A. J. MIŠKINYTĖ: MUMS VISIEMS GYVENIME TRŪKSTA BITLO

"Turiu daug svarbiausių vaidmenų: mama savo trims dukterims, dukra savo mamai, geriausia močiutė Baltramiejui, draugė savo draugėms, kelionių ekspertė. Norėčiau čia įrašyti dar vieną – rašytojos – vaidmenį ir bijau, kad jis netaptų svarbiausias, kad neišstumtų visų kitų! Bet ne, visiems pakaks laiko ir vietos širdyje", – tikina pirmąjį romaną "Bitlas, Ana Orka ir aš" išleidusi Asta Jolanta Miškinytė.

– Romanas vadinasi "Bitlas, Ana Orka ir aš". Kodėl Bitlas? Juk tai nėra atsitiktinis vardas?

– Tikrai neatsitiktinis. Tai daugiau mistinis personažas. Mums visiems gyvenime trūksta Bitlo. Mums labai reikia žmogaus, kuris būtų katalizatorius, vertintų mūsų poelgius. Ypač jauniems žmonėms. Tėvai, mokytojai, bendraamžiai to nepadaro, reikia vyresnio draugo, artimo žmogaus, autoriteto, kuris pasakytų: "Čia negerai padarei, apsijuokei." Bitlas būtent toks.

Labai džiaugiuosi, kai žmonės gyvena gerai ir gali vaikams daug duoti. Tokių šeimų daugėja, bet neapsigaukime.

Aišku, nebūtinai tokie patarimai bus išgirsti iš karto, bet šalia labai reikia žmogaus, kuris parodytų, į kurią pusę eiti, kaip priimti teisingus sprendimus, nes jaunam žmogui labai sunku susigaudyti. Jis gauna vertybes iš tėvų, bet tai, kas vertinama namuose, nebūtinai iš tiesų vertinga. Ypač šiandien. Matome, kaip viskas siūbuoja ir greitai keičiasi.

Viena svarbiausių temų rašant buvo besiskiriančios šeimos. Tokių šeimų daugėja ir dažnai turtingi tėveliai vaikus pasilieka pas save. Mamos nustumiamos, nes po skyrybų išeina turėdamos mažiau ir paaugliai, tai suprasdami, renkasi. Jie labai gerai suvokia, kad, sulaukus aštuoniolikos, ne mama, o tėtis nupirks automobilį. Taigi paaugliui tenka susidurti su tokiais apsisprendimais ir jei šalia nėra Bitlo, tai ir nueini ne tuo keliu.

– Nuo seniausių laikų visose kultūrose, ypač Rytų, labai svarbu turėti mokytoją plačiąja prasme. Tai būtinybė ir didžiulė laimė. Bitlas – savotiška mokytojo projekcija?

– Tikrai taip. Mūsų kultūroje kaip ir nėra tokio mokytojo tradicijos. Senais laikais tą mokytojo vaidmenį atlikdavo Bažnyčia ir kunigai...

– Dabar yra mobilusis telefonas...

– Taip, kartais mobilusis telefonas – deja, vienintelis draugas ir partneris.

– Dažnai sakome, kad problemiškos yra tik asocialios šeimos, bet kartais gyvenime pradeda atrodyti, kad labai užsiėmusios ir tarsi materialiai gerai apsirūpinusios šeimos turi kur kas baisesnių problemų negu tos šeimos, kurios gyvena skurdžiai, bet dar yra išsaugojusios ryšius. Jūs romane irgi norėjote parodyti, kad išoriškai tvarkingoje, pasiturinčioje šeimoje velnias koją nusilaužtų?

– Tokia ir buvo pagrindinė mintis. Vis dėlto žiniasklaidoje, viešojoje erdvėje iškeliami turtingiau gyvenantys žmonės, tarsi uždirbti daugiau pinigų yra didžiausia vertybė. Labai dažnai nutinka atvirkščiai. Kiekvienas uždirba pagal sugebėjimus ir situaciją, tad nereikėtų matuoti žmonių pagal namų ir automobilių skaičių, nes rytoj viskas gali apsiversti.

Labai džiaugiuosi, kai žmonės gyvena gerai ir gali vaikams daug duoti. Tokių šeimų daugėja, bet neapsigaukime. Kartais šeima būna tik auksinis narvelis, iš kurio visi mielai išskristų, bet nežino, kaip tai padaryti, nemoka nutraukti ydingų, alinančių ryšių.

Tikiuosi, kad skaitytojai supras, ką noriu pasakyti, kad romane kalbu apie mus visus. Juk dažnai žmogus šalia savęs ir dramblio nemato. Visi padarome klaidų, nereikia smerkti, kerštauti, užsiimti bergždžiais karais. Kiekvienas gauna tai, ko nusipelnęs.

Leidyklos "Tyto alba" nuotr.

– Istoriją pasakojantis pagrindinis veikėjas neturi vardo. Tai didysis manipuliatorius, kurio manipuliacijos iš pradžių kelia juoką, bet vėliau imi jo nekęsti. Kodėl pagailėjote jam vardo?

– Vardo jis neturi sąmoningai. Per didelė garbė žinoti to personažo vardą. Jam per didelė garbė. Manau, kad išdavikai neturi turėti vardų. Kodėl skiriame daug dėmesio žmonėms, kurie yra blogis, išmokstame jų pavardes, vardus? Per daug garbės. Mes neturime jų prisiminti. Bandau tai pasakyti šiuo romanu.

– Buvo sunku įsikūnyti į blogiuką?

Dažnai šeimoje, giminėje mes įsiveliame į nereikalingus karus, bet laimėtojų nėra, tik gaištame laiką ir sveikatą. Užuot kūrę, laužome.

– Ne.

– Bet ar jis iš tikrųjų blogiukas? Romano pabaigoje jis suvokia, ką prarado. Tai tradicinis jauno žmogaus raidos kelias. Meistriškai įsikūnijate į tą talentingą manipuliatorių, kurio pagrindinis tikslas ne toks jau baisus – gauti šiek tiek meilės.

– Jis kovoja dėl vietos po saule, nenori dalytis tėvo meile su moterimis. Tai labai paaugliška ir visos klaidos knygoje kyla dėl užsitęsusios paauglystės. Dabar daugėja tokių peraugusių paauglių. Jie nesubręsta socialiai, nemoka užmegzti ryšių ir savo paaugliškas problemas perkelia į vėlesnį gyvenimą. Dėl to jų gyvenimas būna kreivas: jie nelabai ką gali duoti savo vaikams, šeimoms, nes patys dar niekaip negali atskirti, kas gyvenime teisinga, o kas ne.

– Kaip jums pavyko taip organiškai įsinerti į vaikino paauglio kailį? Ar norite pasakyti, kad paauglystė neturi lyties?

– Ne, manau, paauglystė turi lytį.

– Tai šalia buvo koks nors chuliganas, kurį sekėte?

– Ir taip, ir ne. Pasakysiu kitaip. Yra toks posakis: nespjauk į vandenį –  pats gersi. Kai man pasakodavo, kad L.Tolstojus rašydamas jaučia gimdymo kančias, juokdavausi: kokios čia nesąmonės! Taip pat piktindavausi vyrais autoriais, rašančiais moters vardu. Pykau manydama, ką vyras gali nutuokti apie moters jauseną. Tegu rašo apie savo, vyrišką, pasaulį! Ir štai – pasakoju istoriją paauglio akimis. Savaime taip susiklostė. Norėjau papasakoti būtent tokią istoriją ir man pasirodė, kad ji teisingesnė, kai pateikta iš berniuko perspektyvos. Aišku, mergaitės irgi moka manipuliuoti, turiu prikaupusi daug tokios veiklos istorijų ir patirčių.

– Ar romano istorijos vingiai, personažų prototipai yra iš gyvenimo? Galbūt apibendrinote daugybę skirtingų šeimų patirčių ir išvedėte simbolinį siūlą? O gal viskas – jūsų vaizduotės vaisius?

– Teisingiau būtų sakyti, kad apibendrinau daug patirčių ir istorijų. Turbūt esu gera klausytoja. Žmonės man pripasakoja tokių dalykų, ko kitiems gal ir nepasakytų. Taigi viduje nusėdo daug istorijų, o tikri įvykiai davė postūmį tas istorijas sujungti į romaną.

Spektras: rašytojos amplua išbandžiusi A.J.Miškinytė padeda kitiems pažinti kelionių skonį. Asmeninio archyvo nuotr.

– Tai knyga jaunimui ar tėvams? Man atrodo, kad knyga svarbi abiem pusėms, kurios neretai įsivelia, deja, į pergalės neturinčius karus, kuriuos visi turi iškariauti ir kurių padariniai būna įvairūs. O kaip jūs pozicionuotumėte: ar tai suaugusiųjų knyga, ar labiau norėtumėte, kad į rankas ją paimtų besiblaškantis jaunuolis?

– Manau, kad šią knygą reikėtų perskaityti ir tam besiblaškančiam jaunuoliui, jo draugams, bendraklasiams, ir tėvams. Tas jaunuolis po kokių dešimties metų šį romaną galėtų paskaityti dar kartą, kai tapatinsis jau su tėvais, nes kiekviena karta knygoje atras kitokių minčių, tuos pačius įvykius pamatys kitoje šviesoje. Juk dažnai šeimoje, giminėje mes įsiveliame į nereikalingus karus, bet laimėtojų nėra, tik gaištame laiką ir sveikatą. Užuot kūrę, kad kurtume, laužome. Jauniems skaitytojams norėjau pasakyti, kad nepriklausomai iš kokios šeimos esi, iš tėvų turi išmokti to, kas geriausia. Turi stebėti ir atsirinkti. Toks tavo darbas, taip tu subręsi ir suaugsi. Juk negalima imti visko paraidžiui. Kaip ir knygoje – reikia skaityti ir tai, kas tarp eilučių.

Jautresni žmonės visada kuria, nori išreikšti jausmus. Bitlas toks ir yra: jautrus, bet ir mokantis išlikti.

– Grįžkime prie Bitlo. Esate bitlų gerbėja?

– Bitlas – apibendrinimas, ne tiesioginė grupės "The Beatles" pavadinimo citata. Po vienos laidos radijuje išeidamos kalbėjomės su psichologe. Sakau, man iki šiol patinka tie berniukai ilgais plaukais ir kasytėmis – bitlai. Ji sako, čia jau problema. Bet man jie visada patiko. Su jais atėjo daug permainų, tai buvo didelės revoliucijos laikas, todėl ir knygai pasirinkau Bitlą, o ne kokį lenktynininką ar sportininką.

Jautresni žmonės visada kuria, nori išreikšti jausmus. Bitlas toks ir yra: jautrus, bet ir mokantis išlikti. Nesvarbu, į kokias aplinkybes patenki, kokia bloga ar gera būtų situacija, turi prisitaikyti, kad išgyventum. To visiems linkiu.

– Bitlas romane miršta. Ar numarinate jį, kai herojus jau pats pajėgus irtis per gyvenimą? Ar paliekate jį be orientyro?

– Sakyčiau, kad pagrindinis personažas užima Bitlo vietą, jis daug ko išmoko. Galų gale subrendo.

– Minėjote, kad žmonės linkę jums išsipasakoti, kad aplink knibžda daug siužetų, tad ar kiti siužetai jau beldžiasi? Kokie jie? Gal pereisite į suaugusiųjų pasaulį?

– Kiti siužetai tikrai yra ir jie visai kitokie. Ilgai juos nešiojuosi, nes neturiu laiko užrašyti, bet smegenys vis tiek dirba. Ir Bitlą nešiojausi penkerius metus. Dabar rašau romaną suaugusiesiems – "Kasios K. šeimyninis gyvenimas".

"Bitlas, Ana Orka ir aš"

Tai pasakojimas apie paauglystę, kuri visiems romano veikėjams yra didžiausias gyvenimo išbandymas: ir šešiolikmečiams, ir jų tėvams. Šeimos čia probleminės, kiekviena savaip, ir karai jose vyksta be jokių taisyklių. Ši knyga tėvams apie JUOS, paauglius, kurie sugriauna tėvų gyvenimus, ir JIEMS, paaugliams, kurių vaikiškos vasaros taip greitai ir tragiškai pasibaigia. Ir visiems – apie būtinybę ir laimę sutikti savo Bitlą...