I. Stonkuvienė: tobulas gali būti desertas, o ne žmogus | Diena.lt

I. STONKUVIENĖ: TOBULAS GALI BŪTI DESERTAS, O NE ŽMOGUS

Lietuvoje turbūt liko labai mažai žmonių, nežinančių, kas yra Indrė Stonkuvienė. Regis, jai sekasi viskas. Ši moteris – laidų vedėja, mama, žmona, įkvėpėja, humoristė, aktorė, verslininkė, pranešėja. Su Indre kalbėjomės apie problemas, paverstas galimybėmis, moterišką kasdienybę ir netobulumą, kurio pripažinimas bei atskleidimas per humoro prizmę atnešė fenomenalią sėkmę ir šimtus tūkstančių sekėjų.

– Atrodo, kad viskas, prie ko prisiliečiate, tiesiog sužydi: po sūnaus Pranciškaus gimimo supratus, kad laiko apsipirkinėti gali nebelikti, prasidėjo jūsų projektas "Style support", iš mamiškų ir moteriškų bėdų gimė milžinišką populiarumą socialiniuose tinkluose atnešę humoristiniai filmukai "Mamų pasaulyje" ir "Moterų pasaulyje", jau dvejus metus vedate "Teleloto", o nuo rudens ir gyvenimo būdo laidą "Kitu kampu". Kaip jums pavyksta ten, kur kiti mato problemą, pamatyti galimybę ir ją išnaudoti?

– Svarbu paminėti, kad viską pradėjau, kai buvo didžiulė baimė ir labai sunkus laikotarpis – per savo Pranciškaus gimimą. Buvo kažkoks sunkus laikotarpis po gimdymo, kurio, kaip neretai būdinga moterims, ir pati nesuvokiau. Kartkartėmis atsiranda tuo besipiktinančiųjų: "Kas čia per problemos? Aš tai eidavau basom kojom žiemą dvidešimt kilometrų ir užauginau vaikus!" Bet čia juk kalbama apie gilesnius, dvasinius dalykus… Ačiū Dievui, atsirado didžiulis būrys sekėjų ir palaikančių moterų. Man pačiai ganėtinai keista, kai pranešimą skaito ar patirtimi dalijasi labai jaunos, vos dvidešimtmetės influencer’ės po šešiolikos plastinių operacijų. Aišku, nereikia būti visiems vienodiems, bet tada geriau tiesiog pasirinkti tai, kas tau tinka, kokia yra tavo žinutė ir patirtis. Tai šiuo atveju aš nieko  specialiai nedariau, tiesiog viskas taip vystėsi žingsnis po žingsnio, jokių strateginių planų nekūriau. Viskas buvo panašiau į gniūžtę, kuri ridenasi nuo kalno ir išauga į didelį kamuolį – pradžioje nieko nuspėti nebuvo įmanoma. Dažnai patariu moterims nebijoti klysti, nes kur kas kvailiau yra sėdėti ir graužtis dėl to, ko nepabandei ar nepadarei, negu dėl to, ką padarei, bet, na, nepavyko. Na ir kas, kad nepavyko? Bandyk kažką kito, ar tiesiog pasimokyk iš savo klaidų ir daryk iš naujo!

– Esate atvirai kalbėjusi ir apie sunkius išgyvenimus auginant atžalas, minėjote netgi depresiją. Šiandien atrodote viena pozityviausių ir optimistiškiausių šalies pramogų pasaulio moterų ir mamų, galbūt galėtumėte pasidalyti patarimais su moterimis, kurioms motinystė ar šeiminis gyvenimas kelia itin daug sunkumų?

– Visų pirma noriu akcentuoti, kad visos esame skirtingos, ir kai aš dalijuosi savo pavyzdžiu, norėčiau, kad kiekviena individualiai atsirinktų, kas jai tinka. Galbūt kitoms mano patirtis visai svetima, gal jos dėl motinystės metė karjerą ir yra be proto laimingos namie su vaikais. Esu tas žmogus, kuris stengiasi ieškoti aukso viduriuko, aš asmeniškai nemėgstu vienodumo. Pamenu, kaip negalėjau atsistebėti, kai kolegės, su kuriomis vienu metu pagimdėme, praėjus tik mėnesiui po vaikelio gimimo buvo jau susigrąžinusios ankstesnes  kūno formas, dar lieknesnės negu prieš nėštumą. O tu tokia stovi dar su tais savo pantalonais, korsetais, vos įtelpi, prakaituoji ir galvoji: "Kaip jos taip sugeba, kas joms yra?" (Juokiasi.) Ir tokiais atvejais labai lengva kompleksuoti, pačiai save išmesti iš darbo rinkos, norisi  įlįsti į kokoniuką ir būti tik namuose su vaikais.

– Ar moterys pačios išsikelia sau nerealius reikalavimus?

Iš kur gimė supermamytės, superkarjeristės, kurios viską suspėja? Ne, nesuspėja.

– Kalbant jau plačiau, apie visuomenę ir moters vaidmenį joje, mes pačios save dažnai įspraudžiame į rėmus. Iš kur gimė supermamytės, superkarjeristės, kurios viską suspėja? Ne, nesuspėja. Tai tais savo filmukais aš turbūt ir parodžiau, tiesiog juoko forma, tas klaidas, liūdesį, sunkumus, išgyvenimus. Dalijausi su moterimis idėja, kad, na, tu nesijausk kažkokia keista. Nes atrodo, kad viešumoje žmonės neserga, neturi problemų. Tai dabar jau pradedame po truputį apie tai šnekėti, jau matau, kaip visos tos etatinės gražuolės pradėjo juokauti, kurti videofilmus, tokius šiek tiek crazy. Iš esmės jaučiuosi savo darbais padrąsinusi moteris. Anksčiau gi kiekviena moteris kitoje moteryje įžvelgdavo konkurentę, o aš kaip tik sakau, kad tik mes viena kitą galime suprasti, joks vyras nesupras mūsų išgyvenimų. Ir nesvarbu, ar tu prezidentė, valytoja, mama ar karjeristė. Mes išgyvename daugiau ar mažiau vienodus jausmus, etapus, taip jau gamtos sudėliota. Tai kodėl mes negalime viena kitai padėti ir paskatinti? Gaunu be galo daug laiškų, manęs žmonės dažnai klausia patarimų, tikrai ne vieną moterį esu paskatinusi pradėti savo verslus, veiklas, apie kurias svajoja.

– Įsivaizduoju, kad labai pradžiugina tokie dalykai – žmonės, klausiantys jūsų patarimų, matoma jūsų pačios įtaka visuomenei nebesivaikyti neįmanomo tobulumo…

– Aš iš viso nemėgstu to žodžio "tobulumas". Tobulas gali būt gal desertas, mano atveju būna gi, koks skanus ir gražus! (Juokiasi.) Bet kalbant apie asmenį, tai man nesuprantama, kodėl visos turi būti vienodos figūros, su tais dabar madingais kirpčiukais, įspraustos į vienodus rėmus... Ir dabar jau išaugau ir garsiai galiu pasakyti, kad neįtelpu į tuos dizainerių sumažintus M dydžio drabužius. Ir visos jaučiame tą patį, kai tuo momentu galvojame: "O Dieve, kokia aš stora!" Tai ne tu turi jaustis blogai, o dizaineris. Ta prasme jis taupo medžiagą, rimtai?

– Pakalbėkime apie vaikus. Jūs su Mantu (aktorius Mantas Stonkus – red. past.) atrodote tarsi tie tėvai, kurie vaikams yra daugiau draugai negu tėvai, tačiau esate sakę, kad toks įspūdis – klaidingas. Atskleiskite paslaptį, kuris iš jūsų yra tas griežtasis?

– Iš tikrųjų mes abudu esame pakankamai griežti. Na, bet aš vis tiek esu mama, kuri daugiau laiko praleido ar praleidžia su vaikais, tai dažnai ir būna toks savotiškas pagąsdinimas, kad pasakysiu tėčiui. O Mantas yra tas tėtis, kuris jeigu sėdi prie stalo ir pasigirsta kėdės atsitraukimo garsas, vaikai iškart sunerimsta, kad štai, tėtis atsistojo.

– Šeimoje turite kokių nors konkrečių neginčijamų taisyklių ar vis dėlto stengiatės auklėti vaikus demokratiškai?

– Aš esu už taisykles, jų laikytis privaloma. Pavyzdžiui, jei einame į viešas vietas, tarkim, vakarieniauti į restoraną, visada atsiklausiame, ar galima ateiti su vaikais. Mes ir patys kartais norime pailsėti nuo buities, rutinos ir triukšmo, ateiname pavakarieniauti, ir kai ten paleidžia vaikus, kurie klykia... Aš esu mama ir myliu vaikus, bet manau, kad viskam yra vieta ir laikas, svarbu, kad jie neužliptų ant galvų. Mūsų vaikai restoranuose moka elgtis, lygiai taip pat ir namuose. Svarbi tvarka – su labai retomis išimtimis vaikai neina miegoti, kol nesusitvarko savo kambarių. Aš pati tai rodau savo pavyzdžiu, kad ir šįryt – pasisėmiau energijos valydama dulkes, siurbdama kambarius. Tai ir jiems galioja tas pats, savo pavyzdžiu mokau, kad štai ryte atsikeli ir iškart turi pasikloti lovą.

– Ar absoliuti dauguma tų filmukuose vaizduojamų komiškų istorijų yra iš realaus gyvenimo?

– Nuo MTV laikų mano darbas buvo viešas – prodiusavimas ir režisavimas, kūrybinis darbas. Ir, pamenu, man Tomas Ramanauskas kadaise pasakė: "Kam išradinėti dviratį, jei jis jau yra išrastas? Tiesiog pritaikyk savo auditorijai, paturbink jį." Tai ir stengiuosi daryti. Savo kelyje sutinku be galo daug žmonių, skirtingų moterų. Tai vėlgi turbūt mano humoras buvo naujas ir kitoks dėl to, kad nesityčioju iš nieko, nežeminu nieko, o perleidžiu humorą per save. Aš nebedu nė į vieną iš moterų ar vyrų pirštu, kad štai, pasižiūrėkit, koks jis ar ji. Aš viską, kas yra juokinga, artima ir pažįstama, perteikiu per save.

– Esate viena iš nedaugelio Lietuvos humorisčių moterų, kurioms kurti humorą iš tiesų sekasi. Ar turite kokių nors įkvėpėjų, žinomų aktorių ar kolegių, kurių kūryba žavėtumėtes?

– Iš tikrųjų mano atveju yra labai keistas dalykas, kad mes su vyru negalime normaliai žiūrėti filmų, laidų, serialų ar projektų, nes turime kitą santykį ir ryšį su tuo žmogumi, daugiau ar mažiau jau visus pažįstame. Kalbant apie užsienį, stebiu vadinamuosius stand up’us, bandau kažko naujo išmokti matydama atsipalaidavimą, humorą, kitokį priėjimą, tai stengiuosi žiūrėti ir, aišku, įnešti kažkokių naujovių. Kad ir tas naujas mano projektas, laida "Kitu kampu". Nors tai ir dar vienas gyvenimo būdo žurnalas, žiūrėdami į pasaulį įvedėme į šį laidos žanrą naujovių, bet tai padarėme savaip. Mane įkvepia ir šios mano laidos herojai. Man gražūs žmonės, kurie sugeba išspinduliuoti vidinį grožį, vidinę energiją. Aš kiekvieną dieną sutinku, kaip mėgstu sakyti, labai asmenybių. Laidoje dar viena mano užduotis ir yra sulaužyti stereotipus apie tuos žmones, bandau kitaip šnekėti, parodyti juos kitaip – ne veltui laidos pavadinimas ir yra "Kitu kampu". Ir man yra labai smagu, kai žmonės ateina, pasitiki ir atsiveria.

– Tai turbūt ne vien pašnekovų, bet ir jūsų talento prakalbinti rezultatas?

– Taip, aš turiu tą bruožą, labai traukiu žmones, esu visų mama. Smagu, kai dabar man 31-i, bet aš buvau visų mama ir 20-ies metų… (Juokiasi.)

– Ir kita jūsų laida, kurta kartu su Martu Kalendra, "(ne)ėsk su Stonkuviene", buvo tarsi atsvara tam itin plačiai paplitusiam kūno kultui, lieknumo siekiamybei. Ar šios laidos idėja kilo taip pat atsitiktinai, kaip ir filmukai jūsų socialiniuose tinkluose, o galbūt turėjo ir gilesnių bei rimtesnių priežasčių, pavyzdžiui, tikslą paskatinti moteris, ypač jaunas merginas, pamilti save tokias, kokios yra, ir nesigraužti dėl suvalgytos bandelės?

– Viskas įvyko paprastai: Martas metė žurnalistiką ir atsidėjo sportui, pradėjo tą projektą ir aš nebuvau vienintelė, su kuria jis filmavo treniruotes. Bet tokio ažiotažo, dėmesio ir palaikymo niekas nesitikėjo. Iš pradžių mes ir planavome tikrai rimtai sportuoti, bet, na, aš nebūčiau aš – labai nemėgstu sporto salių, tad paverčiau viską tokiu humoristiniu netikru realybės šou. Kalbant apie lieknumo kultą, aš irgi už tai, kad gerai jaustis, o didžiulis svoris tam trukdo. Negerai, kai jau važiuoji mašina pro gulintį policininką ar duobę ir sujuda tavo pilvas. Esu už tai, kad reikia pajudėti, o mamoms tai daryti tikrai nesunku. Pavyzdžiui, kai valomės dantis trise, tai aš turiu įprotį prasitampyti kojas, tai taip tūpčioju, o mano vaikai, aišku, tą patį iš paskos daro. Ir mes taip valomės dantis ir tūpčiojame. Tas judėjimas ir yra kažkokia veikla, kurią, patinkančią sau, reikia atrasti: paprasčiausiai įsijunk muziką ir šok su vaikais – ir jiems smagu, ir tau naudinga.

– Viename interviu esate sakiusi, kad tų "Moterų pasaulyje" ir "Mamų pasaulyje" filmukų tikslas – parodyti, kad tikros moterys, mamos irgi yra gyvi žmonės, su savo silpnybėmis, su savo natūralumu, kad smarkiai skiriasi nuo to vis dar gyvo stereotipo, kad moters darbas – visada būti gražiai ir pasitempusiai. Ar jums pačiai yra tekę skaudžiai susidurti, o gal net nukentėti dėl lyčių stereotipų?

– Atsimenu, kai laukiausi ir buvau priaugusi 30 kilogramų, kaip šią mano būseną pavadino merginos iš "69 danguje", buvau tokia tikrai vandeninga. Ir vienas garsus vyras bandė mane taip vyriškai pamokyti, sakydamas, kad jokiu būdu gimus vaikui neapsileisčiau, netapčiau ta mama riebaluotais plaukais, nebetelpančia į džinsus, nešiotus dvyliktoje klasėje. Jis aiškino, kad vaikai užaugs ir patys, o man derėtų neužmiršti vyro. Tai aš kažkaip visais šitais atvejais iškeliu tokį klausimą: ar mes su tokiais idiotais gyvename, kurie nesupranta, kad gimdydama aš tikrai gražiai nedejuosiu, nes man jeigu skauda, tai skauda? Tai ir stengiesi susirasti antrą pusę, prie kurios galėtum būti savimi. Turbūt pasirinkau žmogų pagal save, kad būnu graži ir pasitempusi, bet, vėlgi, tam yra tam tikra vieta, tam tikras laikas. Aš geriau pamiegosiu ryte, o atsikelsime abu ir parodysime savo tikruosius veidus.

– Retas atvejis, bet žiūrint į jus su vyru labai sunku pasakyti, kuris talentingesnis ar charizmatiškesnis. Kadaise buvote kolegos, abu esate aktoriai, tad kyla natūralus klausimas: ar per daugiau negu dešimt metų bendravimo niekada tarp jūsų nebuvo juntama konkurencijos, varžymosi, kuris kietesnis?

– Ne. Visų pirma, manau, kad jeigu mes būtume vienos lyties, tai tada būtų konkurencija, kadangi eitume tuo pačiu keliu. O dabar, aš nepaimsiu jo vaidmenų, jis nepaims mano. To, ką aš padarau gerai, nepadarytų jis, ir atvirkščiai. Turbūt vienas kitą papildome. Be to, būtų ganėtinai kvaila nesidžiaugti savo artimo žmogaus sėkme. Yra toks posakis, kurį aš truputį pakeičiau, kad laimingas vyras – laiminga šeima, tai ir laiminga moteris – laiminga šeima. Kai tuo vadovaujasi abi pusės, būna laiminga šeima. Dabar jau net nebepatarinėjame vienas kitam, nes esame kiekvienas savo srities profesionalas ir asas. Tiesiog palaikome vienas kitą, žiūrime rezultatą, pagiriame, ir tiek. Prisimenu, kai rengdavau pirmąsias laidas "Moterų pasaulyje" – man pačiai taip juokinga, o parodau Mantui ir jis nieko nesupratęs klausia: "O tu rimtai šitą nori kelti?" Ir nors tuomet pataisydavau kažką, bet supratau, kad paprasčiausiai mūsų smegenys yra skirtingos, mes mąstome kitaip, išgyvename kitaip, vyrams tai nėra juokinga, bet tas turinys ir nėra skirtas jiems. Todėl supratau, kad čia jis man tikrai nepadės, kaip tam tikrose vietose aš jam.

Aš niekad nesakau, kad mes esame tobula pora ar tobula šeima. Todėl ir savo viešai skleidžiama žinute neskatinu žiūrėti į mūsų santykius kaip į kažką tobulo.

– Levas Tolstojus yra pasakęs, kad kiekviena laiminga šeima yra laiminga vienodai, o kiekviena nelaiminga – nelaiminga savaip. Kaip manote, ar egzistuoja kažkokia laimingų poros santykių formulė, o gal tai labiau laimės dalykas – sutikti ir neprarasti savo žmogaus?

– Turbūt vartotojiška visuomenė, norinti iš karto būti direktoriais, žvaigždėmis, mažai dirbdama gauti gerus rezultatus, to paties nori ir asmeniniuose santykiuose. Manau, kad visada ir visur reikia įdėti darbo. Aš niekad nesakau, kad mes esame tobula pora ar tobula šeima. Todėl ir savo viešai skleidžiama žinute neskatinu žiūrėti į mūsų santykius kaip į kažką tobulo. Dažnai būna, kad moterys mano, jog štai vyras nepadovanoja gėlių, apskritai jų nesupranta, tai jis dėl to yra asilas ir reikia su juo skirtis. Tai galbūt reikia tiesiog pasakyti, ko tu nori, kas tau patinka ar nepatinka. Juk nesame ekstraseansai ir viskas yra individualu. Su laiku suvokiu, kad santykiai, tiek vyro ir moters, pereina tam tikrus etapus ir ta meilė keičiasi, keičiasi požiūris vienas į kitą. Negali taip pat mylėti per dešimtus santykių metus kaip per pirmuosius. Turi dirbti ir stengtis dėl laimės.

– Po mūsų pokalbio iškart skubėsite grimuotis, o paskui jūsų laukia visą dieną truksiantis laidos, kurią vedate, filmavimas. Jau turbūt esate ne kartą girdėjusi šį klausimą, bet kaip pati manote, kas yra svarbiausia siekiant derinti motinystę su karjera? Kaip sugebate išlaviruoti taip, kad ir darbai sėkmingai atliekami, ir šeima neužmiršta?

– Aš tiesiog stengiuosi daryti tai, kas man patinka. Dėl to ir yra svarbu klysti, eiti skirtingais keliais, išmėginti. Kaip tu gali žinoti, kas tau patinka ar nepatinka, kai tu to net nebandei? Čia kaip tie žmonės, kurie sako, va, aš tai tikrai nelaimėsiu aukso puodo, paklausi, ar pirko bilietą, o jie sako – ne. Tai tas pats ir su veiklom. Išbandžiau viską, stengiuosi ir esu laiminga, nes darau tai, kas man patinka tikrai nuoširdžiai. Tuomet ir stengiesi save atiduoti 110 procentų. Ir tikrai nėra kvailas žiūrovas, kaip daugelis mano, kad jis to nepajaustų ir nesužinotų. Ir dar ta mano greičiausiai turima vidinė savybė, nepriklausanti nuo to, turi diplomą ar ne – tokia vidinė būsena, kai matai žmogų, kurio nepažįsti, bet nori prieiti prie jo ir apkabinti ar jam išsipasakoti. Aš esu už kokybišką laiką, taip pat ir su vaikais, šeima, stengiuosi jį susiplanuoti. Be to, kuo daugiau turi veiklų, tuo daugiau laiko atsiranda kokybiškam poilsiui, nes turi mažiau laiko drybsoti ant sofos ir žiūrėti televizorių, o paskui stebėtis, kad nieko nespėji…

GALERIJA

  • I. Stonkuvienė: tobulas gali būti desertas, o ne žmogus
  • I. Stonkuvienė: tobulas gali būti desertas, o ne žmogus
  • I. Stonkuvienė: tobulas gali būti desertas, o ne žmogus
  • I. Stonkuvienė: tobulas gali būti desertas, o ne žmogus
  • I. Stonkuvienė: tobulas gali būti desertas, o ne žmogus
  • I. Stonkuvienė: tobulas gali būti desertas, o ne žmogus
Egle Liepa photography nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (16)

qqq

Visus šlykščius komentarus reiktų šalinti,bausti komentuojančius

jeigu

...jos tikslas "parduoti" laidą, tai ko taip fotkinasi, lyg kokia "pikulė" save pardavinėdama?

Vika

Slykstus komentarai. Kas per zmones tie lietuviai, nei vienas jiems nepatinka, visus iskoneveikia. Niekur nemato nieko gero. Vargseliai, dvasios ubageliai, viska sprendzia pagal save. Uzuojauta.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS