LIETUVOS ESTRADOS PRIMADONOS N. TALLAT-KELPŠAITĖS GYVENIMAS PO ALYVŲ ŽENKLU

Lietuvos estrados primadona Nijolė Tallat-Kelpšaitė sako, kad ji nuo vaikystės kankindavo tėvų draugus eilėraščiais ir dainomis, kurie tapo jos pusę amžiaus trunkančio kūrybinio gyvenimo palydovais. Neseniai N.Tallat-Kelpšaitė dainavo savo kūrybinės veiklos 50-mečiui skirtuose koncertuose "Alyvos žydės".

Būtent nuo alyvų ir užsimezgė pokalbis su dainininke.

Su N.Tallat-Kelpšaite kalbėjomės jos nedideliame, bet tvarkingame, neužgriozdintame įspūdingų laimėjimų ir įvertinimų ženklais bute Panemunėje.

– Jubiliejinių koncertų ciklą juk ne todėl pavadinote "Alyvos žydės", kad dabar jos iš tiesų žydi? Tai, atrodo, vienos populiariausių jūsų dainų pavadinimas?

– Taip, jubiliejiniam koncertui parinktas būtent toks pavadinimas todėl, kad daina "Alyvos žydės" labai populiari. Žmonės mano, kad ji labai sena, o iš tiesų ją išgirdau dainuojant Andy Borg Atgimimo pradžioje. Tai buvo daina apie meilę, kurią lietuviškame tekste perteikiau pasitelkusi alyvas.

Tiesą sakant, daugelis klausytojų nė nežino, kad kuriu tekstus dainoms, kurių melodijos man patinka. Taip gimė tokių populiarių dainų kaip "Ne, ne, nereikia ašarų", "Mama", "Debesėlis", "Rieda margi vežimai", "Prie seno malūno" ir kitų tekstai. Esu parašiusi ir knygą apie lietuviškos estrados pradininką Antaną Šabaniauską, sukūrusį ne tik žodžius, bet ir muziką ne vienai dainai.

– Ar tų gebėjimų – kurti dainoms žodžius, dainuoti, rašyti knygas šaknų reikėtų ieškoti jūsų garsių giminaičių genealogijoje?

– Mano pirmoji pavardė buvo Kauneckaitė. Mano tėtis nei dainavo, nei grojo – jis buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, o mama – mokytoja. Tačiau tėtis anksti mirė – žuvo autoavarijoje, ir mama po karo ištekėjo už žinomo kompozitoriaus ir dirigento Juozo Tallat-Kelpšos, kuris mane įdukrino. Taip aš tapau Tallat-Kelpšaite. Neturiu totorių, iš kurių kildinama Tallat-Kelpšos pavardė, kraujo, tačiau už polinkį į muziką turiu būti dėkinga būtent J.Tallat-Kelpšai. Nuo vaikystės jis mane vesdavosi į Kauno operos teatrą, kuris kartu su dramos teatru buvo įsikūręs dabartiniame Muzikinio teatro pastate. Iki šiol menu teatro kvapą, spektaklius, užkulisius, į kuriuos patekdavau su J.Tallat-Kelpša. Jis buvo mylimas aptarnaujančiojo personalo, nes buvo su jais nuoširdus, gebėjo bet kurią minutę pralinksminti, papasakojęs anekdotą.

– Jūsų studijų objektas nebuvo muzika? Juk studijavote teatrologiją anuomečiame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas – red. past.)?

– Taip, tai tiesa, bet prieš tai aš baigiau J.Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, kurioje muzika ir vadyba virė viename katile. Aš mokiausi Teatro skyriuje kartu su Rūta Staliliūnaite, Antanu Barču, Danute Strakšyte ir kitais būsimais aktoriais. Mat teatras ir dainos mane lydėjo nuo vaikystės, kai kankindavau tėvų draugus, atėjusius pas mus į svečius, eilėraščiais ir dainomis. Mes, Kauno centro vaikai, verždavomės į spektaklius – mokėdavome nemokamai prasprukti į Kauno dramos teatrą, kuriame anuomet sugyveno Jaunimo ir Operetės teatrai. Pastarasis buvo ypač populiarus, o tokie dainininkai, kaip, pavyzdžiui, Vytautas Rimkevičius, Rostislavas Andrejevas, Valerija Kudabaitė buvo publikos dievaičiai – salėje dėl žiūrovų gausos nebuvo kur obuoliui nukristi.

Pirmą kartą stiprų muzikos poveikį pajutau Beatričės Grincevičiūtės koncerte, kuris vyko Kauno profsąjungų rūmuose (dabar Tautos namai – red. past.). Jos nepaprasto tyrumo balsas mane, ikimokyklinukę, tiesiog sukrėtė, ir mama išvedė mane, garsiai verkiančią, iš salės. Tačiau iki asmeninio sprendimo dainuoti dar buvo labai toli.

– Iš tiesų toli – juk pasirinkote teatrologijos studijas Leningrade. Vis dėlto, kaip atsitiko, kad diplomuota teatrologė, parašiusi diplominį darbą apie Juozo Miltinio kūrybą, pasuko estrados link?

– Studijuodama Leningrade teatrologiją suvokiau, kad labiau noriu dainuoti, todėl perėjau į neakivaizdinį skyrių ir, grįžusi į Kauną, pradėjau savo estrados dainininkės karjerą kažkokiomis anuomet populiariomis itališkomis dainelėmis kavinėje "Tartu", veikusioje K.Petrausko g. Kartą vakare į kavinę užsuko istorinės "Tulpės" kavinės direktorius Jonas Vobolevičius, garsėjęs geru muzikiniu skoniu. "Tulpėje" anuomet, 1964 m., grojo profesionalūs džiazo atlikėjai, vadovaujami Romualdo Grabšto. Gera muzika į kavinę traukte traukė solidžią publiką, kurioje buvo ir aukštų partinių veikėjų, ir menininkų.

Atsimenu, ateidavo mįslingoji Kauno pora – dailininkas Liudas Truikys su dainininke Marijona Rakauskaite. Jie visada sėdėdavo prie sienos, priešais nedidelę kavinės sceną, įrengtą viduryje didelės kavinės salės, suskirstytos į tris zonas. Užsukdavo vakarais ir rašytojas Juozas Grušas, kuris po programos pavaišindavo mane ir orkestre grojusią Vidą Rekienę taure vyno. Jei į Kauną atvažiuodavo "Lietuvos kino studija, tai režisieriai Raimundas Vabalas, Marijonas Giedrys, operatorius Jonas Gricius ir kiti kinematografininkai būtinai užsukdavo pavakaroti į "Tulpę". Lankėsi "Tulpėje" ir keli garso režisieriai iš Lietuvos radijo. Matyt, jiems patiko R.Grabšto kolektyvo grojimas, ir netrukus mano dainos kartu su orkestro įrašais pradėjo skambėti per radiją. Dabar Lietuvos radijo archyve yra apie 200 mano dainų.

– Pirmą kartą jūsų balsas per Lietuvos radiją pasigirdo 1966 m., ir, laimėjusi atrankos konkursą į Lietuvos filharmonijos estradinius ansamblius, netrukus buvote pakviesta dainuoti į tokius žinomus kolektyvus kaip "Vilniaus aidai", "Estradinės melodijos", "Nemuno žiburiai". Kokie keliai jus atvedė į Maskvą, į garsųjį Leonido Utiosovo orkestrą?

– Į tą orkestrą mane pasiūlė Džilda Mažeikaitė, kuri pati ten dainavo ir su kuria buvome pažįstamos nuo tų laikų, kai dirbau "Tulpėje". Džilda buvo įspūdinga visomis prasmėmis dainininkė. Ugningą temperamentą ji, matyt, paveldėjo per totorių kraują, tekėjusį jos motinos gyslomis.

Bet grįžkime prie L.Utiosovo orkestro – po perklausos Maskvoje aš tapau orkestro dainininke, su koncertais apvažiavau kone visas sovietines respublikas. Gastrolės su šiuo orkestru buvo labai prabangios – į koncertus susirinkdavo minios klausytojų, gyvendavome geriausiuose viešbučiuose, nieko netrūko. Nuosėdų paliko gan lengvai man klijuota etiketė "fašistka". Prabėgo šitiek dešimtmečių, o Rusija ir dabar tebeklijuoja tokias etiketes savo kaimynams.

Kartą atvažiavo į Maskvą muzikologas ir pianistas Liudas Šaltenis ir primygtinai kvietė mane grįžti į Lietuvą. Buvau išvarginta nesibaigiančių gastrolių, koncertų ir sutikau. Grįžusi dirbau estradiniame orkestre "Nemuno žiburiai", į kurį atėjo dainuoti ir Stasys Povilaitis. Kartą man paskambino konferansjė Algirdas Kuzmickas ir pasiūlė drauge pradėti organizuoti naują estradinį ansamblį, kuris galėtų važinėti su koncertais po Lietuvą – tokio ansamblio pageidavo Lietuvos filharmonija. Taip mudu su Algirdu tapome garsiojo ansamblio "Nerija" krikštatėviais. Mano muzikinis gyvenimas tuomet virte virė.

– O ar likdavo laiko asmeniniam gyvenimui? Kaip jis klostėsi?

– Aš buvau laiminga žmona. Atsitiktinumas ar ne, bet ir šiuo atveju buvo "kalta" Dž.Mažeikaitė, kurios dėka susipažinau su savo būsimu vyru Antanu Ignatavičiumi. Jis, politinis kalinys, buvo neseniai grįžęs iš Sibiro. Šis labai išsilavinęs žmogus dėl šio biografijos fakto negalėjo nei studijuoti, nei gauti jo išsilavinimui tinkančio darbo, todėl dirbo Filharmonijoje scenos darbininku. Jis buvo didžiausias ir nuoširdžiausias mano kritikas, niekada nepataikavęs mano muzikiniam skoniui ar sceninei laikysenai. Daug vėliau Antanas tapo mano, šiuolaikiniais terminais kalbant, vadybininku. Dabar jaučiuosi labai vieniša be jo, prieš dešimtmetį atsisėdusio ant nesibaigiančio vėlių suolelio.

Prieš kelerius metus buvau priversta persikraustyti iš Kauno centro į Panemunę, nes tapo sunku mokėti mokesčius už didžiulį butą, kuriame kažkada gyvenome su vyru ir sūnumi. Žinoma, malonu tai, kad čia, Panemunėje, beveik kurortas, ramu, tačiau nuo miesto centre verdančio kultūrinio gyvenimo jaučiuosi atskirta ne tik dėl sugriauto tilto. Juk savaitgalį labai sunku grįžti iš kokio spektaklio ar koncerto – autobusai taip vėlai nebevažiuoja, o aš savo automobilio neturiu, nes nevairuoju. Gerai, kad mane dažnai lanko sūnus – per jį sprendžiu įvairius buitinius reikalus. Mat vyras buvo mane išlepinęs šiais klausimais. Jis ir valgį skaniai gamindavo, todėl dabar be jo jaučiuosi tarsi rankos netekusi.

– Jei ne jūsų vyro supratingumas, ūkiškumas, vargu ar būtumėte tarp koncertų, gastrolių, televizijos laidų vedėjos pareigų suradusi laiko parašyti knygą apie tarpukario mažosios scenos meistrus, Antaną Šabaniauską, kurti tekstus savo ir kolegų pasirinktoms dainoms.

– Taip, iš tiesų vyras buvo mano lobis. Jis sudarė man sąlygas kurti. Manau, kad iš dalies tai jo nuopelnas, kad man, pirmajai estrados dainininkei anuometėje Lietuvoje, buvo leista surengti solinį koncertą – rečitalį, kas buvo visiškai neįprasta tiems laikams. Nežinau, sutapimas ar ne, bet rečitaliui 1971 m. buvo paskirtos Kūčių ir Kalėdų dienos. Nors jas švęsti buvo draudžiama, lietuviai vis vien laikėsi tradicijų, tačiau kažkaip sugebėjo rasti laiko ir mano rečitaliui – Filharmonijos salė Vilniuje lūžo nuo klausytojų gausos. Programą vedė Vytautas Kybartas, o LRT lengvosios muzikos orkestrui dirigavo Aloyzas Končius.

– O kokias savo repertuaro dainas jūs vertinate labiausiai?

– Rimanto Giedraičio "Lituanica" skrenda" ir Vytauto Kernagio "Baladę apie Severiutę".

– Dabar jums, neturinčiai vadybininko, tenka rečiau koncertuoti, tačiau visgi pasirodote jums taip įprastoje scenoje.

– Taip, neatsisakau dainuoti, kai esu kviečiama, tačiau pati neužsiimu organizuoti koncertų.

– Dabar turite daugiau laisvo laiko, nes nebendradarbiaujate su koncertus organizuojančiomis firmomis. Tad kuo užsiimate?

– Pamažu rengiuosi rašyti naują knygą, tačiau nenorėčiau iš anksto skelbti nei apie ką, nei kada ji pasirodys. Mėgaujuosi tuo, kad jau galiu nebeskubėti. Mielai žiūriu dokumentinius filmus, kultūros laidas, o štai mūsų televizijos kanalų rengiamomis šou programomis esu nusivylusi – jų lygis labai žemas, primityvus. Visada mėgaujuosi filmais, kuriuose vaidina, dainuoja Greta Garbo, Marlene Dietrich, kitos tarpukario ir pokario žvaigždės. Ypač patinka filmai su mistiškąja G.Garbo, kai ji, atsiradus garsiniam filmui, pati dainavo. Žinoma, domiuosi ir tuo, kas naujo pasaulio pramoginės muzikos pasaulyje, tačiau to Conchitos Wurst triukas "Eurovizijoje"... Aš ne Putinas, bet ir mane tas Conchita išvedė iš pusiausvyros. Greičiausiai todėl, kad vertinu tai, kas natūralu, kaip kiekvieną pavasarį pražystančios alyvos.