K. Kaupinis apie filmo „Nova Lituania“ kūrimą: tikras žmogus nėra personažas | Diena.lt

K. KAUPINIS APIE FILMO „NOVA LITUANIA“ KŪRIMĄ: TIKRAS ŽMOGUS NĖRA PERSONAŽAS

Balandžio viduryje turėjusį startuoti režisieriaus ir žurnalisto Karolio Kaupinio debiutinį ilgametražį filmą „Nova Lituania“ kino teatruose pamatysime tik tada, kai tai bus galima. Filmas pasakoja apie 1938–1939 m. Lietuvą, svarbiausius jos politinius veikėjus ir Feliksą Gruodį, kuris stengiasi įsiūlyti „atsarginės Lietuvos“ idėją Afrikoje, kai jo paties asmeninis gyvenimas ima griūti.

Filmo premjera įvyko praeitais metais prestižiniame Tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje, vėliau pelnė prizus Atėnuose, Rygoje ir šiemet virtualiai vykusiame „Kino pavasaryje“. Belaukdami, kol pagaliau galėsime pamatyti filmą didžiajame ekrane, kalbiname Karolį.

– Kaip kūrei personažus? Kur ieškojai įkvėpimo, informacijos apie „Nova Lituania“ siužeto veiksmo laiką?

– Archyvinėje medžiagoje – knygose, laiškuose, dienoraščiuose, nuotraukose. Ir šiandienoje. O personažų kūrimas man visada yra labiausiai asmeninis procesas. Ieškau žmonių, kurių charakterius ar būdo bruožus galėčiau įvilkti į personažo pavidalą – tuomet jis gyvas, žmogiškas, t.y. sau prieštaraujantis, jame yra kažkoks konfliktas tarp proto ir širdies, valios ir instinkto, bei t.t.

– Pagrindinio filmo herojaus F.Gruodžio prototipas – geografas, keliautojas Kazys Pakštas, tačiau jame labai svarbūs dar du herojai – premjeras ir prezidentas, kurių prototipais galime suprasti esant Juozą Tūbelį ir Antaną Smetoną. Kodėl tau buvo svarbu papasakoti šią istoriją iš kelių perspektyvų?

– K.Pakštas, F.Gruodžio įkvėpėjas, valstybe, tauta rūpinasi dideliais vienetais. Tuometėje valstybės politinėje sanklodoje jos valstybingumo ateitį lemia keli atsakingi žmonės, turintys didžiulę sprendimo galią, bet nebeturintys jokio gero pasirinkimo galimybės. Daugiausia formalios galios turintys žmonės tampa mažiausiai įgalūs priimti gerą sprendimą. O žmogus, turintis daug fantazijos, bet neturintis jokios galios, bando iki jų prisibelsti. Sudėjus geografą ir premjerą ant svarstyklių, jos tarsi išsilygina.

Istorinio tikslumo paieškos fikcijoje yra kai kurių istorikų aistra, bet ėmus kurti vaidybinį filmą griežtai pagal tai, kas buvo, gausime sausą chroniką, kurioje bus pilna beprasmių duobių, nepaaiškinamų trūkių, įvykių be priežasties – kaip tikrame gyvenime.

– Kodėl sugalvojai pakeisti herojų vardus?

– Tikras žmogus nėra personažas, t.y. jo asmuo žymiai kompleksiškesnis nei prieštaros, telpančios į personažo kūną. Todėl tai etinis sprendimas. Jei istorija fikcinė (ar bent jau neįrodoma, kad tai, kas vyko, – vyko), tuomet negaliu naudotis tikrų asmenų tapatybėmis. Istoriniai faktai gali likti tikri, nes jie susiję su nuasmenintu dariniu – valstybe.

– Dabar Lietuvoje atsiranda vis daugiau jaunų režisierių kuria filmus istorine tematika. Ne tik „Nova Lituania“, bet ir tavo naujo projekto darbiniu pavadinimu „Kaspervizija“ veiksmas taip pat vyksta praeityje. Tiesa, gerokai vėliau, t. y. po Sausio 13-osios įvykių. Naujasis filmas yra susijęs su tuo metu taip praminta kolaborantų kurta televizija. Kaip manai, kodėl tiek kitiems, tiek tau pačiam svarbu atsigręžti? O gal tai visai neatsigręžimas?

– Žiūrint, kaip suprantame, kas ta istorinė tematika. Itin supaprastinus – istorija yra įvykiai praeityje. Tad tarsi atrodytų, kad tai, kas įvyko vakar, – jau istorija. Tačiau iš visuotinio to žodžio vartojimo atrodo, kad „istorija“ – kažkas didesnio masto, kažkoks įvykių ar asmenų vertinimas, dėl kurio sutartume. Būtent tuo pagrindu vyksta kovos dėl istorinės atminties – visos pusės siekia patvirtinti, kad tai, kas įvyko, būtų vertinama „štai šitaip“. Kad visi žinotų, kas yra tiesa praeityje vykusių įvykių atžvilgiu.

Tačiau man istorija svarbi visų pirma dėl galimybės suprasti šiandieną. Jei šiandien matau kažkokį fenomeną, besireiškiantį visuomenėje, ir žinau, kad jis jau buvo apsireiškęs praeities laike, jame bent jau galiu ieškoti to fenomeno pasekmių. Pagal tai galiu bandyti suprasti, kokias pasekmes jis, tikėtina, sukels šįkart. Tai viena priežastis gręžtis į praeitį. Ir galbūt filmui „Nova Lituania“ ji svarbiausia.

Kita priežastis – ir ji galbūt bus svarbesnė mano kitame filme – praeities laikas kaip „Raudonoji knyga“. Praeitis, kurioje dar egzistuoja kažkas, kas šiandien jau išnykę. Kai atsigręži ir pasižiūri, kas buvo ten, o tada palygini su šiandiena, gali suprasti, kas jau tuomet buvo nykstančios rūšies skiltyje. Kažkas tai yra pavadinęs tiesiog filmais apie vaikystę. Tad kitas filmas galbūt bus apie tai, ką pamenu, bet ko jau nebėra. Aišku, išnyksta detalės. Esminiai žmogaus bruožai nepasikeičia.

– Kaip užsienio festivaliuose buvo reaguojama į Lietuvos istorijos detales?

– Įvairiai. Kažkas stebisi, kažkas džiaugiasi sužinojęs apie daug kartų kartotus įvykius iš kitos istorinės perspektyvos (mažos šalies). Kažkas istorijos tame filme visai nepastebi, žiūri į veikėjų santykius, atmosferą. Kažkas kaip tik užsikabina už kokios nors mažai reikšmingos detalės ir ją knibinėja. Kaire salė vis klausinėjo, ar kariuomenė galų gale nuvertė prezidentą, ar ne. Ir jei nenuvertė – kaip tai įmanoma?! Bet tai suprantama, kino teatras – už kelių šimtų metrų nuo Tahriro aikštės, o ten dar matyti Arabų pavasario ženklų.

– Kiek tau šiame filme ir apskritai svarbus detalių istorinis tikslumas, tiek kalbant apie siužetą, tiek apie filmo apipavidalinimą – dailę, kostiumus? Ar filmą laikai atskiru fikciniu pasauliu?

– Taip, vaidybinį filmą laikau fikciniu pasauliu, kurį kuriant reikia laikytis jo diktuojamų taisyklių. Nes būtinai prieini ribą, kai tikrovė ir fikcija ima kirstis, ir dažniausiai tikrovė – tokia, kokia ji buvo, ima trukdyti tam, ko reikalauja fikcija.

Kitaip tariant, bandant sukurti filmą, kuris veikia, – kurį žiūrėdamas tiki tuo, ką matai, ir pasineri į filmo pasaulį, kur pamiršti žiūrįs fikciją, reikia laikytis fikcijos kūrimo taisyklių. Tikra yra ne tai, kas iš tiesų vyko, bet tai, kas atrodo tikra filmo pasaulyje. Ne vienas vaidybinio kino režisierius, matyt, yra pajutęs nusivylimą, kai filme panaudoti iš tiesų patirti ar matyti, objektyviai vykę dalykai tapo mažiausiai įtikinančia filmo dalimi.

Tačiau kartu istorinė tikrovė smarkiai įkvepia – pavyzdžiui, regis, Stasio Raštikio atsiminimuose užfiksuoti jo įspūdžiai apie tai, ką patyrė Kremliuje, nuvažiavęs derėtis dėl sovietų ultimatumo Lietuvai. Tokio monologo neparašyčiau, jei nebūčiau jo perskaitęs, tad filme leidžiu sau panaudoti jį beveik žodis žodin. Tik spręsdamas, kur, kokiomis aplinkybėmis jį naudoti, jau remiuosi fikcijos diktuojamomis taisyklėmis. Istorinio tikslumo paieškos fikcijoje yra kai kurių istorikų aistra, bet ėmus kurti vaidybinį filmą griežtai pagal tai, kas buvo, išeis sausa kronika, kurioje bus pilna beprasmių duobių, nepaaiškinamų trūkių, įvykių be priežasties – kaip tikrame gyvenime. Kažkas panašaus, kaip CCTV įrašas – tikroviškiausia dokumentika, bet tokią sunkiausia žiūrėti. O juk fikcija – tai bandymas sukurti integralesnį pasaulį nei tas, kuriame gyveni. Didžiulė apgavystė, kurios taisyklė įtikins ne tai, kas tikra, o kas tikroviška. Kas atrodo logiška ir prasminga.

Man tai labai įdomi tema, galėčiau apie ją šnekėti (ir diskutuoti su tais, kurie nepritaria) valandų valandas...

– Filme matomos lokacijos atrodo tikrai įspūdingai, net sunku patikėti, kad filmuota Lietuvoje. Kaip jas radote, kas buvo svarbu renkantis jas? Ar daug jų reikėjo kaip nors keisti?

– Lokacijos, dailė, kostiumai – tai tavo kuriamo fikcinio pasaulio dekoracija. Išorė, materija, į kurią viską įvynioji. Materija yra tai, ką žmogus pastebi pirmiausia ir tiesiog instinktyviai leidžia per savo vidinę „tikra / netikra“, „tikiu / netikiu“ skalę. Todėl ji turi būti nepriekaištinga – kad žmogus ją prarytų nekvestionuodamas, kaip žuvis kabliuką, ir jau tuomet plauktų ten, kur jį ves filmas. Tad „tikėtinumo“ kriterijus yra pagrindinis variklis. Rinkomės taip: a) kokia yra lietuviška pasiūla; b) kas suliptų į vientisą pasaulį; c) ar finansiškai išvešime tokios lokacijos paruošimą filmavimui; d) kaip gauti galimybę čia filmuoti. Kartais b, c ir d susikeisdavo vietomis. Kai kurias lokacijas keitėme nedaug, kitose užmaskuota labai daug.

– Šioje juostoje labai svarbi atmosfera, filmas nespalvotas, jame itin daug tamsos. Kodėl? Kas buvo svarbiausia kuriant filmo atmosferą?

– Apie spalvą. Gyvenimo vaizdus daugelis matome spalvotai. Šiandieniai būdai užfiksuoti tuos vaizdus – irgi spalvoti. Bet tuo laiku, kurį vaizduoju, spalvotų būdų fiksuoti vaizdus (bent jau Lietuvoje) buvo reta, todėl žymiai labiau buvo paplitęs nespalvotas fiksavimas. Dėl to esame įpratę tą laiką matyti nespalvotą, nes jame negyvenome. Man spalvotas jo vaizdavimas jį padaro nerealesnį, todėl taip ir pasirinkau. Tiesa, buvau radęs  Kazimiero ir Mečio Motuzų filmuotus spalvotus tarpukario vaizdus – jie dokumentiški, todėl vienu metu net atrodė, kad galėtume tą patį pasiekti naudodami spalvotą juostą. Bet filmuoti juosta būtų buvę žymiai brangiau, būčiau galėjęs sau leisti žymiai mažiau dublių. O pradėję ieškoti lokacijų supratome, kad dauguma jų prašosi didelio remonto ir nespalvotas vaizdas paslėps tuos trūkumus, kuriuos reikėtų taisyti spalvoje (tai vėl būtų išauginę kaštus).

Kai pasirinkome nespalvotą formatą, liko dvi spalvos (galbūt trys – juoda, balta ir visi pilkos atspalviai), kuriomis galime transliuoti emociją, jausmą. Tamsa ir šviesa šiuo atveju tampa pagrindinėmis tai padaryti padedančiomis priemonėmis. Jei dominuoja tamsa, tuomet, vadinasi, to reikėjo pagal emocinę siužeto dinamiką.

– Kodėl pasirinkai lėtą filmo ritmą? Juk, atrodo, kad tai buvo laikas, pilnas įvykių...

– Įvykių daug, bet, norint juos suprasti, reikia pristabdyti. O ir aš pats esu pavargęs nuo greito tempo. Greitis man nėra vertingas matas. Nebent lėtumas ima trukdyti. Jei per lėtai – tuomet negerai. Bet jei neskubėjimas netrukdo – tuomet skubėti nematau priežasčių.

– Viename interviu su tavimi radau, kad tau nepatinka kine rodyti emocijas. „Nova Lituania“ personažų emocijų raiška taip pat prislopinta. Bet, kita vertus, personažai daug kalba. Kodėl? Gal turi kokį nors savitą darbo su aktoriais metodą?

– Mene tradiciškai emocijos, jausmingumas tarsi legalizuojami. Gyvenime emociją ar jausmą slepi – daugelio problemų geresniu sprendiniu visuotinai laikome protą, logiką, o mene paaiškėja, kad pasaulyje tas emocijos dėmuo labai svarbus, gal net esminis. Kine man įdomiau bandyti parodyti būtent tą proto ir širdies kovą, o ne leisti lietis emocijai. Žmogaus bandymą emociją nugesinti protu arba jos pasipriešinimą tam, kas vadinama proto šaltumu. Gal todėl nemėgstu atviros emocijos ar perdėto jos naudojimo.

Kai atsigręži ir pasižiūri, kas buvo ten, o tada palygini su šiandiena, gali suprasti, kas jau tuomet buvo nykstančios rūšies skiltyje. Kažkas tai yra pavadinęs tiesiog filmais apie vaikystę.

O personažai daug kalba dėl kelių priežasčių – ir dėl mano nepakankamų dramaturginių ir režisūrinių įgūdžių svarbius dalykus parodyti ne žodžiais, ir dėl to, kad daug ką parodyti kitaip nei žodžiais neleido filmo biudžetas. Dabar, manydamas, kad biudžetas bus panašus, noriu paversti tą trūkumą pranašumu – pamėginti kurti tokį pasaulį, kur kalbėjimas ir tyla būtų vienintelė įmanoma veikla, bet nuo to neatsirastų filmą nuobodžiu paverčiantis veiksmo stygius. Manau, kad galima tai pasiekti. Tokia mano dabartinė ambicija.

– Kiek tavyje liko politikos mokslų, kurių bakalaurą baigei? Ar pagalvojai, kad galbūt net pasąmoningai stengiesi likti jiems ištikimas, tiek pasirinkdamas temas filmams, tiek jų kūrimo procese?

– Mano studijos tik padeda. Bet užtrunka laiko suprasti, kuo tiksliai kinas skiriasi nuo to, kuo gyvenau studijų metu ar kaip į pasaulį žiūri socialiniai mokslai. Tai, kad mane domina temos, susiję su valstybe ar politika, yra ne todėl, kad tai studijavau. Aš tai studijavau, nes mane tai domina (šypsosi).

– Kitame interviu radau tavo citatą, kad šiais laikais trūksta politinės fantazijos, kokią turėjo K.Pakštas. Kokia ji galėtų būti, kaip tai pakeistų mūsų pasaulį? Galbūt po XX a. įvykių žmonės jos bijo...

– Keisti pasaulį yra, kaip sakai, pavojinga ambicija rankose tų, kurie turi (ar išsikovoja) neribotą, bekompromisę galią ir įtiki, kad įmanoma tiesiog taip imti ir jį pakeisti. Nesakau, kad tai neįmanoma. Bet dažnai tie pokyčiai turi visai kitas pasekmes, nei turėta intencijų. Maža to, kažkodėl tie, kurie keičia pasaulį, dažnai yra neįgalūs pakeisti savo artimiausią aplinką. Mao nenorėjo valytis dantų, jie pūliavo, jo sveikata nuolat streikavo. Bet Mao dešimtimis milijonų valė revoliucijos priešus. Ir dažnai didžiausi valymai sutapdavo su užsitęsusiomis sveikatos problemomis. Tad aš irgi bijau didelių pasaulio keitimo užmojų. Nors ir atrodo, kad žmonės vėl tampa neatsparūs idėjai, kad galima pakeisti pasaulį vienu mostu.

Kai kalbu apie politinę fantaziją, turiu omenyje jos poreikį ieškant sprendimų konkrečioms, pasaulio aplinkybių ir ribotumo apibrėžtoms sąlygoms. Galvojimo, kaip geriausiai panaudoti sąlygas, kurias pakeisti galime, išnaudoti trūkumus, verčiant juos privalumais. Stengtis mažiau išgyventi dėl to, ko pakeisti galios neturi. Tikroji K.Pakšto atsarginės Lietuvos idėja man atrodo būtent tokia. Ne utopija „iškelti Lietuvą“, bet konkretaus trečiojo sprendimo paieška, kai daugeliui atrodo, kad sprendimai – tik du ir abu blogi.

GALERIJA

  • K. Kaupinis apie filmo „Nova Lituania“ kūrimą: tikras žmogus nėra personažas
  • K. Kaupinis apie filmo „Nova Lituania“ kūrimą: tikras žmogus nėra personažas
  • K. Kaupinis apie filmo „Nova Lituania“ kūrimą: tikras žmogus nėra personažas
  • K. Kaupinis apie filmo „Nova Lituania“ kūrimą: tikras žmogus nėra personažas
  • K. Kaupinis apie filmo „Nova Lituania“ kūrimą: tikras žmogus nėra personažas
  • K. Kaupinis apie filmo „Nova Lituania“ kūrimą: tikras žmogus nėra personažas
  • K. Kaupinis apie filmo „Nova Lituania“ kūrimą: tikras žmogus nėra personažas
  • K. Kaupinis apie filmo „Nova Lituania“ kūrimą: tikras žmogus nėra personažas
  • K. Kaupinis apie filmo „Nova Lituania“ kūrimą: tikras žmogus nėra personažas
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS