Apie tai, kodėl pasirinko šeimą vietoj scenos ir kokį kelią jai teko nueiti, kad vėl patikėtų savimi, – atviras pokalbis su Ledi Ais.
– Kalbamės ankstyvą rytą. Vyras – darbe. Vaikai – mokykloje. Kiek atžalų turite, dėl kurių nusprendėte pirma „pažaisti“ namus, o tik paskui eiti į sceną ir dainuoti?
– Su vyru Viliumi turime du vaikus. Vienuolikos metų Oskaras šįmet baigė ketvirtą klasę, aštuonerių Patricija – pirmą. Abu mokosi Vilniaus Balsių progimnazijoje. Oskarui – paskutinės pradinuko dienos, todėl man, sūnui žengiant į kitą etapą, truputį neramu. Rudenį, nors ir bus ta pati mokykla, bet daug skirtingų mokytojų. Patricijai šie metai irgi kupini pokyčių: iš darželinukės tapo pirmoke. Po vasaros atostogų ji liks pradinukų pastate, o brolis keliaus į kitą mokyklos korpusą, skirtą vyresniems mokiniams.
– Buvote 24-erių, kai gimė Oskaras. Dabar vaikai paauginti. Ar atsirado daugiau laisvo laiko, kad pagaliau galite grįžti prie muzikinės veiklos?
– Oi (atsidūsta)… Kai esi mama, to laiko visada trūksta, o rūpesčių irgi per akis. Tik kol vaikai maži, jie vienokie, o paaugus – kitokie. Pamenu, nuo abiejų gimimo vis laukdavau kito etapo: kol išdygs dantukai, kol pradės vaikščioti, kol ims kalbėti, kol išaugs ligas… Vis tikėjausi, kad tuomet bus lengviau, bet ne. Palengvėjo gal tik tiek, kad jie tapo savarankiškesni, bet užtai atsirado kitų problemų – emocinių, psichologinių. Laimei, visi esame labai artimi. Nors Oskaras jau viena koja paauglystėje, bet vis dar man daug ką pasakoja, ypač tuos dalykus, kurie jam kelia nerimą.
Man tikrai džiugu, kad šių laikų vaikai moka įvardyti savo emocijas. Jei jiems pikta, taip ir sako. Arba jei dėl kažko pavydi – neslepia. Kai aš buvau maža (dabar man 35-eri), apie tai niekas nekalbėjo. Sakydavo: „Nieko tokio, praeis…“ Aš leidžiu jiems taip jaustis. Sakau, jei nori, tegul verkia. Aiškinu, kad pykti ar pavydėti – irgi visiškai normalu.
Iš Oskaro gal tik dažniau daugiau reikalauju, nes jis vyresnis. Pati dėl to ant savęs pykstu: juk vaikas vis tiek yra vaikas. Todėl sūnus, kai Patricijai ką nors leidžiu, o jam ne, nesusilaiko. „Taip nesąžininga“, – pyksta.
– Kokius principus laikote svarbiausiais auklėjant vaikus?
– Man labai svarbu išugdyti atsakomybės jausmą, nes matau, kad šiai kartai dažnai to pritrūksta. Lyginu Oskarą su savimi, kai buvau jo amžiaus, ir viskas, ką jis daro, man atrodo nesuvokiama (juokiasi).
Nusprendžiau, kad motinystė – puikus laikas pagalvoti, kuo noriu būti, ką veikti gyvenime.
Aš pati nuo mažens buvau labai atsakinga. Užtai Oskaro ir Patricijos karta yra labai laisva, to tikrai trūko mums. Ji auga laisva, nieko nebijodama. Aš bijojau eiti savo širdies keliu ir klausiau daugiau proto, aplinkinių. Norėčiau, kad jie gyventų savo galva, savo širdimi, būtų drąsūs, laisvi, bet kartu ir atsakingi.
– Jūsų vyras – Vilius Tamošaitis-GeraiGerai. Jis ir muzikos prodiuseris, ir garso dizaineris, ir dubliažo režisierius, ir gardaus maisto kūrėjas. Kuriam iš jūsų šeimoje tenka griežtojo policininko vaidmuo?
– Turbūt jam. Nors iš esmės Vilius yra nuostabus tėtis. Ir vyras.
– Kaip su juo susipažinote?
– Internetu. Tais laikais feisbuko nebuvo, bet egzistavo socialiniai tinklai, kur galėjai susikurti savo profilį, įsikelti klausomos muzikos, susirašinėti. Buvau pasivadinusi Ledi Ais slapyvardžiu. Būtent ten Vilius mane ir pastebėjo, parašė žinutę. Ilgai su juo susirašinėjome, paskui draugavome, kol galiausiai iš tos draugystės išaugo rimti santykiai.
Baigiau mokyklą, išvykau mokytis į Vilnių kūrybinių industrijų ir laikinai apsistojau pas jį. Vilius tuo metu studijavo, o gal jau ir buvo baigęs studijas (jis už mane vyresnis beveik penkeriais metais). Žodžiu, pusmetį kartu pagyvenome, o 22-ejų ėmiau ir ištekėjau!
– Kuo Vilius jus patraukė? Ką šiandien labiausiai vertinate jame?
– Turbūt patraukė jo lengvumas, nuoširdumas ir pozityvumas. Dar – labai geras humoro jausmas: Vilius visada mokėdavo mane prajuokinti. Ir iki šiol moka.
Kai tik susipažinome, buvau aštuoniolikos, visai jaunutė. Kai dėl ko nors pasidarydavo liūdna, visada rašydavau arba skambindavau jam. Žinojau, kad tas žmogus man pakels nuotaiką. Ir iki šių dienų taip yra. Ne veltui tokia jauna tekėjau. Su Viliumi jaučiausi saugi, užtikrinta. Sakiau sau: kad ir kas būtų, su juo neprapulsiu.
– Ar Vilius, matydamas jūsų talentą muzikuoti, skatino neapleisti šios veiklos?
– Žinoma, bet vienas po kito gimė mūsų vaikai. Vis laukiau, kol jie paaugs, kol turėsiu daugiau laisvo laiko. Pamenu, stebėdavau, kaip mano grupiokai kyla karjeros laiptais, o aš vis sauskelnes keičiu...
– Manėte, paaugus vaikams darysite karjerą pagal specialybę? Komunikacijos arba rinkodaros srityje?
– Maniau. Baigusi studijas, pradėjau dirbti. Nelabai man tas darbas patiko. Tada nusprendžiau, kad motinystė – puikus laikas pagalvoti, kuo noriu būti, ką veikti gyvenime. Tačiau visą laiką, kol auginau vaikus, jaučiau savirealizacijos trūkumą. Tikrai nebuvau iš tų mamų, kurios svajoja apie didelę šeimą, namų šeimininkės amplua. Priešingai – jaučiausi kaip iškritusi iš pasaulio, bijojau atsilikti, bet kartu nuo muzikos irgi bėgau.
– Gal žinote atsakymą, kodėl?
– Bėgau todėl, kad mano pačios šeimoje nei menininkų, nei muzikų nebuvo. Kaip kokia balta varna. Man buvo kalama į galvą, kad privalau turėti normalų darbą – pagrindą po kojomis, o jau paskui galėsiu strakalioti scenoje.
– Betgi jūsų vyras jau tada buvo žinomas elekroninės muzikos pasaulyje. Nenorėjote pasinaudoti jo statusu?
– Tuo metu jis kūrė elektroninę muziką. Aš dainavau popsą. Mes abu buvome tarsi skirtingose barikadų pusėse. Bandėme dirbti kartu, tačiau nesisekė. Tuomet nusprendėme nebepainioti darbo ir šeiminių santykių. Tikra teisybė, kad lengviau dirbti su svetimais žmonėmis: saviems dažnai būname žiauriausi. Per reiklūs, ne visada taktiškai išsakome kritiką.
– Vadinasi, iki pernai apie muziką tik pasvajodavote? O kaip tada Ledi Ais vėl grįžo į sceną?
– Pirmąsyk bandžiau tai padaryti, kai gimė Patricija. Tuo metu kaip tik buvau motinystės atostogose. Dalyvavau „Lietuvos balse“, deja, nepasisekė. Priežastis? Daug metų nebūta scenoje, nedainuota. Labai jaudinausi, bijojau. Po nesėkmės nusprendžiau, kad tai ženklas. Na ir gerai, sakiau sau, nebedainuosiu. Laikui bėgant vis sulaukdavau pavienių žinučių socialiniuose tinkluose, kad žmonės vis dar prisimena mano dainas, kad radijo stotys vis dar groja „Jis“, „Laukiu tavo laiško“.
Taip pamažu, jų skaitinama ir drąsinama, ėmiau dainuoti privačiuose renginiuose, kur sulaukiau dar daugiau palaikymo. Prisidėjo ir vyras, sakydamas, kad daugybė atlikėjų dainuoja visą gyvenimą, bet neturi nė vieno hito. Maniškiai – net du ir jie iki šiol grojami radijo stotyse. Visai neseniai su vienu iš jų („Laukiu tavo laiško“) dalyvavau LRT konkurse „Dainuoju Lietuvą“.
– Savo hitus įrašėte ir paleidote į pasaulį labai jauna – vos septyniolikos. Per tą laiką į Lietuvos popsceną užlipo daug naujų atlikėjų. Nebijote konkurencijos?
– Taip, pasikeitė laikai. Dabar matau, kad muzika yra verslo projektas. Jei noriu, kad jis judėtų į priekį, turiu įdėti daug pastangų, susidėlioti strategiją – nauja daina, naujas albumas, koncertai, reklama, fotosesijos ir pan. Ir būtinai aktyviai dirbti socialiniuose tinkluose, kurių mano jaunystės laikais nebuvo.
Man buvo kalama į galvą, kad privalau turėti normalų darbą – pagrindą po kojomis, o jau paskui galėsiu strakalioti scenoje.
Dažnai pagalvoju, kaip būtų susiklosčiusi mano karjera, jei anuomet būtų egzistavęs feisbukas, instagramas ir jei gerbėjai būtų galėję man parašyti. Tada buvo taip: mano dainos skambėjo radijo eteryje, bet mano veido niekas nežinojo, negalėjo parašyti žinutės. Tik po daug metų, jau važinėdama po renginius, klausausi istorijų, kaip nė viena šventė nepraėjo be mano dainų ir kokį įkvėpimą jos suteikdavo žmonėms.
– Kodėl pasivadinote Ledi Ais – Ledinės Ledi vardu?
– Daug kartų esu pasakojusi šią istoriją. Kadangi mano paauglystės laikais egzistavo tik socialinių tinklų užuominos, kaip chat.lt, žmonės juose registruodavosi slapyvardžiais ir bendraudavo. Tuose pokalbiuose aš buvau Ledinukė. Nuo šio žodžio ir kilo Ledi Ais. Norėjau, kad būtų lietuviškos raidės, bet angliškas skambesys.
– Galbūt Ledi Ais atžalos – Oskaras su Patricija – irgi domisi dainavimu? Gal lanko chorą ar dainavimo studiją?
– Kad jie abu yra scenos žmonės – tai tikrai, bet muzikinių būrelių nelanko. Tarkim, mokykloje, kai vyksta pasirodymas ir ant scenos lipa visa grupė vaikų, labai gerai matyti, kad maniškiai ten jaučiasi kaip žuvys vandenyje.
Abu turi duomenis, muzikinę klausą – irgi, tik Oskaras kol kas jos gėdinasi. Nepaisant šio fakto, mikrofoną, jei reikia mokykloje padainuoti, gauna visada.
Su Patricija esame dalyvavusios „Lietuvos balsas. Kartos“ projekte. Buvo labai smagi patirtis, bet dukra net ir po jos nepanoro eiti į vokalo studiją ar muzikos mokyklą – pasirinko baletą. Manau, kad vienokiu ar kitokiu amplua ateityje jie abu lips į sceną, tik ar dainuos, ar šoks, ar vaidins, o gal ves kokius nors mokymus – pamatysime.
– Ar tiesa, kad jūsų vyras turi šeimai labai naudingą hobį – puikiai gamina valgyti?
– Teisybė. Kulinarija, maisto gamyba – jo didžioji meilė. Turi ir patalpas, savo cechą, kur gamina gurmaniškus rankų darbo pagardus. Vadinasi „Maži mamutai“. Didelis asortimentas – nuo saldžių iki rūgščių, aštrių ir t. t. Aš nedalyvauju, nes man maistą gaminti yra kančia. Pati gaminu tik iš reikalo (juokiasi). Tačiau kulinarija nėra jo pagrindinis darbas. Vilius – garso režisierius. Dabar jis dubliuoja filmus kino teatrams.
– Išleidžiate vaikus į mokyklą, vyrą – dubliuoti filmų, o ką pati veikiate namuose?
– Nebūnu juose (šypsosi). Aš dirbu lauko reklamos agentūroje. Ta veikla yra tai, ką ir studijavau. Mėgstu savo darbą. Daug bendrauju su žmonėmis. Tai, galima sakyti, mano pirmas darbas. Antras – vaikai. Juk reikia juos prižiūrėti, į būrelius nuvežti ir pan. Trečias – koncertai. Jiems dažniausiai lieka tik savaitgaliai ir dar tiek, kiek spėju nulėkti į garso įrašų studiją įrašyti naujų dainų. Dabar kaip tik tai ir darau, bet kai blaškausi tarp tiek veiklų, viskas labai išsitęsia. Svarstau, kaip čia padarius, kad arba laiko paroje padaugėtų arba daugiau jo muzikai pavyktų skirti.
– Iš pradžių kaltinote save, kad per mažai jo skiriate muzikai, o dabar turbūt graužiatės, kad per mažai jo lieka šeimai?
– Atspėjote. Čia yra tokia nuolatinė ir normali būsena, prie kurios jau baigiu priprasti. Taikausi su tuo, kad darau tiek, kiek galiu. Pavyzdžiui, neseniai buvo Oskaro klasės išleistuvės, tai pabuvau jose truputį, o paskui lėkiau koncertuoti. Širdį, aišku, spaudė, bet ką padarysi.
Laisvalaikis? Beveik neturiu. Žiūrime abu su Viliumi savo kalendorius, kurie laisvi savaitgaliai sutampa. Bent vieną kartą per metus stengiamės kur nors su šeima išvažiuoti. Štai ir dabar lėksime į kalnus.
Tačiau kartais man tiesiog gera pabūti namuose, pasitvarkyti. Dievinu tą laiką, kai niekur nereikia skubėti, kai niekam nesu įsipareigojusi, pasižadėjusi. Viliui – priešingai. Jam visada reikia judesio, tad tenka kartais dėl to ramaus laiko ir pakovoti.
– Ar turite savo namuose mėgstamą vietelę?
– Konkrečios ne. Iš tiesų man visi namai yra ramybės ir sustojimo vieta. Smagu tiek terasoje pasisupti, tiek ir ant sofos prigulus netfliksą pažiūrėti. Juk turbūt taip ir susikuriame namus, kad galėtume juose ilsėtis bet kuriame kampe.
– Ko palinkėtumėte moterimis, nedrįstančioms eiti savo širdies keliu?
– Drąsos. Ir dar – išdrįsti būti savimi. Buvo laikas, kai maniau: kam būti dar viena dainininke Lietuvoje, kai jų ir taip daug?! Tačiau atėjo laikas, kai supratau, kad aš esu aš ir tokios daugiau niekur nėra. Kad turiu ką pasakyti, ką parodyti, kuo pasidalyti. Tam dalijimuisi mums dažnai pritrūksta drąsos. Imame lyginti save su kitais, nusivertiname iki nulio. Todėl mano palinkėjimas: nesilyginkite su aplinka ir drąsiai pildykite savo svajones!
Naujausi komentarai