Kaip ir kiekvieną mėnesį publikuojame Jono Braškio parengtą muzikos albumų apžvalgą, kurioje pristatome naujausius Lietuvos alternatyviosios muzikos kūrėjų darbus. Tai muzika, kurios reikia klausytis įdėmiai, nes ji… įdomi. Klausytis jos rekomenduojame nurodytose legaliose srautinėse muzikos transliacijų platformose. 

UMIKO KOTORI

SORRY TO BE YOU

Self-released

Elena Neniškytė yra įdomi muzikantė. Gali ji lipti prie ausies, gali nelipti, tačiau niekada jos neapkaltinsi neieškant naujų formų, nenardant po nepažįstamus vandenis ir neklajojant po neatrastas dykumas. „Sorry To Be You“ yra grynai jos įrašas, vadinasi, nuo pirmų akordų reakcija bus tokia: „Kas čia per velnias?“. Velnias šįsyk nurautas, pankrokiškas, jaunatviškas ir nenuspėjamas, kaip iš esmės visa Umiko Kotori diskografija. Dėl to ir smagu, ir šiek tiek gaila, nes supranti, kad tokie eksperimentai daugiausia žavi iš esmės muzika besidominčius žmones, o ne tuos, kurie sudaro 75 proc. koncertų lankytojų, kuriems nenuspėjamumo faktorius reiškia nereikalingą riziką. E. Neniškytė yra nenuspėjama ir rizikinga, ir šiame riot grrrl, elektronikos ir paprasto gitaros brazdinimo kokteilyje ji vėl sugebėjo save perkrauti, lyg metamorfozė jai tėra eilinis naujos savaitės užsiėmimas. Be to, ši nauja savaitė tikrai turėtų būti smagi, nes Elenos muzika dar neskambėjo taip nuotaikingai. Vasariškai nurautas LP nestokoja tiek hiphopo elementų, tiek vizitine kortele tapusio išskirtinio Elenos dainavimo, tačiau šįsyk LP skamba keistai vientisai, lyg kokia sriuba, kuri visiškai neturėtų patikti, joje nėra logikos, tačiau ji vis tiek skani. Grubiai tariant, lengvai trenkta muzika iš lengvai trenktos kūrėjos, kuri savęs nevaržo, daro tai, kas jai įdomu, o jeigu kiti nesupranta, tai tik jų problema. Tiesiog tokių neklausančių žmonių man labai gaila, todėl, jausdamasis a la vykdantis misiją, sakau: „Klausykit, klausykit Umiko Kotori, nes bus tik geriau.“

81/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot.lt“)

KLEBONŲ 13

PABAIGA

Prieblanda

Nedažnai ant mano stalo (ar kur kitur, kur tenka klausyti muzikos) atsiduria pankroko įrašų. Nežinau, kur jie slepiasi, bet kiekviena perklausa – lyg mažytė dovana, todėl išklausyti debiutinį one man army Evaldo Kizėlio darbą, ironiškai pavadintą „Pabaiga“, buvo malonu jau savaime. Tačiau klausimas, ar to vis dėlto gana, ar vis dėlto... negana. „Pabaiga“ skamba klasiškai, t. y. jame galite rasti visus reikalingus pankrokui atributus: greitą ritmą, rėkiantį vokalą, energiją ir ne per daug subtilumo. Iš trash metalo paimta ekspresija, nepamirštant 10-ojo dešimtmečio popsiškumo ir dar pridedant šiek tiek attitude’o – visas šis kokteilis virsta beveik 40 minučių dešimties kūrinių LP, kurio trukmė, tiesą pasakius, šiek tiek kiša koją. Pankrokas yra greitas, smūginis, nieko gyvo nepaliekantis stilius, tačiau turi trūkumą, – jis nelabai lankstus. Kai turi 40 minučių laiko ir kūrinius po keturias minutes, šis trūkumas parodo savo grimasą. Energija yra gerai, tačiau ja remiantis ilgai važiuoti sunkoka, todėl šiek tiek mažiau, šiek tiek glausčiau ir šiek tiek taupiau „Pabaigai“ būtų ne tik nepakenkę, bet ir davę naudos. Antra vertus, tokie įrašai – jau pasiekimas. Išeiti į viešumą su savo muzika reikia drąsos ir norisi viską parodyti maksimaliai, todėl nenuostabu, kad toks yra ir šis albumas. Tikiu, kad dabar, patenkinus kūrybinį apetitą, viskas bus daroma atsargiau, kruopščiau ir galbūt net kritiškiau, nes kartais smagiau likti šiek tiek alkanam, negu labai pasisotinusiam. Tikiu, kad tai toli gražu ne pabaiga.

74/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“)

ATOMAI, TAMSAULĖ

NEMATOMI

Self-released

Kiekvienas mažas įrašas man teikia džiaugsmą. Taip, Lietuvoje mes turime superstarų, kurie arba pelnytai, arba kartais tikrai nelabai gauna to dėmesio, nesvarbu, ar tai nauja daina, ar nauja... (Galite įsirašyti patys). Todėl kai randi kažką, kas yra ne mažiau vertas kalbų, jautiesi ne tik itin svarbus, tačiau ir turintis kažkokią užduotį. Tamsaulę, t. y. Eglę Gelažiūtę-Pranevičienę, jau esu girdėjęs, tačiau dažnai daugelio atlikėjų naudojami lietuvių liaudies motyvai yra išvarginę tiek, kad sunku tai ignoruoti, todėl ir jos darbai į ausį nekrito. Dabar, susikooperavusi su man nežinomu vardu Atomai, dar žinomam kaip  Darius Gerulis, ji išgavo naują kokybę, kurią drąsiai galiu pavadinti lietuvišku triphopu. Viena vertus, šiek tiek keista, nes šis stilius kartais skamba lyg iškasena, labai susieta su laiku, kuriai būtų sunku rasti vietą dabarties scenoje. Antra vertus, tai padaro šį bendradarbiavimą savotiškai unikalų ir, jeigu jos skambesys ir nėra kažkuo labai sukrečiantis, vis tiek tai maloni ausiai muzika, kuria gera mėgautis. Mano manymu, šis skambesys duetui gali atidaryti nemažai durų, nes intelektualios popmuzikos estetika miesto klausytojui yra labai priimtina, joje egzistuoja malonaus ir naudingo suderinamumas. Be to, reikia pripažinti, kad konkurentai nėra tiek kūrybiškai stiprūs, kad galėtų perkąsti gerklę ar užkasti šiuos muzikantus po velėna. Visiems vietos po saule yra užtektinai, o jei kas ir bus išmestas iš barščių, niekas pernelyg neišgyvens. Todėl Atomams ir Tamsaulei keliai yra atviri ir tikiuosi, kad jie vis labiau ir labiau bus matomi.

78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“)

SHVININIAI SHARVAI

THE GREAT PARADISE OF TOMORROW

Self-released

Nors Vilniaus kostiumuotų suvirintojų brigados aš iki šio įrašo nebuvau girdėjęs, iššokęs veidaknygėje „Metal Hammer“ įrašas apie juos išsyk suintrigavo, ir ne tik dėl to, kad tai tautiečiai. Lengva patyčia iš metalo muzikos rimtumo yra gera prekė, todėl grupei, kuri sutrumpintai vadintųsi „ShSh“, neduoti šanso tiesiog negalėjau. O gauta buvo tai, ko ir buvo galima tikėtis, – smagus ir aktyvus thrashiukas, lengvai leidžiantis mušti koją į taktą ar į kaimyną ir kinkuoti galvą. Kaimyno galva irgi tinka. Štai toks lengvas, neįpareigojantis metalas, pilnas senosios mokyklos trafaretų ir netgi stereotipų, tačiau vis tiek leidžiantis užsimiršti. Tai man ir buvo keisčiausia, nes thrashas nėra žanras, kuris linkęs labai vystytis ir tobulėti. Greitos gitaros, šiurpuliukai, skardūs būgnai, kriokiantis vokalas ir energijos lokomotyvas... Viskas, ką mėgo jūsų pliktelėjęs ir pamptelėjęs tėtis. Tačiau ir šioje, atrodo, nepalankioje situacijoje „Shvininiai Sharvai“ sugeba pasiūlyti net ir su senais koziriais naują smagią partiją, kurią persuki vieną, antrą kartą, ir taip, ji džiugina. Svarbiausia, kad viskas nėra kažkaip pernelyg rimta, nes itin rimtas metalas savaime yra gana juokingas reiškinys. Aišku, tai nėra kažkas labai stebinančio, tiesiog vyrai labai gerai ir aiškiai žino, ką daro, tačiau kartais ir to užtenka maloniai praleisti laiką.  Atsižvelgiant į tai, kas įrašu apie grupę pasidalijo, aš toks – ne vienas, grupės, atrodo, laukia ir puikus rojus, ir puikus rytojus. Ir tai jau tikrai ne sh...

78/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“)

EDGY PALATES

ITCHY THROATS

Self-released

Pirmiausia, prisipažinsiu, kad prie šio projekto mane pritraukė Jūros Elenos Šedytės vardas, nes, stebėdamas jos pastarųjų metų karjerą, dar nenusivyliau, o darėsi vis įdomiau ir įdomiau. Juk eksperimentiškai pagerklauti ir pažaisti su balsu gali ne vienas eksperimentuotojas, tačiau ne vien eksperimentais muzika gyva. Merginų trio „Edgy Palates“ balansuoja tarp pilnakraujo projekto ir minėto žaidimo; viena vertus, kai kurie kūriniai skamba lyg sudėtinga elektronika, kurios klausytum net nekreipdamas dėmesio į tai, kaip ji buvo sukurta. Kitų forma kartais nugali turinį ir lieki kūrinius labiau tyrinėti, negu mėgautis. Tarp tų sėkmingųjų  – pirmasis „Ash-Asha“, kuris gali sukelti nerimo ataką. Jame merginų balsai, atrodo, tampa tikrais instrumentais, kuriuos kartais atpažįsti, o kartais tiesiog priimi kaip kūrinio elementus. Panašiu keliu einama ir kūriniuose „Žodis“ ar „Fontaras“, kuriuose balsai neiškeliami į pirmą vietą, o tėra tik pagalba idėjai. Vis dėlto, vertindamas projektą kaip vienį, galiu drąsiai sakyti, kad „Edgy Palates“ akivaizdžiai dar neišnaudojo visų galimybių, gerklės jų dar neprarėktos ir merginos dar neužkimo. Tačiau darosi aišku, kad vien balsų moduliacijų neužtenka, jas reikia apdėti garsais, ritmais ir visomis kitomis įmantrybėmis, kad kūriniai skambėti pilnakraujiškai (arba pilnagerkliškai). Tačiau net ir dabar tai kuria atmosferą, nardina, svarbiausia, leidžia pamiršti techniką ir suteikia galimybę susikoncentruoti į meną. Ir dar po perklausos tikrai norisi puodelio karštos arbatos.

78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „Youtube“, „Soundcloud“)