Rasos Rožinskienės nuotr.

JORDANIŠKA IDILĖ, ARBA PABĖGIMAS IŠ VADI RUMO DYKUMOS

2019-06-02 05:00
Rasa Rožinskienė

"Pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį" – tai šv.Augustino žodžiai. Ką tik "perskaičiau" kvapą gniaužiantį skyrių apie Jordaniją. Netgi įgijau kai kurių jordaniškų įpročių. Dešimtis kartų per dieną ėmiau siurbčioti saldžią kaip sirupas juodąją arbatą, prieš tai pakeitusi didokus puodelius į miniatiūrinius. Išmokau beduiniška maniera pastebėti iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas gyvenimo smulkmenas.

Žvilgsnis nuo Nebo kalno

Lėktuvui nusileidus įspūdingame netoli Amano esančiame Karalienės Alijos oro uoste, skubame atlikti visų privalomų procedūrų. Rodome internetu įsigytus Jordanijos pasus, keičiamės pluoštelį vietinių pinigų (1 Jordanijos dinaras (JOD) yra maždaug 0,80 euro), perkame vietinio "Zain" operatoriaus mobiliojo ryšio kortelę, ieškome mašinų nuomos punkto ir gavę juokingą rožinį mašiniuką leidžiamės Madabos kryptimi.

Išėję pasidairyti po miestelį, susirandame Šv.Jurgio bažnyčią. Jos vietoje iki XIX a. pabaigos stūksojo ankstyvosios Bizantijos laikų šventyklos liekanos. Pradėjus vykdyti rekonstrukcijos darbus, čia atrastas mozaikos žemėlapis, sudėliotas maždaug iš 2 mln. gabalėlių. Deja, iki mūsų laikų išliko kiek daugiau nei pusė šio preciziškai mozaikos meistrų sulipdyto meno kūrinio.

Toliau sukame vairą Senajame Testamente minimo Nebo kalno link. Jordanijoje išties nemažai piligrimų lankomų vietų, Nebo kalnas, nuo kurio Mozė pirmąsyk pažvelgė į Pažadėtąją žemę, yra viena jų. Brolių pranciškonų rūpesčiu šioje vietoje Mozei pastatytas simboliškas paminklas, kuriame įamžinta bronzinė gyvatė ir kryžius. Mozės gyvenimo pabaigos atminimui kalno viršūnėje stūkso IV–VI a. menanti bazilika, čia lankytojai gali pasigėrėti puošniomis mozaikinėmis grindimis. Šioje šventoje vietoje lankėsi ir popiežius Jonas Paulius II, kuris 2000 m. šalia bazilikos pasodino alyvmedį, ir popiežius Benediktas XVI 2009 m. šioje bazilikoje skaitė pamokslą.

Žvalgomės nuo Nebo kalno, lengvoje migloje paskendusiuose horizontuose mėgindami įžvelgti Negyvosios jūros ir pirmojo Pažadėtosios žemės miesto Jericho prieigas. Kasmet senkanti Negyvoji jūra, kurios kitas krantas siekia Izraelį, primena dar vieną Senajame Testamente aprašytą Sodomos ir Gomoros miesto istoriją. Madaboje esančios Šv.Jurgio bažnyčios garsiojoje mozaikoje yra pažymėtas net urvas, kuriame slėpėsi Lotas su dukterimis, išsigelbėjęs iš žūstančio nuodėmingo miesto.

Link svajonių SPA

Valandėlę prisilietę prie biblinių laikų ir nusileidę nuo Nebo kalno, nesikeliame per Jordano upę ir netraukiame link Jericho, kaip kadaise keliavę žydai, nešini Sandoros skrynia. Grįžtame į dabartį, kurios artimiausiuose planuose – Negyvosios jūros SPA.

Sušokę į "rožinę svajonę" (taip praminėme savo puikųjį mašiniuką), iš tiesų traukiantį praeivių šypsenas, puolame diskutuoti Senojo Testamento temomis, šviežius Nebo įspūdžius gardžiai užkąsdami milžiniškomis braškėmis. Taip skaniai sau bevažiuodami nė vienas nepastebime, kaip degalų rodyklė prietaisų skydelyje pavojingai artėja prie nulio ribos.

Leidžiantis žemiausios planetos vietos link (Negyvoji jūra – 420 m žemiau jūros lygio) užgula ausys, o kūną pamažu ima kratyti nervinis drebulys: kas bus, jei pusiaukelėje pasibaigs benzinas?! Kiek akys užmato – vienodo kirpimo kalnai ir greitį ribojantis vingiuotas keliukas, vedantis žemyn link jūros. Iš tiesų šis vandens telkinys, nors ir skambiai vadinamas jūra, tėra be galo druskingas ežeras, neturintis susisiekimo su jokiu pasaulio vandenynu. Mūsų Baltijoje druskingumas siekia nuo 1,7 proc., Negyvosios jūros vandenyje druskos sudaro apie 30 proc. Nuo seno manyta, kad tokiame sūryme negali gyventi jokie gyviai. Vis dėlto naujausių laikų tyrinėjimai skelbia, kad ir Negyvojoje jūroje egzistuoja gyvybė: aptikta apie 70 rūšių bakterijų. Juokaujama, kad šioje jūroje randamos tik dvi gyvybės formos: bakterijos ir plūduriuojantys turistai.

Galėtume smagiai pasijuokti, bet kaip tik dabar mums labiau rūpi kitas klausimas: ką daryti? Apsisukti ir grįžti atgal link Madabos ieškoti degalinės ar atsiduoti likimo valiai ir leistis žemyn, tikintis ją išvysti pakeliui? Patekę į panašias situacijas paprastai renkamės vieną ir tą patį sprendimo būdą – klausti vietinių! Pirštu baksnodami į benzino baką kamantinėjame kažkokius angliškai nė bum bum nesuprantančius karinės bazės sargybinius, kur artimiausiame kelyje rasti benzino. Išganingas gestas – ten, už posūkio – leidžia lengiau atsipūsti ir nekeisti kelionės krypties.

Gerai, kas gerai baigiasi

Kadangi nakvynę iš anksto užsisakėme netoli Petros esančiame Vadi Musos miestelyje, neskubėdami riedame tyrinėti druskingojo ežero. Stebime prabangių viešbučių įvažiavimo keliukus, galgi pro kurį nors pavyks įsmukti nepastebėtiems – taip norisi palepinti nuo darbų pailsusį kūną sveikatinančiomis Negyvosios jūros SPA procedūromis!

Prie pakeliamų užkardų, saugančių pinigingų turistų rojų, akylai budi griežtaveidžiai apsaugininkai. Kai lankėmės prie Negyvosios jūros Izraelio teritorijoje, mažo kaimelio Neve Zoharo didžiuliai viešbučiai buvo palankūs žaliems turistams ir leido naudotis savo švelniu smėliuku nubarstytais privačiais paplūdimiais. Čia tenka ieškoti viešojo pliažo, kurį atrandame pačiame hiltonų ir kempinskių virtinės gale. Už 20 Jordanijos dinarų žmogui gauname keletą lauko baseinų, deginimosi gultų, skėtukų nuo saulės, patogų priėjimą prie Negyvosios jūros ir daug daug gydomojo purvo!

Pasijaučiame tarsi vaikai, kurie, mamoms nematant, iki ausų tepasi juoda gličia mase! Malonumas neapsakomas! Štai kaip atrodo visas purvinimosi ritualas: pradžioje reikia išsiteplioti, tada žvilgtelėti į suskilusią veidrodžio šukę, paskui visą tą juodą purvą išsidžiovinti saulėje ir kai jau tapsi panašus į nejudrią juodąją mumiją – panirti į sūrią Negyvąją jūrą, o purvo likučius pašalinti kruopščiai šviečiant juos po silpna gėlo dušo srove.

Atjaunėję kokiais dešimčia metelių pajudame link savo nakvynės vietos Vadi Musos beduinų namuose. Po paraliais! Kažkodėl tik dabar pamatau telefone per booking.com atėjusią žinutę, kad mano iš anksto užsakytoje nakvynėje netoli Petros – ups! – žaliems turistams vietos nėra! Isteriškai cypteli mašinos stabdžiai. Dabar svarbiausia giliai kvėpuoti ir neprarasti savitvardos. Pirmoji per hotels.com užkliuvusi nakvynės vieta – Vadi Danos ekologinė stovykla – akimirksniu patvirtina užsakymą. "Google Maps" navigacija viltingai žada, kad dar prieš sutemstant būsime ten. Štai čia ir vėl pasireiškia žalioji turistų karma...

Ekologinės stovyklavietės ieškant

Nepastebiu, kad internete tuo pačiu pavadinimu (bet skirtingais adresais) užregistruotos dvi Vadi Danos ekologinės stovyklavietės. Aišku, kiaulystės dėsnio veikiami, pasirenkame klaidingą nuorodą. Po poros valandų jau įsivaizduojame, kad esame kažkur ekologiškame Danos kaimelyje, kur greitai turėtume gauti nakvynę.

Temsta. Iki tikslo navigacija rodo tik kelis šimtus metrų. Keliukas į kalną kažkoks įtartinas. Labai siauras, status ir perdėm akmenuotas. Ne man vienai mintyse pakimba klausimas: ar išvis kada nors kieno nors mašina važiuotas?.. Tamsoje vos neatsitrenkiame į surūdijusius vartus, kuriuos garsiai viaukčiodami spengiančioje nakties tyloje romiai saugo du asilai.

Bandydami apsisukti siaurame akmenuotame šunkelyje, vos neatsitrenkiame į lyg iš po žemių išdygusią vietinių mašiną. Vairuotojas nelabai šneka angliškai, bet noriai palydi mus iki savo namų artimiausiame kaimelyje. "Nakvokite čia, – ženklais siūlo kuklų savo būstą. – No money... Friends..." – dar priduria visus žinomus angliškus žodžius.

Pagaliau atsiranda ryšys ir man pavyksta prisiskambinti į stovyklą. Jos vadybininkas, girdėdamas mano isterišką "I don’t know where I am", ilgai nedvejodamas siūlo išeitį – važiuoti pirmyn iki "Petra Night hotel" ir nakvoti už tą pačią ekologinėje stovykloje suderėtą kainą – 40 JOD. Gauname kambarėlį viešbučio rūsyje, kaip ryte suprasime, – nebeveikiančiame turkiškų pirčių komplekse. Tai bent netikėta nakvynė!

Apleistas Rožinis miestas

Kad vizitas į Petrą būtų pigesnis, buvome nusipirkę Jordanijos pasus. Vienas iš septynių naujųjų pasaulio stebuklų – kadaise IV a. pr. Kr. egzistavusios Nabatėjų Karalystės sostinė – pakeri iš pirmo žvilgsnio.

1812 m. ją atrado šveicaras Johanas Burkhartas. Apstulbintas jos grožio šveicaras Petrą pavadino Rožiniu miestu. Ilgus metus šio apleisto Rožinio miesto tuneliuose gyveno beduinai – klajokliai dykumų žmonės. Nuo 1984 m., prasidėjus turizmo erai, beduinai buvo iškeldinti iš Petros urvų. O likusiems teko prisitaikyti prie kur kas triukšmingesnio, aktyvesnio gyvenimo ritmo. Raudonos ir baltos spalvų ornamentais puoštomis skaromis (keffiyeh) pasidabinę galvas, netikėtai tapę verslininkais, beduinai išsijuosę siūlo etnografiniu stiliumi išpuoštų asilų, kupranugarių ferarius, vietinės gamybos suvenyrus, turkišką kavą, vaisvandenius.

Startuojame 8 val. Praeiname įspūdingą į dangų aukštais uolų stulpais kylantį tarpeklį, pro kurio siaurą plyšelį jau veriasi bene įspūdingiausias šio archeologijos parko eksponatas "Al Khazna" ("Iždas"), išgarsintas filme "Indiana Džounsas ir paskutinis kryžiaus žygis". Legenda pasakoja, kad šis įspūdingas statinys – tai Nabatėjų karaliui Aretui III statyta kapavietė. Pro ją keliavęs Egipto faraonas vijosi žydus, pabėgusius iš egiptiečių nelaisvės. Dalį turto jis nusprendęs paslėpti šioje vietoje.

Maniškiai kabarojasi kažkur ant priešais stūksančių raudonų uolų masyvų, norėdami beveik 40 m aukščio "Iždą" nufotografuoti iš paukščio skrydžio. Aš lieku stebėti nuobodžiaujančių kupranugarių. Klausiu gido, ar išties pats gražiausias komplimentas beduinų moteriai yra jos palyginimas su kupranugariu. "Iš kur ištraukėte tokią nesąmonę?.. – Ali net parvirsta ant žemės iš juoko. – Jei nori pasimeilinti mūsų merginai, lygink ją su gazele, bet ne su kupriu."

16 km piligrimystė

Eidami tolyn matome uolose iškaltą nabatėjų pradėtą, o romėnų baigtą statyti amfiteatrą, galėjusį sutalpinti iki 4 000 žiūrovų. Mėginame įkalbėti savo jaunėlę uždainuoti (reikia patikrinti akustiką) – deja, veltui. Nepadeda net įkalbinėjimai, kad veiksmas vyktų vieninteliame tokiame teatre pasaulyje, kuris yra išskaptuotas uoloje.

Užtai pietums ypatingą teatro aurą skleidžiančioje vietoje "pasirašome" visi trys. Duoną atstojantys papločiai, medus, chalva su pistacijomis, pakelis sausainių ir vanduo – tokie užkandžiai, tikimės, suteiks reikiamos energijos pasiekti galutinį kelionės tikslą – "Ad Deir" ("Vienuolyną"), iki kurio kelis kilometrus dar teks ropštis stačiais akmeniniais laiptais.

Pūkščiame kaip lėtaeigiai traukiniai, apdairiai žvalgydamiesi, kur statyti koją, nes... visas mūsų takas užminuotas. Taip, taip, asilų paliktomis "minomis"! Neapsižiūrėsi – bjaurus asilo "torto" kvapelis kaipmat įsigers į tavo kelioninius sandalus.

8 km pirmyn pasirodo esą gerokai lengvesni nei tas pats atstumas atgal, tik jau gerokai įdienojus. Oras tarsi apsunksta, aplinkos spalvos ir garsai sutirštėja. Daugėja asilų transporto, kantriai tempiančio į stačią viršukalnę mamas su mažamečiais vaikais, dėdules su ilgamečiais pilvais, močiutes su pensininkių pažymėjimais. Dar tik pradėję distanciją, net suplukę nuo pietinio kaitulio, jie iš paskutiniųjų bando įveikti privalomuosius Petros normatyvus.

Pasijunti tarsi patekęs į širšių avilį. Aplink dūzgia prekeiviai, turistai, gyvuliai, kurių balsai, atsitrenkę į rožines Petros uolas, bumerangu grįžta atgal, sukeldami dar didesnį širšalyną. Čia tamsaus gymio prekeivė šaukia šaižiu balsu, kad už Aladino žibintą (užsimaniau į Lietuvą parsivežti jordanišką džiną!) galiu mokėti ir kortele. Kiek toliau, uoliniuose "Flinstaunų garažuose", burzgia du džipai. Kosulio priepuolių varginamas beduinų berniukas nenori palikti savo darbo vietos. Vietinės smiltainio spalvos katės atkakliai murkia reikalaudamos iš uolose užkandžiaujančių turistų savo duoklės – matyt, pelių gaudyti šiame turistų knibždančiame Rožiniame mieste neapsimoka.

Finišuojame apie 15.30 val. ir kuo greičiau lekiame prie mašinos. Ryt šturmuosime Vadi Rumo dykumą, o šiandien miname dar kelias dešimtis kilometrų į priekį ir baigiame kelionę nardytojų rojumi pakrikštytoje Akaboje, mirkydami nuospauduotas kojas apyšiltėje Raudonojoje jūroje. Brrr… "Negyvoji buvo kur kas šiltesnė", – nusprendžiame vienbalsiai ir lekiame į viešbutį: ryt iš ryto privalome būti Vadi Rumo miestelyje, kur pradedame iš anksto užsisakytas beduiniškas klajones su "Wadi Rum Nomads".

Kaip dykumoje skamba tyla?

Rytą paliekame labai triukšmingą ir europietišką Akabos kurortą. Metas į dykumą. Tiesa, neklajosime ten 40 metų, kaip darė pranašas Mozė, vesdamas žydų tautą į Pažadėtąją žemę. Negyvensime ten nė keturiasdešimt dienų kaip kadaise Jėzus, velnio gundomas. Būsime Vadi Rumo dykumoje tik tris dienas ir dvi naktis. Tik tol, kol pajusime dykumos pulsą ir visa, kas su juo susiję, t.y. vietinius žmones, augalus, gyvūnus, kalnų pasaulį ir... tylą. Žinau, kaip ji skamba namuose, darbe, bažnyčioje. O kaip skamba tyla dykumoje?

Už maždaug valandos kelio nuo Akabos privažiuojame Vadi Rumo informacijos centrą. Čia vėl traukiame iš kišenių Jordanijos pasus. 550 Jordanijos dolerių trims už trijų dienų viešnagę dykumos karalystėje taupiai lietuvio kišenei tikrai neatrodo mažai, bet tikimės nepakartojamų įspūdžių.

Mums priskiriamas apkūnokas, tradiciniu chaki spalvos beduinų chalatu pasipuošęs vaikinas, vardu Nawafas. "Europiečiai šaukia mane "no wife", nes neištaria mano vardo", – juokiasi dvidešimt trejų metų vaikinas, prisipažįstantis, kad išties dar neturi nė vienos žmonos (o jų, kaip doras musulmonas, galėtų parvesti į beduinų palapinę net keturias!). Karštojo sezono metu Nawafas, kaip pats sako, neturi nei namų, anei atostogų: "Mano namai yra mano džipas, kuriuo vežioju turistus. Dvi trys dienos dykumoje su turistais, tada dušas mūsų agentūroje, švarūs drabužiai – ir vėl į kelionę, tik jau su kita grupe."

Šiandien turime aplankyti dešimt objektų. Iš jų mums labiausiai patinka Lorenso šaltinis, prie kurio kokį gerą pusvalandį ropščiamės į kalną keturpėsčiom, dar – smulkaus rožinio smėliuko kopa, uola, panaši į grybą. Bet daugiausia adrenalino visiems sukelia Didysis tiltas, kabantis tarp akmenų maždaug 20 m aukštyje. Iki jo galima užsikabaroti tiesiog stačioje uoloje susiformavusiais (o gal žmonių per laiką išmindytais) įdubimais. Tik 5 minutės, ir tu jau viršuje!

Bet, įveikus pirmąją kelio atkarpą ir pažvelgus žemyn, man ima suktis galva. Palieku dukrą su vyru rėplioti tolyn, ant paties tilto, o aš pamažėle, naudodama sėdimosios stabdžius, atsargiai čiuožiu žemyn. Kai kojos jau saugiai liečia žemę, užsipuolu gidą: "Šitas lipimas ant tilto (kur nėra jokių apsaugų, o turistai grūdasi kaip pašėlę) prasilenkia su elementariais saugos reikalavimais." Išgirdęs mano repliką vaikinas tik ironiškai lepteli: "Jūs bijote, todėl ir jaučiatės nesaugiai! Per daugybę metų čia nėra buvę jokio nelaimingo atsitikimo."

Nepigūs naminiai gyvūnai

Pietums gauname ant čia pat, dykumoje, susikurto miniatiūrinio laužiuko virto pupelių troškinio. Dar – beduiniškos duonos, karvių sūrio, sezamų pastos, baklažanų užtepėlės ir... kokakolos.

Pasirodo, Nawafo tėvai, seneliai, broliai gyvena taip pat dykumoje, beduiniškai. Turi apie 50 kupranugarių, kuriuos, kad atskirtų nuo kitų bandų, ženklina specialiomis žymomis.

"Vadi Rume nuo senų senovės – tik vienkupriai. Jie ištvermingesni. Kupranugaris – nepigus naminis gyvūnėlis. Suaugęs patinas kainuoja virš 2 tūkst. Jordanijos dinarų", – pasakoja Nawafas. Paklaustas, kur kupranugario kūne yra vandens saugyklos, jis rodo į kanopas – tai viena iš šešių vandens talpyklų šio be galo dykumų klajokliams naudingo gyvulio kūne. Įdomus faktas, kad plačios kuprių kanopos neklimpsta į smėlį, o vandens per 10 minučių jis gali išgerti iki 100 litrų. Joks kitas gyvūnas šito nepadarytų – nuo per didelio vandens kiekio prasiskiestų kraujas. Pašarui visai neišrankus: pasitenkina dygliuota žole ir krūmų šakomis. Be maisto išgyvena iki mėnesio, be vandens – iki dešimt dienų.

Paskutinis ekskursijos po Vadi Rumą punktas – saulės nusileidimo stebėjimas nėra toks įspūdingas, kokio tikėjomės. Daug įdomiau stebėti, kaip išradingai turistai, pabirę iš daugybės džipų, ieško kuo patogesnės vietelės geriausiems fotokadrams. Tuo tarpu modelis tik šypteli išbalusiu saulės disku ir murkteli į debesį miegoti. Labanakt.

Tūkstančio žvaigždučių viešbutyje

O taip! Šita nakvynė buvo mūsų pasididžiavimas, vienas iš keliolikos privalomų dalykų, kuriuos žmogus turi išbandyti bent kartą per savo gyvenimą!

Vos atvykus į palapinių miestelį, visi svečiai pamažu apgyvendinami gėlėto audeklo vidumi muštose palapinėse, kurios atrodo kaip labai patogūs mini nameliai. Mums liepiama savo kuprines neštis į didžiąją šatrą ir laukti vakarienės, po kurios būsime iškilmingai apdovanoti miegmaišiais.

Įtariai stebime, ar dar kas nors iš daugiau kaip dvidešimties likimo brolių ir sesių temps daiktus drauge su mumis, – nė vienas! Intriga didėja, kaip ir nerimas. Kažkodėl noriu išbandyti nakvynę po atviru dangumi, bet visai netrokštu, kad žali turistai tai darytų vienut vienutėliai.

Vakarienė patiekiama su mini spektakliu. Esame draugiškai išvaromi iš didžiosios palapinės laukan, kur, saulei nusileidus, ne taip jau ir šilta... Mūsų šeimininkai nori parodyti, kokiu ypatingu būdu beduinai gamina maistą. Stovime lauke prie šviežiai užpilto žemėmis "kapo". Šioje vietoje prieš keletą valandų buvo iškasta gili duobė. Karštų anglių ir žarijų krūva buvo supilta į gilų metalinį indą, į kurį vienas ant kito įstatyti trys aliuminio folija apsukti puodai su vištiena, ryžiais. Visa tai kelioms valandoms beduinai užkasė saulėje įkaitusiu smėliu. Dabar atėjo laikas "ekshumuoti" mūsų vakarienę. Po jos būsime palydėti į savo tūkstančio žvaiždučių viešbučio apartamentus po atviru Vadi Rumo dangumi.

Saulele, užtekėk

Kažkodėl mane purto lengvas nervinis drebuliukas. Nejučia prisimenu gido pasakojimą, kaip senieji dykumos gyventojai gaudydavo gyvates ir, išspaudę nuodus, jas virdavo, ruošdami kažką panašaus į priešnuodžius ar stiprybės gėralą savo vaikams. Skorpionų, skaičiau, čia irgi pasitaiko.

Pasišviesdami prožektoriais skinamės kelią pro tamsą. Svarbiausia atsilaikyti pirmąsias valandas – raminu save (mat gavome teisę nelaimės atveju evakuotis į didžiąją palapinę). Prie vietinio puntuko, matome, kukliai glaudžiasi trys siauri čiužinukai ir sviestinio popieriaus plonumo miegmaišiai. Vietoj pagalvės po galva pasigrūdu turistinę kuprinę. Prožektorius – vienoje rankoje, akiniai – kitoje. Jei išgirsiu kažką įtartino, veiksiu žaibišku greičiu.

Pirmas dvi valandas po vidurnakčio skiriu pašaliniams nakties garsams tyrinėti. Nežinia, iš kur pakyla stiprokas vėjas, švilpiantis per ausis, šlaminantis mūsų plastikiniuose maišeliuose į kuprines sudėtus daiktus ir varantis į neviltį. Jei jau negaliu užmigti – bandysiu grožėtis žvaigždėtu nakties dangumi. Žiūriu trumparegėmis akimis į Jordanijos dangų, o žvaigždės vis krenta ir krenta... Jau ir norai beveik baigėsi, kol nusprendžiu savo laimės pyrago gabalu pasidalyti su savo vyru. "Čia gi lėktuvai", – akimirksniu išblaško visą romantiką mano sutuoktinis.

Dar tiktai trys... Niekaip nesuprantu, buvau aš nors valandėlę užmigusi, ar ne. Atrodo, kad ir žaliųjų turistų vadui nesimiega. Susiraitęs į kamuoliuką jis bando pritaikyti savo ūgį gerokai per mažam miegmaišiui. Pavyksta! Palaimingas knarkimas sudrebina nakties tylą. Pasiutusi iš pavydo (kad jam pavyko užmigti, o man ne) imu žadinti naktinės tylos drumstėją. Kaip visada tokiu atveju, jo atsakymas vienas – reikėjo ateiti anksčiau ir užmigti pirmai! (Lyg aš pati apie tai nebūčiau svajojusi!)

Dar po valandos, kuri pasirodo be galo nepatogi ir kieta, tarsi koks baudžiavos laikų piemenėlis, imu laukti saulės patekėjimo, be garso giedodama: "Saulele motule, užtekėk, užtekėk..." Išsigelbėjimas, kiek žinau, turėtų ateiti šeštą! Jau visai nedaug beliko iki saulės patekėjimo. Tik tas begėdis laikas slenka taip lėtai... Nejučia prisimenu savo smalsų norą išgirsti, kaip skamba tyla dykumoje.

Jau žinau! Ji skamba visiškai taip pat, kaip baimingai pulsuoja mano širdis – kokie 300 kartų per minutę! Et, ne tokio tylos garso tikėjausi užsisakydama nakvynę tūkstančio žvaigždučių viešbutyje...

P.S. Vos saulei patekėjus, apsvaigę nuo žvaigždžių ir nemigos, rėpliojame pas beduinų šefą pranešti – IŠKART PO PIETŲ MES PALIEKAME DYKUMĄ! Geriau trys žvaigždutės ir balta patalynė Akaboje nei milijonas dangaus šviesulių ir akmuo po galva Vadi Rume! Et, beduinais būti negalėtume.