Žinia apie 46-ojo tarptautinio poezijos festivalio "Poezijos pavasaris" laureatės vainiką Zitą Mažeikaitę užklupo Dzūkijos sodyboje, netoli garsiųjų Marcinkonių, kur poetė ir vertėja vasaroja kartu su vyru Kaziu Saja.

Jaučiasi gamtos dalis

"Tai man buvo taip netikėta, kad iš karto pravirkau. Juk po kelių dešimtmečių pertraukos vėl pradėjusi rašyti eilėraščius nė negalvojau nei apie tokį, nei apie kitokį mano kūrybos įvertinimą. Juolab kad negalėčiau savęs net gretinti su ankstesnių "Poezijos pavasarių" laureatais – tikrais lietuvių poezijos ąžuolais. Jų akivaizdoje jaučiuosi tik žolynas, kuriam patinka ir tinka būti gamtoje. Todėl ir mano poezija paprasta, su konkrečiais Dzūkijos gamtos, man artimų, bet jau išėjusių amžinybėn žmonių vaizdais", – kalbėjo pavargusi, bet laiminga laureatė, grįžusi į savo butą Vilniuje iš Švedijos ambasados, kur buvo pagerbta, Švedų akademijai paskyrus jai premiją už prozos ir poezijos vertimus.

Z.Mažeikaitė pripažįsta, kad keli dešimtmečiai, kuriuos ji paskyrė poezijos ir prozos vertimams iš švedų ir vokiečių kalbų, ją daug ko išmokė. Gal ta patirtis pravertė ir rašant jai laureatės vardą pelniusią poezijos knygą "Tenoriu būti", kurioje ryšku naujas būdas kitaip žiūrėti į gerai žinomus dalykus, pasitelkiant tam net kelias moterų kartas, dzūkišką tarmę, gyvenimo patirtį, folklorą, gamtą ir, žinoma, sodrią, turtingą gimtąją kalbą.

Gražinos Didelytės pėdsakas

"Parašyti šią taip netikėtai aukštai įvertintą poezijos knygą mane pastūmėjo skaudžios artimų žmonių, išvedusių mane į pasaulį, netektys, permainos mūsų visų gyvenimuose, atsiradęs ryšys su išėjusiaisiais, su parduota Suvalkijos pakraštyje gimtąja sodyba, – prisipažino pašnekovė. – Kartais prisėdusi parašydavau po kelis eilėraščius, matydama prieš akis tarsi filmo juostoje man šioje žemėje artimus žmones."

Be artimiesiems, tėviškei skirtų eilėraščių, knygoje paliko pėdsaką ir Gražina Didelytė. Anot Z.Mažeikaitės, šią trapią kūrybingą asmenybę ji pažino, kai 1982 m. ištekėjo už Kazio Sajos. Mat šis žinomas rašytojas, dramaturgas seniai pažinojo uždaro būdo grafikę. Kadangi abiem sutuoktiniams ji patiko, tai netruko įkalbėti nusipirkti kaimynystėje sodybą Dzūkijoje.

"Mūsų trobas skyrė tik vielinė tvora. Dabar ji jau surūdijusi. Su Gražina teko daug bendrauti, tas bendravimas – tai dažniausiai tylus buvimas kartu. Gražina buvo labai uždara, o ypač nemėgo, kad ją kas trukdytų, kai panirdavo į savo trapią kūrybą", – prisiminė pašnekovė.

Jos žodžius patvirtina vienas eilėraščių, skirtų Gražinai Didelytei: "Kai rūkas apgula trobos langus,/ regiu tave samanų švarkeliu/ gumšuojančią prie upelio./ Bijau pajudėt, kad neišnyktum./ Toks džiaugsmas – / kaip tąsyk, kai klausėmės strazdų,/ sėdėdamos prie užtvankos/ jau vakarėjant.

Skaito gamtos knygą

"Negaliu sėsti prie stalo versti ar rašyti eilėraštį neapėjusi sodybos, kurioje gyvename su Kaziu. Tas įprotis manyje gyvas iš vaikystės, kai po savaitės, pavyzdžiui, Marijampolės mokykloje-internate grįždavau namo. Tuomet tėvas imdavo mane už rankos ir vesdavo parodyti, kaip kas auga, kas pasikeitė per savaitę.

Manęs iki šiol nesiliauja stebinti tas buvimas gamtoje, jos stebėjimas, atradimai, žolynai, vabalėliai, skruzdės, paukščiai... Gamtos gajumas – žolė prasiskverbia pro asfaltą – mane visada gerai nuteikia, kelia tam tikrų apmąstymų, ragina atidžiai skaityti žaliąją knygą", – prisipažįsta Z.Mažeikaitė.

"Po liūties

mūsų kiemas

pavirto sidabruojančiu ežeru.

Žolės parodė

visus savo brangakmenius,

kokių nebuvau regėjusi.

Rasakilos deimantas

buvo didžiausias.

Didžiulę pagarbą gamtai, gyvybei, gyvenimo etikai poetė ir vertėja atsinešė iš sovietmečio, su vyru skaitydami vokiečių ir prancūzų filosofo, teologo, misionieriaus, gydytojo, muzikologo Alberto Schweizerio knygas, iš kurių didžiausios įtakos turėjo "Religija ir etika".

"Man A.Schweizeris padėjo atrasti buvimo šiame pasaulyje prasmę, gebėjimą atsiriboti nuo menkaverčių dalykų, nereikalingo šurmulio... Tačiau Vilniaus šurmulys manęs visai neerzina. Gal todėl, kad aš nuo jaunystės, kai pradėjau čia studijuoti ir gyventi, myliu šį miestą, jo senus kiemelius, į kuriuos vedantys vartai dar ne visi užrakinti. Patinka vaikščioti Neries pakrantėmis. Žodžiu, ir didmiestyje aš ieškau ramybės, gamtos", – neslėpė savo vidinio poreikio laureatė.

Močiutė Magdalena

Anot Z.Mažeikaitės, dabar ji visai kitomis nei jaunystėje akimis žvelgia į tėviškę, į ten gyvenusius artimuosius, kaimynus, gamtą.

Pašnekovės močiutė Magdalena, kuriai skirta bene įdomiausia ir originaliausia knygos dalis, jau seniai ilsisi Šilavoto kapinėse, tačiau jos ryškus paveikslas pastaruoju metu vis iškildavo Z.Mažeikaitės atmintyje. Iš eilėraščių, skirtų močiutei, sužinome, kad ji turėjo tris vyrus, mirė devynių dešimčių sulaukusi, buvo paguldyta į melsvai nudažytą pušinį karstą, palaidota be gėlių, bet "...su škaplieriais, medalikėliu,/ kukaviniu rožančiumi,/ juodu aksominiu žaketu – bažnytiniu –/ ir dviem sijonais."

"Mano močiutė labai sutarė su Dievu, bet kartu buvo prietaringa, žinojo daugybę užkalbėjimų, prietarų, kurių dalį sudėjau į knygą. Močiutė buvo sklidina liaudies išminties – žinojo, kada sėti ar akėti, kada gaidį ar žąsis pjauti, nes mokėjo ne tik dangaus ženklus skaityti", – tarsi gėrėdamasi savo močiute kalbėjo jos anūkė.

O štai kaip ta močiutės išmintis atrodo knygoje: "Nerodyk į dangų pirštu – Dievui akį išdursi... Kojų nesupk – nelabasis užsės... Valgydama neik į tvartus – peles suvesi... Vakare nežiūrėk į veidrodį – be laiko pasensi..." ir t.t.

Paveiksluoja akimis

Z.Mažeikaitė paskutinį savo knygos skyrių pavadino "Paveiksluok akimis". Autorė sako, kad būtent tai – paveiksluoti akimis jai labai būdinga. Todėl šios skyriaus eilėraščiuose užfiksuoti autorės matyti tėviškės vaizdai, popietė Pažaislyje, vandens lelijos, išskrendančios kregždės, patrakę laumžirgiai, vienatvė ir daugybė kitų dalykų.

Poetė pripažįsta: "Rašydama eilėraščius, galvojau apie tuos žmones, kurie ją skaitys. Dovanodama knygą "Tenoriu būti" įvairaus amžiaus ir profesijų žmonėms, jutau didelį malonumą matydama, kaip jie atpažįsta tai, apie ką rašiau. Ypač įstrigo atmintin, kaip nušvito tėviškės kaimynų sūnaus – dabar jis jau suaugęs vyras, – veidas, kai jis atpažino mano aprašytus konkrečius vaizdus, žmones."

Autorė paveiksluoja ne tik praeitį, bet ir dabartį. Pavyzdžiui, eilėraštyje "Kartais siela susitraukia..." atpažįstame priežastį, verčiančią sukietėti, pavirsti akmeniu, apsamanoti sielą – tai žiaurus krizės ledynmetis, jo arktinis atšiaurumas.

Vyras pakeitė nuomonę

Šiuo metu Z.Mažeikatę, keliaujančią per Lietuvą į susitikimus su skaitytojais, užklupo ir premijų įteikimo vajus. Mat, be Švedijos akademijos įvertinimo už vertimus, poezijos knygos "Tenoriu būti" autorė vakar buvo vainikuota ne tik "Poezijos pavasaryje" Kaune, bet ir Vilkaviškyje, kur ją pagerbė kaip S.Nėries premijos laureatę – tokio sėkmės dublio Lietuvoje dar nebuvo.

Gal todėl laureatės vyras Kazys Saja pakeitė savo nuomonę apie savo žmonos privalumus, už kuriuos ją gerbiąs: "Esu ne kartą sakęs, kad savo žmoną gerbiu už tris dalykus: kad ji vegetarė, kad savarankiškai išmoko švedų kalbą ir kad neberašo eilėraščių. Bet perskaitęs jos eiliuotus tekstus šitai knygai, matau, kad trečiąjį motyvą man teks atsiimti, nes Zitos eilėraščiai man pasirodė įspūdingi."

Pati Zita pripažįsta, kad tai, ką pasakė jos vyras, – tik humoras, kuris, tiesa, ją labai šildo. "Kazys yra pats didžiausias mano kritikas, patarėjas, stilistas, turintis puikų kalbos pojūtį. Aš esu jam dėkinga už šviežią akį, kuri visada pastebi net ir menkiausią eilėraščio nesklandumą", – neslėpė savo kūrybinės virtuvės poetė.

Laikas atsigręžti į save

Grįžusi į sodybą, Z.Mažeikaitė sės prie švedų autoriaus Jono Gardellio esė knygos "Apie Jėzų" vertimo. "Tai modernaus tikinčiojo šiuolaikiškas Testamento perskaitymas. Autorius mėgina parodyti istorinius Jėzaus pėdsakus. Tai prusinanti skaitytoją knyga, verčianti mąstyti, ieškoti tikėjimo ir jį surasti. Manau, kad ši knyga pravers lietuviams, nes mes ne taip intensyviai, kaip švedai, skaitome Bibliją.

Turiu pasakyti, kad esu labai laiminga, galėdama pasirinkti, kokį autorių versti. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra populiarūs mano pasirinkti autoriai, kad Švedijos akademija įvertino mano – vertėjos – triūsą", – gurkšnodama kvapią žolynų arbatą kalbėjo Z.Mažeikaitė.

Nors "Poezijos pavasario" laureatė dar negalvoja apie būsimą poezijos knygą, tačiau jau yra parašiusi ne vieną eilėraštį. Apie ką jie? "Apie metą, kai ateinantis priešais tave žmogus nebežiūri tau akis, neatsigręžia praėjęs pro šalį, kai niekas tavęs nebebara, nelaukia, nepriekaištauja. Tuomet pasijuntu vieniša. Tokiu metu būtina atsigręžti į save ir..." – mintį nutraukė telefono skambutis. Skambino Kazys, kantriai laukiantis sodyboje žmonos.

Iš knygos "Tenoriu būti"

Stengiaus atrodyti,

Troškau turėti.

Dabar tenoriu

Būti.

***

Atsisėdau į juodą klauptą.

Vėsa su lengva smilkalo priemaiša

Švelniai suėmė smilkinius,

Įkaitusią kaktą.

Palengva į sielą

Grįžo ramybė.

Šioj bažnyčioj nebuvo aukso.

***

Meilė kaip žolė.

Kalasi per ledą ir sniegą,

pralaužia asfaltą,

kilnoja akmenis,

seną grindinį, ardo pamatus.

Per liauna, kad lūžtų,

nučaižyta lietaus ir vėjo.

Žiemą pasiilgta

ir beveik pamiršta vasarą.

Kartais tokia landi, įkyri,

tiesiog prakeikta.

Meilė kaip ta žolė.

***

Močiutė drausdavo švilpaut –

prisišauksi piktąją dvasią.

Kasmet nusikalstu

tam prietarui.

Susišvilpauju su varnėnais,

parlėkusiais į mūsų inkilus,

ir volunge,

už upelio

šaukiančią lietų.

***

Pro Gugutį, čiobrelių taku, Merkinės kalnan,

ciesiai dešiniu keluciu,

pro Jaujabalį,

kur mano tėvulio viksvynė,

per lepeškynus,

smiltyną,

kreivapuše jau mano laikais apsodintą,

tadu – eglių suspaustu ravu

per Duburį

(po anksčio šaknim – alavinis kupkelis,

o vandens gardumas, Dzievuli!),

pro laukus

(cik vėjas ten dabar ir sėja, ir pjauna),

palei upę – ir kaimas.

Kokis ty dar kaimas – kelios pirkaitės,

Ir tos – miesčionių.

Biografijos faktai

Z.Mažeikaitė gimė 1952 m. Suvalkijos pakraštyje (Prienų r., Ingavangiuose).

Vilniaus universitete baigė germanistiką, studijavo Greifswaldo (Vokietija) universitete.

1977–1982 m. dirbo "Minties" leidykloje.

1979 m. išleido pirmąją eilėraščių knygą "Virpanti erdvė", antroji knyga "Šviečia debesys" pasirodė 1986 m.

1987 m. poetė tapo Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

Pirmasis išverstas iš vokiečių kalbos romanas – H.Hesės "Stepių vilkas" (1979 m.)

Pirmieji išversti iš švedų kalbos romanai – S.P.Olofo "Dvi dienos dvi naktys" ir "Sakmė apie Somą". Iš švedų kalbos yra išvertusi beveik dvi dešimtis romanų.

Mokytis švedų kalbos Z.Mažeikaitę paakino "Vagos" leidykloje dirbusi švedų literatūros vertimo karalienė (taip ją vadina laureatė) Eugenija Stravinskienė.