Apie tai, kaip jautėsi filmavimo aikštelėje ir kaip įsijautė į kraują stingdančią istoriją, „Žinių radijo“ laidoje „Radijo ritmas“ pasakoja pagrindinius vaidmenis seriale įkūniję aktoriai Giedrius Kiela (toliau – G. K.) ir Agnė Šataitė (toliau – A. Š.)
– Kokį įspūdį jums paliko serialas „Vilko gomurys“?
– A. Š.: Televizoriaus namuose neturėjau, tad vos jis pasirodė ekranuose, bėgau nusipirkti. Iš ties, nusipirkau didelį televizorių, kad galėčiau žiūrėti nieko netrukdoma. Per premjerą buvo surakintos rankos ir kojos, todėl nelabai galėjau normaliai pasižiūrėti net ir pirmųjų dviejų serijų, kurios buvo rodomos pristatymo vakare. O vėliau jas žiūrėjau gal penkis ar šešis kartus.
Galėjau leisti sau serialą stebėti ir profesionaliai, ir kažkuriuo momentu atsipalaiduoti bei pasinerti į istoriją iš šono. Manau, kad tai – vienas geriausių darbų Lietuvos serialų istorijoje. Jis nebuvo filmuojamas kaip serialas – jis filmuotas kaip filmas.
Manau, kad tai vienas geriausių darbų Lietuvos serialų istorijoje. Jis nebuvo filmuojamas kaip serialas – jis filmuotas kaip filmas.
Jis tokio lygio ir kokybės, kad atitinka visus pasaulinius standartus. Dabar prireiks laiko, kol atsiras tokio lygio serialas. Jis gali nepatikti, bet, kokybės atžvilgiu, yra puikus.
G. K.: Tam reikia didelių pinigų. Pas mus niekas tiek daug neinvestuoja į serialus. Mačiau porą serijų – jis smagiai sukaltas. Muzika labai gera. Viskas atrodo labai kokybiškai. Man labai patiko Klaipėda, kurioje vyksta istorija. Kokybė negali nedaryti įspūdžio. Džiaugiuosi, kad lietuviai serialuose jau pasiekia tokį lygį.
– Žiūrėjote režisieriaus serialo versiją?
– A. Š.: Kai pirmą kartą pažiūrėjau serialą, pasakiau Emiliui Vėlyviui: „Nežinau, ką tu ten padarei, bet buvo taip šlykštu, kad negalėjau visą naktį miegoti.“ Po to visą naktį sapnavau tą „red room“. Emilis, kaip visada, pasijuokė ir pasakė, kad taip turėjo būti.
– G. K.: Aš tai užsidengiau galvą. Nenorėjau žiūrėti tų vietų, kai viskas pjaustoma ir kraujas bėga. Nebuvo lengva visa tai filmuoti ir išbūti toje tamsoje. Atsimenu tą aktorių iš Estijos, kuris buvo apsirengęs latekso kostiumu. Niekas filmavimo aikštelėje su juo nebendravo, nes jis atrodė labai kraupiai. Tačiau iš tiesų jis yra labai šiltas ir mielas žmogus.
– Ar buvo galima pačiupinėti tas netikras kūno dalis?
– A.Š.: Tos kūno dalys – Jurgitos Globytės darbas. Jos padarytos puikiai. Su režisieriumi, net ir gyvenant filmavimo aikštelės tamsoje, turėjome labai gerą santykį. Jis turi labai gerą humoro jausmą, sugebėdavo viską „nuresetinti“ – priminti, kad viskas gerai: mes vaidiname, kuriame istoriją ir nereikia įsijausti taip, kad pradėtum jausti tikrą kančią. Viskas vyko švelniai, adekvačiai, sąmoningai – tai labai jautėsi.
– G. K.: O ką ten liesti? Reikia suprasti, kad ten – grimas, kinas. Pavojinga susitapatinti su tokiais dalykais.
– Serialo herojės Lauros gyvenimas tragiškas, vis užsimenama apie dukters dingimą. Agne, susitapatinote su savo heroje?
– A. Š.: Aišku, kad taip. Reikėjo liūdėti, išbūti tuos momentus. Filmavime Klaipėdoje praleidome mėnesį, ir aš pati atsiskyriau nuo savo šeimos.
Palikau dukrytę, kuri dar ėjo į darželį. Žinojau, kad ji saugi: ją prižiūrėjo mama, ir, žinoma, tėtis buvo šalia. Bet leidau sau tuos jausmus išgyventi.
Tam tikra prasme tie jausmai matosi, sklando ore – tas atsiskyrimo jausmas. Nebūtina vartoti narkotikų, kad suvaidintum narkomaną, ar būti patyrus kieno nors mirtį, kad suvaidintum netektį. Aš juk aktorė – galiu suvaidinti tą jausmą, netekus kažko artimo. Žinoma, mano herojės istorija liko širdyje, tačiau mes ne pirmo kurso studentai.
– Kiek jumyse maniako?
– G. K.: Aš vaidinu „gerietį“ policininką. Reikia gebėti įeiti į vaidmenį, bet labai svarbu ir gebėti iš jo išeiti – gal net svarbiau išeiti. Dažnai akademijoje moko įeiti, o mokymasis išeiti iš vaidmens yra asmeninis darbas. Tai labai svarbu. To nereikia pamiršti.
E. Vėlyvis yra montažo meistras – pas jį kinas gimsta montaže. Buvo nufilmuota labai daug – kiekviena smulkmena. Iš tokios didelės medžiagos galiausiai ir gimsta kinas.
Buvo nufilmuota labai daug: kiekviena smulkmena. Iš tokios didelės medžiagos galiausiai ir gimsta kinas.
A.Š.: Kiekvienas aktorius randa savų būdų, kaip egzistuoti aikštelėje: vieni rūko, kiti slepiasi, nebendrauja, dar kiti ieško kontakto. Taip jie išlaiko emociją. Tas procesas vyksta nuosekliai – tu turi būti toje emocijoje, tačiau pasibaigus pamainai turi sąmoningai užverti duris.
– Kuriate kartu su E. Vėlyviu ar jis jau turi aiškią viziją?
– G. K.: Jis yra dailininkas – jis kiną piešia. Aktoriai, pratę prie teatro, kitais dalykais kuria ir formuoja tuos vaidmenis, o jis kiną mato kaip paveikslą. Jis kuria vaizdą ir turi dailininko akį. Man dailininkai patinka – su jais greitai randu bendrą kalbą. Tokie žmonės įneša visai kitokį mąstymo būdą į kino pasaulį – jie kitaip tai mato.
– A. Š.: Tai mano pirmas darbas su juo. Man labai patiko, kad jis norėjo, jog aktoriai vaidintų. Dažnai lietuviškame kine susiduriu su užduotimi: „Tu tik nieko nevaidink, būk organiškas.“ Pas E. Vėlyvį viskas priešingai: jam reikia, kad tu vaidintum, o ne slankiotum.
Pamenu kastingą pas jį. Jis vyko labai ilgai ir E. Vėlyvis norėjo, kad suvaidinčiau konkrečias scenas. Gavau krūvą lapų ir scenų, pasiruošiau jas. Jis manęs paklausė, ar turiu aktorę, kuri man labai patinka. Atsakiau, kad taip. „O tu pabandyk suvaidinti taip, kaip ji suvaidintų.“ Tai atpalaiduoja nuo tavęs pačios: kai pradedi galvoti, „kaip aš čia dabar atrodau“, tarsi įkūniji kitą, atsipalaiduoji, ir tuo metu atrandi save.
Mano mokytojas Rimas Tuminas, kalbėdamas apie vaidmenis, visada sakydavo: „Ne save čia vaidink. Ne apie tave čia. Čia apie kitą žmogų.“ Kai pradedi tuo vadovautis, staiga nebegėda būti juokingam, kvailam, idiotu, grubiam, piktam. Juk tai – ne apie tave, o apie kitą.
– Giedriau, kaip tave rado E. Vėlyvis?
– G. K.: Aktorius Donatas Šimukauskas man parašė, kad E. Vėlyvio kastingas, nes jis nori pakviesti mane pagrindiniam vaidmeniui. Atsiuntė scenarijaus lapus, o vaidmuo buvo skirtas angliškai kalbančiam herojui. Aš angliškai suprantu, bet laisvai nekalbu. Ateinu į kastingą ir sakau: „Kodėl jūs mane kviečiate tokiam vaidmeniui?“ Jie sako: „Ne, ne – ne šitam, o Vlado.“ Tada pasakiau: „Gerai, aš ateisiu kitą savaitę, pasiskaitysiu tą Vladą.“ Įvyko nesusipratimas.
Perskaitęs tą scenarijų norėjau nueiti į dušą nusiprausti. Jis man paliko blogą įspūdį – pasijaučiau suteptas. Supratau, kad jis veikia, o man, kaip aktoriui, baisiausia, kai šalta nosis ir niekas neveikia. Mane turi tai jaudinti, ir tikiuosi, kad tai jaudina ir žiūrovą. Supratau, kad tai – paveikus dalykas.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai