I. VALINSKIENĖ: NESERGU ŽVAIGŽDŽIŲ LIGA

Dauguma jos dainų – apie meilę. Gal dėl to naujoje LNK komedijoje „Man reikia meilės“ dainininkė, aktorė, televizijos laidų ir filmų garsintoja Inga Valinskienė irgi vaidina. Tiesa, pati savo atsiradimo seriale priežastį įvardija kitaip.

– Kokių norų, tikslų vedama užsukote į Džiugo Siaurusaičio personažo Lionios valdomą autolaužyną?

– Ieškojau detalės savo BMW automobiliui (juokiasi). Iš tiesų mano filmavimosi istorija šiame seriale labai paprasta. Vieną dieną paskambino geras mano bičiulis Dž. Siaurusaitis ir paklausė, ar negalėčiau suvaidinti mažoje scenelėje savęs. Jei būtų skambinęs kažkas kitas, gal ir nebūčiau sutikusi. Tačiau Džiugui tikrai negalėjau atsakyti. Jis pažadėjo, kad filmavimas ilgai netruks. Ir viskas. Tai įvyko. Juokingiausia, kad aš ten vaidenuosi lygiai vieną minutę.

– Seriale „Man reikia meilės“ vaidinate pati save. Manau, tuo galėtų pasigirti tik labai didelės žvaigždės?

Nesergu žvaigždžių liga ir didele žvaigžde savęs nelaikau.

– Nesergu žvaigždžių liga ir didele žvaigžde savęs nelaikau. Nepasakyčiau, kad ilgai svarstydama imuosi visokių įdomių eksperimentų. Svarbiausia – matyti juose save. Kitaip sakant, ką aš ten galėčiau padaryti. Pasitaikė filmavimas, kad ir epizodinis, – bandau. Tačiau niekur niekada nesiveržiu pati. Dažniausiai tie pasiūlymai man ateina tarsi savaime. Kai matau kažkuriame iš jų prasmę – sutinku. Tas pats ir su spektakliais. Jei sudomino scenarijus, jei matau jame save, – imuosi. Kaip tik šiuo metu vaidinu turbūt jau trečiame spektaklyje per visą savo aktorystės istoriją. Mano vaidmuo – buvusi milijonieriaus žmona.

LNK nuotr. 

– Neseniai grįžote iš trumpų atostogų Kipro saloje. Gal jos sutapo su kokiu nors jūsų šeimos jubiliejumi, gimtadieniu ar šiaip svarbiu įvykiu?

– Šįkart vykau į Kiprą be jokios progos. Turėjo mane lydėti ir Arūnas Valinskas, bet, kaip visada, paskutinę minutę pareiškė, kad užsikasęs darbais. Todėl skridau visiškai viena aplankyti ten esančių mūsų namų. Šį sykį planuose buvo tik buitiški dalykai: prižiūrėti ten vykstantį remontą ir, ką čia slėpti, – pabėgti iš perdėm Lietuvoje užsitęsusios žiemos. Labai norėjau bent truputį pasišildyti kaitrioje Kipro saulėje. Daugiau jokių progų, norų ir jokios romantikos toje kelionėje nebuvo. Oro temperatūra dieną pakildavo iki 25 °C šilumos, vanduo buvo šiltas kaip Baltijos jūroje birželį. Nors vietiniai labai stebėjosi, aš vis dėlto lindau į jūrą ir smagiai pliuškenausi.

Ar dar yra Kipre mudviejų su Arūnu neapžiūrėtų vietų? Aišku, kad yra. Juk ir Lietuvoje jų begalės. Mes vykstame į Kiprą kaip į savo namus, o ne į svečią šalį, kurią reikia kuo nuodugniau ištyrinėti. Namuose, kaip žinoma, visada atsiranda rūpesčių, reikalų, tad malonumus vis atidėlioji iki to momento, kol jau reikia skristi namo.

– Ar neprieštarautumėte, jei mudvi sėstume į tą Lionios suremontuotą BMW iš serialo „Man reikia meilės“, įsijungtume visų laikų geriausias I. Valinskienės dainas ir pamėgintume pasikalbėti jų žodžiais?

– Skamba visai įdomiai – bandykime.

LNK nuotr. 

– Tuomet pradėkime nuo dainos „Lik sveikas, liūdesy“. Ar neliūdna grįžus iš saulėtojo Kipro į šaltą sniegingą lietuvišką pavasarį?

– Neseniai išmokau paprasto dalyko. Taip, anksčiau tikrai būdavo liūdna. Grįždama iš šiltųjų kraštų save grauždavau, kad, pasibaigus malonioms atostogoms, vėl turėsiu braidyti po lietuvišką šlapdribą. Būdavo tokių keistų adaptacinių dienų. Gal pagaliau subrendau? Dabar jau sėdėdama lėktuve tiesiog konstatuoju faktą, kad yra laikas kelionei ir yra laikas namams, kuriuose manęs laukia artimieji. Trumpai tariant, priėmiau tokią šimtaprocentinę taisyklę, kad grįžusi namo dėl pasibaigusių atostogų nebesigraudinsiu. Kas buvo – liko ten, o tu dabar, sakau sau, Inga, esi čia.

– Dainuojate įvairių autorių dainas. Viena jų turi labai filosofinį pavadinimą „Kur būsiu aš“. Ar kartais susimąstote, kur būsite po penkerių, dešimties ar 20 metų?

– Labai norėčiau tikėti, kad vis dar būsiu ir muzikoje, ir šeimoje (juokiasi). Nors, tiesą sakant, mane baugina ta pespektyva dainuoti iki 80 metų. Gal tik dabar taip atrodo? Mes dažnai įsivaizduojame, kad, sulaukus tam tikro amžiaus, kažko jau nebebus arba kažko mums nederės daryti, nes mes jau būsime kitokie. Metai eina ir, pasirodo, mes vis dar galime, norime ir sugebame. Todėl norėčiau dar kokį dešimtmetį dainuoti. Toliau – kaip Dievas duos. Daryti tai iki pabaigos? Nežinau… Galbūt tai lemta tik ypatingo švytėjimo žvaigždėms? Kol kas šiuo klausimu esu gana atsargi.

I. Valinskienės asmeninio archyvo nuotr. 

– Daina „Du paukščiai“ yra amžinatilsį dainininko Donato Čižausko dovana jums. Ji – apie žmonių santykius, jausmus. Klausimas gerokai paprastesnis: koks paukštis būtumėte, jei likimas duotų sparnus? Koks paukštis būtų jūsų vyras Arūnas?

– Arūnui tikrai nepripaišyčiau nieko daugiau kaip tik paukštį, kuris puikiausiai atitinka jo vardą. Tapatinčiau jį su aru, ereliu. Save? Hmm… Gal gervė? Toks gražus paukštis. Juk tikrai nenorėčiau būti višta (kvatojasi).

– Ar teisybė, kad Arūnui kažkada pati esate padovanojusi papūgą?

– Buvo toks įvykis, kuris dabar man kelia šiurpą, nes paskui Arūnas (jau ne iš manęs) gavo dar vieną papūgą. Kažkokia šmaikšti televizijos laida jį taip originaliai apdovanojo. Šiuo metu namuose jos dvi. Beje, visai neseniai suvokiau, kad šie paukščiai gyvena gana ilgai. Viskas iš pradžių atrodė kaip smagus pokštas. Sakiau Arūnui: kai labai norėsi pasikalbėti ir nebus su kuo – štai, turėsi draugę! Prisikalbėjau. Mūsų papūgos gyvuoja ilgai ir laimingai, svarbiausia – labai garsiai. Jei niekas su jomis nešneka, jos kalbasi tarpusavyje. Ši papūgų istorija yra apie tai, kaip dažnai pagalvojame, deja, po fakto.

– Dainą „Žvaigždė“ turbūt žino ir per koncertus dainuoja drauge kiekvienas jūsų gerbėjas: „Žvaigždė – likimo tau duota, saugos ir lydės, jei tu tikėsi ja...“ Gal netyčia turite ir savo vardo žvaigždę?

T. Biliūno / BNS nuotr. 

– Kad ir kaip būtų juokinga, turiu. Iš vieno labai gero bičiulio gavau dovanų per savo 50-metį. Labai įspūdinga dovana. Ar aš ją mačiau? Dar ne. Manau, kai švęsiu savo šešių dešimčių jubiliejų, būtinai prisėsiu prie teleskopo ir pažiūrėsiu, ar ji vis dar matoma danguje. Likimu ir tikiu, ir ne. Kategoriškai tvirtinti, kad tik pats susikuri savo likimą, yra netikslu, kaip ir sakyti, jog vien likimas lemia tavo gyvenimą. Kiekvieno žmogaus kelyje yra tam tikrų atsitiktinumų, įvykių, kurie gali nulemti jo elgesį, veiklą, darbus, asmeninį gyvenimą. Yra momentų, kuriuos jis susikuria pats. Todėl manau, kad likimas su ta kalvyste (kai esi savo likimo kalvis) žengia koja kojon. Negalime paneigti fakto, kad jei netyčia nebūtų įvykęs kažkoks įvykis mūsų gyvenime, nebūtų atsitikę taip ar anaip. Mano pačios kajeroje yra buvę daug atsitiktinumų, kai atsidūriau tam tikroje vietoje tam tikru laiku. Ir tikrai ne dėl to, kad planavau. Tiesiog taip įvyko. Todėl manau, kad likimas ir tavo paties pastangos yra kaip du broliai dvyniai.

– Ar pamenate dainą „Dieviška žiema“? Gal tai jūsų mėgstamiausias metų laikas?

– Oi, ne – dievinu vasarą, tik jau ne žiemą ar rudenį. Jei tos vasaros nebėra Lietuvoje, vykstu kokį mėnesiuką pagaudyti jos kitur. Kur šilta ir saulėta. Beje, šita daina man labai sėkminga. Daugelis klausytojų ją labai mėgsta. Galbūt dėl to, kad ji apie gerumą ir meilę, kuriuos žmonės jaučia vienas kitam. Dar – apie būtinybę pažiūrėti vienas į kitą dažniau ir pasidžiaugti tais dalykais, kuriuos turime čia ir dabar, o ne nuolatos galvoti apie tai, ko galbūt niekada neturėsime. Labai stengiuosi šitų nuostatų laikytis – ieškoti džiaugsmo paprastuose dalykuose, kurie vyksta šią akimirką.

– Kiekvienas jūsų koncertas – įspūdingas šou. Toks be galo spalvingas yra ir dainos „Cirkas“ atlikimas. Kokių asociacijų jums kyla išgirdus šį žodį?

– Galbūt ne vaikystė ir net ne cukraus vata. Tai daina apie realų mūsų gyvenimą, kuriame yra labai daug vaidybos, netikrumo ir kaukių. Ši metafora – gyvenimo palyginimas su cirku – apie tai, kad pasaulis – nepaprasta vieta gyventi. Kad jis taptų geresnis, kiekvienas turime įdėti nemažai pastangų. Nemeluoti, neapsimetinėti. Nereikia tikėtis iš pasaulio, visuomenės, kad ji staiga stebuklingai pagerės. Pirmiausia liepkime tai sau – kasdien stenkimės, kad bent maža dalele būtume geresni, nei buvome vakar.

Vykstame į Kiprą kaip į savo namus, o ne į svečią šalį, kurią reikia kuo nuodugniau ištyrinėti.

– Daina „Iš beprotiškų sapnų“ tiesiog verčia paklausti, ar sapnuojate, ar savo sapnus prisimenate, gal užsirašote, o vėliau juos nagrinėjate?

– Ne. Nei užsirašau, nei nagrinėju. Netgi netikiu sapnais ir sapnininkais. Pasapnuoju, nors irgi ne kiekvieną dieną. Beje, dažniau tie mano sapnai būna kažkokie chaotiški, netgi mažumėlę drastiški, mistifikuoti. Tikrai nelakstau skraidančių drugelių pievoje per kiekvieną savo sapną ir tikrai juose nebūna vien gėris, tyras vanduo ir saulė. Regiu juose daug keistų pasąmoninių dalykų. Tikiu, kad jie yra chaotiško pasaulio ir mūsų kasdienybėje vykstančių įvykių padarinys. Jei visą savo gyvenimą leistume vien gražioje vasaros drugelių pievoje, galbūt ir sapnai būtų tokie. Deja.

Ž. Gedvilos / BNS nuotr. 

– Esate garsi moteris, nevengianti viešumo, nesislapstanti nuo žurnalistų. Tačiau jūsų jutube randu dainą „Kažkas apie kelią į vienumą“. Negi ir jums retkarčiais reikia vienumos?

– Vienareikšmiškai man jos reikia. Esu absoliuti intravertė. Vienumoje patiriu didelį džiaugsmą. Man ta būsena – tarsi pabėgimas nuo chaoso, kurio kartais būna mūsų gyvenime. Ir nuo to beprotiško greičio, kuriuo juda daugelis reikalų mūsų kasdienybėje. Kad ir ši mano kelionė į Kiprą. Galima sakyti, aš dešimt dienų buvau visai viena. Aišku, nesėdėjau tarsi mėnulyje – mano namuose buvo meistrai, kurie atliko remonto darbus. Tačiau ta vienatvė – be Arūno, be draugų – manęs visiškai negąsdino. Nes turėjau ką veikti. Atviravau pati su savimi: užduodavau sau klausimų, pateikdavau į juos atsakymų. Apskritai toje vienumoje dažnai gimsta ne tik daugybė svajonių, bet ir labai sėkmingų sprendimų. Girdėjau sakant, kad su savimi kalbantys žmonės yra vienišiai. Nesutinku. Noras patirti vienumą nieko bendro neturi su liūdesiu ar vienišumu.

– Dauguma jūsų dainų sukasi apie patį gražiausią iš visų žmogiškų jausmų – meilę. „Mūsų meilė – mūsų turtas“, – dainuojate. A. Valinskas apie tą turtą kalba gana šokiruojamai: „Nuolatinis buvimas ant skyrybų slenksčio skatina stengtis išsaugoti santuoką, meilę...“

– Šį rudenį atšventėme 35 metų santuokos sukaktį. Išties nemažai laiko pragyventa kartu. Žurnalistai dažnai klausia, kokia yra toji mūsų laimingos santuokos paslaptis. Nerandu kito atsakymo, kaip tik tą, kurį pasakė Arūnas. Nenoriu dengti pūkais to, kas yra nepūkuota. Mes su vyru esame gana atviri ir užtektinai stiprūs žmonės, kad galėtume viešai sakyti teisybę. Saldus, vodevilinis, teatrinis ar bent jau mėginamas taip pateikti į viešumą šeiminis gyvenimas nėra tikras. Nes kiekvienas žmogus yra asmenybė. Asmenybės būna visokios, net ir gyvendamos su kitu žmogumi. Gimstame po vieną ir esame sutverti gyventi su savimi, bet yra ir santuoką, kai turime mokytis priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Kiekvieną dieną susidūrus dviem asmenybėms su dviem skirtingais charakteriais, nuotaikomis, temperamentais ir požiūriu į pasaulį, žinoma, kyla kibirkščių. Jas gesinti ir mokytis, kaip tai daryti, manau, ir yra tas paprasčiausias mūsų santuokos receptas – t. y. raktas, kodėl mes taip ilgai dar esame kartu. Juk galėjome, kilus pirmam, antram ar trečiam nepasitenkinimui vienas kitu, trenkti durimis ir išeiti! Kiek kartų per gyvenimą taip imtume ir trankytume durimis? Nes nepatikti kas nors kitame žmoguje gali kiekvieną dieną. Ieškoti aukso viduriuko, to santykio su kitu žmogumi, kuo mažiau žeidžiant vienas kito ego, – štai kur yra viso buvimo kartu prasmė. Ne džiaugsmas, kad aš galiu kasdien būti 100 proc. savimi ir kiekvieną sekundę gyventi, kaip noriu, visiškai nepaisydamas kito žmogaus!

– Tikiu, kad judu su Arūnu gyvensite santuokoje ilgai ir laimingai tarsi veikėjai iš pasakų, kurių jūs savo aksominiu balsu esate įgarsinusi šimtus. Gal turite kokią savo mėgstamiausią?

Tiesą sakant, mane baugina ta pespektyva dainuoti iki 80 metų. Gal tik dabar taip atrodo?

– Čia jau mane pagavote. Kai tiek pasakų įgarsinta, reikėtų ilgai galvoti, kuri iš tų šimtų man pati gražiausia. Brolių Grimų ar kuri nors iš lietuviškų pasakų lobyno, hmm? Mano sūnui jau 33-eji. Tikrai nepamenu, ką jam sekdavau, o štai keturmetei anūkei Sofijai, su kuria kartais tenka bendrauti prieš užmiegant, visai nereikia skaityti konkrečių pasakų. Ji prašo, kad ką nors pasekčiau iš burnos. Dažnai ir pati susifantazuoja kokį nors herojų, o tada prašo manęs apie jį papasakoti. Tuomet tiesiog čia ir dabar turi kurti įdomią istoriją, ką tas herojus veikė, kur buvo, kaip atrodė, kokių nepaprastų galių turėjo. Man atrodo, kad būtent tokios pasakos, kokias tėvai priversti kartais kurti savo vaikams, yra pačios prasmingiausios.

T. Biliūno / BNS nuotr. 

– Paskutinė daina, skambanti mūsų šiandienos pokalbio grojaraštyje, vadinasi „Gėlė“. Manau, kad kiekvienas I. Valinskienės dainų koncertas neabejotinai baigiasi garsiais aplodismentais ir gėlėmis. Kurios mėgstamiausios?

– Labai džiaugiuosi, kad dalis mano gerbėjų šį faktą jau žino. Tai geltonos kalijos. Tam tikru metų laiku jų išties labai sunku gauti. Ir jeigu vietoj geltonų kalijų žmonės man dovanoja kitokių geltonų gėlių, vis tiek džiaugiuosi jomis lyg vaikas. Vadinasi, jie žinojo, ieškojo ir atnešė panašių. Gėlės mane vis dar džiugina. Tai toks pats malonumas, kaip išgirsti aplodismentus per savo koncertą ar matyti besišypsančius, o ne surūgusius veidus. Gėlės man – tarsi kvapnus komplimentas.