprendėme pamėginti kurti kartu. Taip jau nutiko, kad pirmiausia tapome pora, o tik paskui gimė muzika. (Juokiasi.)
– P – Palanga. Turite smagiai ironišką dainą apie Palangą – ką ji Jums reiškia?
G. N.: Oi, labai daug. Abu jaučiame didelius sentimentus šiam kurortui. Juk dažniausiai vietos, kuriose leidžiame vasaras, tampa ypatingos – jos apauga prisiminimais, istorijomis, savotiška romantika.
A. K.: Mano prosenelis tarpukariu iškonstravo savo medinį namą ir perkėlė jį iš Kauno į Palangą. Galbūt ten nuomojo kambarius poilsiautojams? Vėliau turtą išdalijo anūkams – mano mama buvo viena jų. Mums atiteko mažytė palėpė, į kurią su tėvais kas vasarą važiuodavome. Taip ir užgimė tas atviras santykis su Palanga. Dažnai dabar su Giedre ten važiuojame kurti. Nemažai yra dainų, gimusių prie jūros… Beje, tą dainą „Ant tilto Palangoje“ parašėme būtent Palangoje, po apsilankymo Palangos muziejuje. Žiūrinėdami tarpukario laikraščius, ten radome smagių skelbimų, pavyzdžiui: „Ponia, mačiau jus ant tilto Palangoje, bet jūs neatėjote į pasimatymą…“ Tada supratome: Palanga visais laikais buvo kurortinių romanų miestas. Taip ir gimė daina „Ant tilto Palangoje“, kurioje vaikinas mėgina užkalbinti ir sužavėti merginą.
– E – erzina. Atrodote labai pozityvi pora, bet kas Jus erzina vieną kitame, koncertuose, visuomenėje?
G. N.: Iš tiesų atrodome pozityvūs, nes tokią muziką grojame. Dar – kai vilkime baltus kostiumus… Tačiau gyvenime būname įvairūs. Kas erzina? Kalbant apie muziką – tai liūdesys. Niekaip nesuprantame, kodėl lietuviams taip patinka liūdėti ir skaudintis. Priimti savo liūdesį yra puiku, susigyventi su juo taip pat, bet kad jis tampa pagrindine dominuojančia emocija, net šiek tiek garbinama kaip geresne ar tauresne, man atrodo šiek tiek keistas pasirinkimas Gal mes su Adomu tiesiog iš to išaugome? O gal nepriaugome...
A. K.: Galbūt mus erzina tai, kad patys su savo kūryba prie to liūdesio nepritampame? Juk iš tiesų jo per daug, o šviesesnių, pozityvesnių natų lietuvių kūryboje – per mažai. Dar erzina, kad mūsų žaismingumas dažnai painiojamas su vaikiškumu ar naivumu. Kur kas paprasčiau užsidėti rimtumo kaukę ir išsyk tapti „protingam“. Būtinos žaismingumo sąlygos yra laisvė ir intelektas. Istorija rodo, kad išminčiai šypsosi, o ne liūdi. Todėl erzina, kai žaismingumas kartais būna nuvertinamas.
– R – „Ritmo!“. Taip vadinasi Jūsų naujoji vinilinė plokštelė. Kiek jų turite iš viso ir koks Jūsų poros kasdienis gyvenimo ritmas?
G. N.: Esame išleidę du albumus. Pirmasis – „Debiutas“. Naujausią vinilinę plokštelę, pasirodžiusią praėjusį gruodį, pavadinome „Ritmo!“. Kuo jie skiriasi? Albume „Debiutas“ daug naujosios elektrinės estrados, o „Ritmo!“ – labiau kurortinis disko.
A. K.: Koks mūsų kasdienis ritmas? Pabundame, papusryčiaujame ir važiuojame į studiją. Ten ką nors kuriame, bendraujame su koncertų organizatoriais, planuojame naujus renginius. Giedrė piešia, daro atspaudus, kuria scenos kostiumus. Repetuojame su gyvo garso grupe. Juokaujame, kad mūsų ritmas kitoks nei daugumos – neaišku, kada darbas, o kada pramoga. Šie dalykai mūsų kasdienybėje glaudžiai susipynę. Bandėme priderinti savo kūrybinę pusę prie „normalaus“ pasaulio – net turėjau svajonę dirbti dideliame biure, bet Giedrė mane greitai nuo jos atpratino.
Kas erzina? Kalbant apie muziką – tai liūdesys. Niekaip nesuprantame, kodėl lietuviams taip patinka liūdėti ir skaudintis.
– K – karantinas. Skaičiau, kad daug kas per jį Jūsų gyvenime įvyko – suėjote į porą, sukūrėte naują grupę, suformavote naują muzikinę kryptį…
G. N.: Kaip ir daugelis, turėjome daug laiko, todėl nieko neforsavome. Studijoje grojome, kalbėjomės, mąstėme, kaip viskas turėtų atrodyti… Startavome lėtai, galėjome apgalvoti kiekvieną detalę – kaip norime atrodyti, ką pasakyti savo kūryba. Per karantiną gimė „Superkoloritas“.
A. K.: Man patiko tas laikas, kai visas pasaulis lyg sustojo. Kasdien eidavau į studiją kurti, o aplinkinė tyla – be automobilių, be šurmulio – veikė tiesiog stebuklingai. Nuo tada turiu svajonę kada nors gyventi kokiame nors mažame miestelyje, kur galbūt atsirastų panašus jausmas – gal jis net paveiktų mūsų kūrybą taip pat, kaip saulės šviesa.
– O – ola. „Hola“ ispaniškai – reiškia „labas“. Buvo laikai, Adomai, kai dainavote ispaniškai ir kūrėte ispanišką muziką?
A. K.: Taip. Prieš grupę dar porą metų gyvenau Pietų Amerikoje, todėl laisvai kalbu ispaniškai. Sakyčiau, tuo metu manyje atsirado labai stipri Pietų Amerikos tapatybės dalis, kurią panaudojau grupėje. Mane ir patį tas faktas stebina, kad kažkur giliai manyje rusena toks Pietų Amerikos šaltinis. Kai susipažinome, Giedrė nemokėjo ispaniškai, bet po truputį pramoko. Pamenu, vieną dieną grįžtu iš studijos – Giedrė jau šneka ispaniškai. Lygiai prieš metus keliavome po Meksiką, ir galime patikinti: tiek Afrikos, tiek Pietų Amerikos kultūroje šviesumas ir džiugumas tiesiog trykšte trykšta. Todėl neneigsiu, kad šios patirtys turėjo įtakos ir „Superkolorito“ muzikai – tiek ritmui, tiek ir nuotaikai.
– L – laimė. Kas Jums yra laimė ir laisvė… Netrukus minėsime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną.
G. N.: Gal pradėsiu nuo laisvės… Man laisvė – būti pačia tikriausia savimi. Atvirai sakant, mūsų visuomenėje dažnai neleidžiame sau būti tikraisiais „aš“. Aišku, pirmiausia turi priimti save tokį, koks esi, o tada jau gali būti savimi ir su kitais. Tai ilga kelionė, bet labai svarbi. Dar – man labai gražūs laisvi žmonės… Mes kalbamės vasario 24-ąją, dieną, kai minime karo Ukrainoje ketvirtąsias metines. Tokiame kontekste viskas įgauna kitą spalvą – kokie mes laimingi, kad apskritai galime gyventi laisvai, kalbėti ir dainuoti laisvai... Anksčiau laisvė mums atrodė savaime suprantama, dabar, karo akivaizdoje, ji tampa neįkainojama vertybe. Kas man yra laimė? Na, ji turbūt susideda iš laisvės ir galėjimo būti savimi. Dar didelė laimė yra turėti klausytojų, žmonių, kuriems patiktume tokie, kokie esame, nes kas gi mes be jų?
– O – originalumas. Kuo manote esą originalūs?
A. K.: Oi, daug kuo. Pirmiausia – mūsų muzika, jos šviesumas ir ritmas. Antra – jos atlikimas scenoje. Turime daug instrumentų: mano žinioje – vokalas, elektriniai garsai, saksofonas, fleita, perkusija; Giedrės – vokalas, elektrinė gitara, sintezatorius. Deriname elektroninę muziką su gyvais instrumentais ir taip sukuriame tikrai originalų skambesį.
G. N.: Lietuvoje mažai grupių, kurių ritmas primintų tropikus, Karibus. Esame dalyvavę gal penkiuose tarptautiniuose muzikos festivaliuose Europoje ir visuose mus įvardijo kaip unikalų reiškinį. Gal unikali ir ta energija, kuri kibirkščiuoja tarp mūsų su Adomu ir tarp publikos. Daug kas mums sako, kad taip yra. Norint tai pajusti, reikia ateiti į mūsų koncertus ir patirti „Superkoloritą“ gyvai.
– R – romantika. Ar esate romantikai?
G. N.: Manau, kad taip. Štai ir dabar kalbamės su jumis telefonu, bet kad būtų jaukiau – užsidegėme studijoje žvakes… Mėgstame mažus gyvenimo nuotykius, kurie įneša į mūsų kasdienybę romantikos. Dar prieš sukurdami grupę „Superkoloritas“ vieną vasarą drauge su Adomu pasistatėme plaustą ir plaukėme juo iš Vilniaus iki Rusnės. Keliavome net dvi savaites. Nakvodavome ant kranto palapinėje. Argi tokie dalykai neatrodo labai romantiški?
Būtinos žaismingumo sąlygos yra laisvė ir intelektas. Istorija rodo, kad išminčiai šypsosi, o ne liūdi.
– I – istorija. Ar galėtumėte papasakoti, kaip gimė kokia nors iš naujojo albumo dainų?
G. N.: Manau, daina „Sudie“ turi tikrai gražią istoriją.
A. K.: Buvo mūsų povestuvinė kelionė po Pietų Italiją. Važiavome po viso koncertinio sezono. Taip išėjo, kad mums bebūnant viename miestelyje prasidėjo stiprios liūtys, kurios tęsėsi net tris dienas, tad niekur negalėjome išeiti iš savo kambariuko. Giedrė saitė knygą, o aš su savo aparatėliu bandžiau kurti muziką. Atsitiko taip, kad tąkart pagavome labai itališką disko idėją, sklandančią ore.
G. N.: Daina prasideda sunkių durų girgždėjimu, nes paskui važiavome į Neapolį ir gyvenome labai sename name su girgždančiomis durimis, kurių garsą įsirašėme ir panaudojome dainoje. Tai suteikė jai autentiškumo ir tos ypatingos atmosferos lyg tikra itališka istorija būtų įstrigusi muzikoje.
– T – tekstai. Įdomu, kaip gimsta Jūsų dainų tekstai? Klausantis kai kurių atrodo, kad žodžiai vos telpa į muziką – tiek daug norite pasakyti?
G. N.: Kurdami pirmąjį albumą labiau siejomės prie lietuviškų šaknų, stengėmės skambėti panašiai į lietuvišką estradą. Tačiau atėjo laikas būti savimi, kurti savaip. Naujajame albume „Ritmo!“ daug dainų skamba džiugiai, bet jos pasakoja ir apie nelabai džiugius dalykus – pavyzdžiui, apie nelaimingą meilę. Iš tiesų mes pirmiausia esame muzikos kūrėjai, bet mėgstame eksperimentuoti ir su žodžiais. Mums patinka, kai jie skamba ne taip, kaip įprasta lietuvių ausiai. Greitesnėse dainose keičiame ritmą, kirčius – ir žodžiai pradeda skambėti nebe lietuviškai, o kartais primena afrikiečių ar italų kalbą. Tai smagus žaidimas, o klausytojų ausiai – netikėtumas. Beje, „Superkoloritas“ dainuoja tik lietuviškai: kitomis kalbomis jau prisidainavome prieš tai buvusiose grupėse. Jei kada kursime kita kalba, tai tikrai nebus anglų… Gal labiau italų!
A. K.: Afrikietiškoje tradicijoje muzika dažnai svarbesnė už tekstą, o lietuviui tekstas – aukščiau visko. Gal ne tik lietuviui – gal visiems vakariečiams. Čia mes kartais sutrinkame. Muzika lyg ir turėtų būti svarbiausia, bet ko tikisi klausytojas? Kad parodytum jam savo kūrybą, reikia sukurti ir neprastą tekstą. Tai mūsų uždavinys – rasti pusiausvyrą tarp teksto ir muzikos. Mes vis dar ieškome priėjimo prie lietuvių kalbos. Paklausai grupės „Katarsis“ dainų – atrodo, lietuvių kalba puikiai tinka šalčiui, skausmui, gėlai. Mūsų dainos – kitokio kolorito: šviesios, vasariškos. Gal todėl, kad vasaros Lietuvoje nedaug, saulės spinduliai į lietuvišką žodį neįsigėrė. Gal čia tiesiog menininko ribų klausimas? Mes su Giedre bandome tas ribas praplėsti ir suteikti lietuvių kalbai lengvesnį skambesį. Kitas variantas – likti prie linksmos muzikos ir liūdnų tekstų. Tuomet galbūt trečiasis „Superkolorito“ albumas vadinsis „Liūdnas kurortas“. (Juokiasi.)
– A – Afrika. Kas bent kartą buvo „Superkolorito“ koncertuose, tikriausiai pastebėjo kitokį Giedrės ir Adomo judesių ritmą. Iš kur jis?
G. N.: Daug kas mūsų to klausia. Judesiai – iš Afrikos. Mums abiem labai patinka įvairių dešimtmečių Afrikos muzika. Su ja ateina visa kultūra – ritmas, šokiai… Prieš keletą metų Vilniuje lankiau afrikietiškų šokių studiją, kurioje klubinė kultūra derinama su tradiciniais Afrikos tautų šokiais. Pasirinkau keletą tokių judesiukų ir adaptavau juos lietuviškam kūnui, nes, patikėkite, šokti afrikietiškus šokius labai sunku. Adomas dar pridėjo keletą savo judesių… Taip ir gimė mūsų scenoje matomas ritmas.
– S – Kas kuria Jūsų aprangos stilių?
G. N.: Patys. Aš darau atspaudus ant drabužių. Iš čia ir idėja rengtis baltai, o kombinezonus puošti spalvotais atspaudų raštais. Turime ir siuvėją, kuri padeda realizuoti mūsų sumanymus. Kartais tiesiog parduotuvėje pamatome baltą drabužį, kurį, pridėjus spalvų, galima lengvai paversti „Superkolorito“ scenos kostiumu.
A.K.: Kodėl balta? Kadaise ši spalva buvo tarsi kurorto kodeksas, o juk mes grojame kurortinę disko muziką! (Šypsosi.) Kita priežastis – kontrastas tiems, kurie vilki juodai ar niūriai. Mes pabrėžiame savo muzikinę kryptį – į šviesą.
Naujausi komentarai