Dabar Šiauliuose šaknis leidžianti vilnietė tvirtina, kad širdį yra palikusi Klaipėdoje. Trumpam čia užsukusi G.Bielousova būtinai pasisveikina su jūra ir aplanko LCC tarptautinį universitetą, kuris primena įdomias studijas, pasisėdėjimus su bičiuliais iki išnaktų bei pasirinkto kunigės kelio pradžią.

Jauna kunigė – ant savo svajonės sparnų

Sulaukia smalsių klausimų

Dvasininkes moteris Lietuvoje galima ant pirštų suskaičiuoti. G.Bielousova neslėpė jaučianti įdėmius žvilgsnius, sulaukianti įvairiausių smalsaujančių žmonių klausimų, tačiau į visa tai reaguoja ramiai. „Leidžiu save pažinti. Kai atsiveri žmonėms, viskas natūraliai susidėlioja į savo vietas“, – tvirtino jauna moteris.

Šypsodamasi ji pripažino, kad vienas labiausiai aplinkinius dominančių klausimų – ar jungtinės metodistų bažnyčios dvasininkams leidžiama tuoktis. „Galima ir šeimą kurti, ir vaikų susilaukti“, – paaiškino G.Bielousova.

Pasidomėjus, ar kunigės į pasimatymus kviečiamos kažkaip kitaip, kavinėje nuaidėjo skambus juokas. „Turbūt vyrui, kuris apie tai mąsto, pirmiausia reikia turėti stiprius nervus“, – linksmai gūžtelėjo pečiais pašnekovė.

Surimtėjusi ji vis dėlto pridūrė, kad tam tikrą socialinę atskirtį subtiliose situacijose galima įžvelgti. „Dalis dvasinio pasirinkimo yra suvokimas, jog galbūt niekada neištekėsiu. Esu atvira abiem variantams. Nemažai moterų ir vyrų nesukuria šeimos, net jeigu nėra kunigai. Tokių dalykų vertinimas priklauso nuo požiūrio – ar tikime, kad gyvenimas gali būti visavertis, nors sutuoktinio ir vaikų nėra?“ – samprotavo G.Bielousova.

Rado gilų džiaugsmą

Moteris atviravo, kad renkantis partnerį jai būtų svarbus ne tik širdies balsas ir tikėjimo klausimai: „Tai turėtų būti stiprus žmogus. Nei vyrui, nei moteriai nėra paprasta tokioje šeimoje dėl dvasinio autoriteto, kurį turi kunigas bendruomenėje. Reikia mokėti gyventi savo gyvenimą, turėti savo tikslus“.

Kad pastarieji dalykai yra kietas riešutėlis, galėtų įrodyti pačios G.Bielousovos istorija. Į pajūrį atvykusi studijuoti anglų filologijos vilnietė jautėsi savo rogėse. „Studentiško gyvenimo nelydėjo girti šėliojimai, bet buvo smagu ir įdomu. Antradieniais tradiciškai traukdavome į „Kurpius“, grįžę dar iki išnaktų sėdėdavome su draugais ir kalbėdavomės...“, – nelabai senus laikus prisiminė kunigė.

G.Bielousova svajojo toliau gilintis į rinkodaros mokslus, netgi universitetą buvo išsirinkusi. „Galvojau apie gražų gyvenimą, solidų uždarbį, intelektualinių troškimų patenkinimą, norėjau, kad tėvai būtų laimingi. Vis dėlto pajutau, kad man to neužtenka. Negalėjau tik dalies savęs atiduoti Dievui. Nenorėjau gyvenimo, kuris būtų nevienalytis, tarsi padalintas į gabalėlius. Tai, ką radau, kuo alsuoju, – ne kvaila laimė, o išties gilus džiaugsmas. Jausmas galbūt panašus į buvimą su mylimu žmogumi, kuomet norisi drauge praleisti kiekvieną minutę“, – šypsojosi kunigė.

Atsidūrė už Atlanto

G.Bielousova ryškiai prisimena savo potyrius, kuomet jai – septyniolikmetei moksleivei – tekdavo vertėjauti bažnyčioje Vilniuje kunigams užsieniečiams skaitant pamokslus: „Jutau, kad tai nėra tik darbas – su savimi išsinešdavau kažką labai ypatingo“.

Rimtai susimąstyti apie kunigės kelią merginą įkvėpė veikla LCC Dvasinio ugdymo centre bei studentavimo metais sutiktos dvasininkės: „Mačiau jas, todėl ir save galėjau jų vietoje įsivaizduoti. Tai, kad mane supo moterys kunigės, sudarė sąlygas išgirsti pašaukimą ir į jį atsakyti“.

Apsisprendimas subrendo nelengvai, tačiau buvo nepalaužiamas – G.Bielousova išsiuntė paraišką magistro programai į seminariją JAV. „Tėvai tikrai nebuvo laimingi. Jie turbūt geriau nei aš suvokė, kokį nelengvą kelią renkuosi, tačiau žinojo, kad mėginti mane perkalbėti būtų beprasmiška“, – pasakojo G.Bielousova.

Adaptacija tebesitęsia

Trejus metus Amerikoje mergina gilinosi į pastoracinės teologijos dalykus, atliko praktiką bažnyčiose. „Buvo tokių, kurie sakė: „Ištekėsi ir pasiliksi!“. Tvirtai žinojau, ko vykstu už Atlanto – studijuoti, įgyti laipsnį ir toliau dirbti čia“, – užtikrintai kalbėjo dvasininkė.

Šią vasarą grįžus į Lietuvą G.Bielousovai buvo suteiktas paskyrimas tarnauti Šv. Luko jungtinėje metodistų bažnyčioje Šiauliuose. „Tikintieji iš anksto žinojo, kad atvyks jauna moteris. Turbūt turėjo laiko su ta mintimi susigyventi...“, – šyptelėjo kunigė.

Nuo spalio Šiauliuose gyvenanti G.Bielousova teigė, kad adaptacijos periodas dar nesibaigė: „Manau, žmonės pasitiko mane atvirai ir šiltai, suteikė progą jiems parodyti save tokią, kokia esu, tačiau abipusis stebėjimo procesas tebevyksta. Taip pat reikia laiko įsikurti naujame būste, pažinti miestą. Atsidūrusi toliau nuo Šiaulių centro dar klaidžioju – tuomet skambinu kažkam iš bažnyčios, kad paaiškintų, kaip surasti vieną ar kitą gatvę“.

Vietinės bendruomenės branduolį sudaro apie 30 žmonių. Nors gretos nėra gausios, G.Bielousova sulaukia nuoširdžios pagalbos. „Yra moteris, kuri tvarko bažnyčią, pasirūpina, kad visuomet būtų kavos ir arbatos, popierinių rankšluosčių... Labai tai vertinu. Mano pačios pareigų spektras platus. Į jį įeina ne tik pamokslai, bet ir nemažai administracinio darbo“, – dėstė pašnekovė.

Bendruomenėje – jauniausia

Savo tėvus ir dvi seseris G.Bielousova pasistengs aplankyti prieš šventes, taip pat lauks artimųjų atvykstant į svečius.

Visai gali būti, kad prie bendruomenės narių paruošto Kūčių stalo kunigė bus pati jauniausia. Ypatingos pareigos nešykšti atsakomybės ir reikalauja didelės vidinės brandos, tačiau kunigei nei tikėjimo, nei pasitikėjimo savo jėgomis nestinga. „Kai sėdžiu su draugais ir geriu arbatą, esu tik Gražina ir man yra 25-eri. Kai esu kunigė – esu Dievo įrankis ir atstovauju tradicijai, kuriai yra 2000 metų. Norint padėti žmonėms, atsakyti į jiems rūpimus klausimus reikia ne tik gyvenimiškos patirties – reikia gebėti įsiklausyti. Ne tik į tai, kas pasakoma, bet ir į tai, kas nutylima“, – aiškino G.Bielousova.

Savojo požiūrio į gyvenimą kunigė nelinkusi apkaišyti rožinėmis spalvomis. „Esu realistė. Bet taip pat esu neprarandanti vilties“, – šyptelėjo atsisveikindama.

Akcentas

Aplinkinių žvilgsnius patraukia ne tik balta kunigės apykaklė, bet ir grandinėlė su sidabriniu pakabuku, kurį G.Bielousova pati sau pasidovanojo gimtadienio proga. „Arbatinukas – tai jaukumas ir šiltas bendravimas“, – atskleidė pakabuko simboliką kunigė.

Jungtinė metodistų bažnyčia

Metodistų judėjimas – protestantizmo atšaka. Pasaulyje yra apie 70 mln. metodistų. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV, ši bažnyčia yra viena didžiausių krikščioniškų bažnyčių. Šiuo metu Lietuvoje veikia aštuonios metodistų bažnyčios, kuriasi kelios naujos bendruomenės.