Šokėja M.Hamanaka-Paulauskas rado idealų partnerį ir scenai, ir gyvenimui

Aštuoneri metai. Tai laikas, per kurį balerina iš Tekančios saulės šalies Miki Hamanaka-Paulauskas surado meilę, laimę ir padarė svaiginančią karjerą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Grakščią japonę, šokančią geriausiuose spektakliuose, dažnai vadina gulbe. Miki, pasirinkusi Lietuvą savo tramplinu, nė neįtarė, kad sutiks vyrą, kuriam bus lemta tapti pirmąja jos meile. Baleto šokėjas Aurimas Paulauskas atsakė tuo pačiu. Šiandien lietuvio ir japonės šeimoje auga sūnus Povilas-Juuki.
 Su Miki šnekučiuojamės balerinų grimo kambaryje, ji kalba nepriekaištinga lietuvių kalba. „Aštuonerių metų visiškai pakako, kad išmokčiau lietuviškai“, - šypsosi M.Hamanaka-Paulauskas.
– Sako, kad japonės yra kuklios kaip sakurų pumpurai. O Lietuva garsėja kaip drovių ir uždarų žmonių šalis. Miki, kuris iš judviejų su Aurimu rodė daugiau iniciatyvos draugystės pradžioje?
– Net nežinau. Mes abu buvome labai kuklūs ir nedrąsūs.
– Bet rezultatas optimistiškas: tapote pora ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Ar nepabostate vienas kitam, visą laiką būdami kartu ir namuose, ir darbe?
– Nežinau, kaip aš Aurimui, bet jis man nenusibosta (šypsosi). Aurimas toks ramus, geras ir paslaugus. Jo galima prašyti bet ko. Aš, kaip moteris, kiek emocingesnė, nervingesnė. Mes vienas kitam padedame, palaikome vienas kitą. Kol nebuvo gimęs sūnus, šokome atskirai, o tapę tėvais šokti pradėjome kartu. Aurimas – idealus partneris.
– Kokia kalba bendraujate savo šeimoje?
– Lietuviškai. Apsigyvenusi čia, turėjau išmokti lietuvių kalbą. Japoniškai kalbėti man kur kas lengviau, iki dabar neskiriu lietuviškų e ir ė raidžių. O lietuviai talentingi ir imlūs kalboms.
– Gal vyrą išmokėte japoniškai?
– Jam mano gimtoji kalba nebūtina. Su mano tėvais bendrauja gestikuliuodamas rankomis, būna, kad tarpininkauju, kai vieni kitų nesupranta.
– O kaip kalbatės su sūnumi?
– Jis puikiai supranta japoniškai, bet su manimi šneka lietuviškai. Tik tada, kai Lietuvoje svečiuojasi mano tėvai, japonų kalbai jis skiria daugiau dėmesio. Per paskutinę jų viešnagę Povilas-Juuki išmoko japoniškai skaičiuoti iki dvidešimties. Darželyje jis kalba rusiškai. Gal ir sunku vienu metu vaikui mokėti tiek kalbų, bet jis nesiskundžia.
– Verčiatės be auklės, kaip tradicinėje japonų šeimoje?
– Ne, auklę turime. Tik savaitgaliais Povilas-Juuki bėgioja Operos ir baleto teatre.
– Kas Jūsų šeimoje ruošia maistą?
–?Šeimininkauju aš, Aurimas padeda. Taip greičiau ir lengviau. Grįžtame pavargę po darbų, būna, kad sunku net stovėti, bet valgyti norisi. Gaminti man labai patinka. Kartais pasvajoju, kad norėčiau atidaryti naminio maisto kavinukę. Dažnai su Aurimu apie tai pasišnekame. Laikas bėga nepaprastai greitai. Pamąstome, kas bus, kai reikės palikti sceną. Gyvendama Lietuvoje išmokau gaminti lietuviškus patiekalus: cepelinus, balandėlius, bulvių plokštainį. Lietuviškas maistas man nepaprastai skanus.
– Kokia balerinų grožio paslaptis?
– Neturime jokių paslapčių (juokiasi). Norint išlaikyti gerą formą tenka daug dirbti, bet daugiau – nežinau, ką galėčiau pasakyti.
– Ar tiesa, kad baleto pasaulyje egzistuoja daugybė tabu? Kad balerinos marinamos drastiškomis dietomis?
– Balerinos stengiasi mažiau valgyti, bet asmeniškai aš valgau, ką noriu. Gal tik saldumynų mažiau. Po gimdymo jie manęs kažkodėl nebevilioja. Aš – mėsėdė.
– Per savaitę turite tik vieną laisvadienį. Visas kitas laikas – nesibaigiančios baleto pamokos ir spektakliai. Ar spėjate pailsėti?
– Gaila, kad laisva diena tik viena. Kol apsitvarkome namuose, pusdienio ir nebėra. Bet kartais po pasirodymo leidžiame sau turėti išeiginę. Ilgiau pamiegame, mėgstame pasivaikščioti, pabūti gamtoje.
– Lietuvoje, ko gero, jaučiatės arčiau gamtos nei gimtajame Tokijuje?
– Tokijuje bambukų giraičių nepamatysi, o čia – ir ežeras, ir miškas netoliese. Vilnius – labai jaukus miestas. Japonijos didmiestyje – tik stiklas ir betonas.
– Ar nesiilgite Japonijos?
– Lietuvoje aš ne viena, turiu šeimą. Jau pripratau. Dabar mano namai čia.