Ką reiškia kurti įvaizdį „Eurovizijai“, kaip ji reaguoja į skeptikų komentarus ir ką simbolizuoja grupės įvaizdis, plačiau pakomentavo dizainerė Karina Panina. 

– Kas jus sieja su „Katarsiu“?

– Esame pažįstami apie metus. Jų muzikos ir anksčiau klausydavau, bet nelabai įsivaizduodavau, kas yra tie atlikėjai ir kokie žmonės kuria tą muziką. Susipažinome praėjusią vasarą, bet tada net nebuvo kalbos apie „Euroviziją“. Visą laiką sakydavau, kad man labai patinka, ką jie kuria, bet tai yra visiškai priešingas receptas tam, kaip aš suprantu, nes kūryba – ar tai muzika, ar tai drabužis – vis tiek tu kažkokią bendrą logiką gali išgaudyti, ar tai yra labai abstrakti kūryba, ar labai tiesiogiai perkeliami šiuolaikiniai dalykai.

Sakiau, kad jų kūrybos recepto visiškai nesuprantu, bet kažkodėl man labai patinka. Dažniausiai patinka tai, ką tu supranti ir kas panašiai daro. Sakau – labai priešinga, bet man artima tuo pačiu.

LNK stop kadras/asmeninio albumo nuotr.

– O kaip buvo su įvaizdžiu – ar jūs supratot vienas kitą?

– Nustebino, kad sutapo įvaizdžio matymas. Susitikome prieš Naujuosius metus ir čia buvo, ko gero, mano pats lengviausias įvaizdžio idėjų kūrimas. Ptieš tai buvau paklaususi dainos bei mačiusi kažkiek vizualų ir man iš karto kilo asociacija, kad „tavo“ žodžio kartojimas yra kaip kulto momentas. Norėjosi, kad jie būtų visi vienodi.

Dar pažiūrėjome užsieniečių choro vaizdo įrašus, kaip jie visi vienodai apsirengę ir iš karto bendra vizija, kartu su 3D vizualizacijomis ir atspalviu, kartu su tuo, ką pati tuo metu dariau, apie ką galvojau ir ką kūriau, nes jau tuo metu buvau pradėjus su tuo audiniu eksperimentuoti. Tuo pačiu ir Luko idėja, jausena ir sąsajos su muzika – tai viskas kažkaip tame vakare, per 5–10 minučių suėjo į vieną. Man atrodo, čia buvo tarsi lemta bendradarbiavimui įvykti.

– Aleksandras Pogrebnojus išsakė kritiką. Ar tai veikia motyvaciją, ar kaip vanduo nuo žąsies?

– A. Pogrebnojus – nelabai jį iš tikro žinojau. Bet kas garsiai rėkia, nebūtinai yra garsus. Gal net atvirkščiai – bando kažkaip to garsumo pasidaryti iš rėkimo ir lojimo. Manęs tas kažkaip labai net nežeidžia. Tiesiog analitiškai pažiūrėjau į šį dalyką per kitų kūrėjų pavyzdžius.

Pavyzdžiui, muzikoje nesu mačius, kad kažkoks muzikantas išleidžia albumą ir tada kiti muzikantai menkina. Nors nesijaučiu sumenkinta – nežinau, kokį žodį parinkti. Man labai įdomi ir keista praktika, bet gal jam tai kažkuo padeda gyvenime, o jeigu padeda, tai už jį labai džiaugiuosi.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar tavo braižas yra unikalus „Eurovizijai“, matydama tai, kokius įvaizdžius iš viso pristato Europa?

– Manau, kad konkrečiai per „Eurovizijos“ konkursą nesusidarysi įspūdžio apie visą Europą, nes čia yra gana specifinė stilistika, kuri yra pakankamai ryški ir turinti daug blizgučių. Man atrodo, visus tuos kūrėjus vienijantis dalykas yra tai, kad jie finale labai nori išsiskirti: žvyneliai, blizgučiai, kažkas sidabrinio, kažkas blizgančio. Man atrodo, tokių ryškių įvaizdžių tikslas – būti išskirtiniam, bet finale atėjome į finalą su organinėmis, žemiškomis spalvomis ir labiausiai išsiskyrėme, nors tokio tikslo neturėjome.

Mano tikslas buvo, kad grupės nariai gerai jaustųsi. Kad ir kiek pasisakymų bebūtų, buvau labai susikoncentravusi į tai, kas vyksta ten. Pirmas dalykas, apie ką pasikalbėjome su grupe, jog jie jautėsi gerai. Man tai labiausiai patvirtino tikslų išpildymą. Taip pat malonu iš užsienio atlikėjų ir ten buvusių žmonių susilaukti komplimentų. Socialiniuose tinkluose daug nepažįstamų žmonių, užsieniečių, persidalino tomis nuotraukomis, tai, man atrodo, Europa visai priėmė jų tokią savitą estetiką ir stilistiką.