Leisk juos filmuoti Paului Dugdale'ui. Londonietis režisierius sukūrė koncertinius filmus „The Prodigy“, Adelei, Edui Sheeranui ir patiems „The Rolling Stones“. „Kino pavasaryje“ jis pristatys savo magnum opus – filmą apie pirmąjį rollingų koncertą Kuboje.

„The Rolling Stones Olé, Olé, Olé!: A Trip Across Latin America“ – toks filmo pavadinimas. Jame Dugdale'as fiksavo, kaip didžiausia išlikusi roko grupė pernai aplankė šalį, į kurios sceną per 50 metų karjerą dar nebuvo įkėlusi kojos.

Rollingų muzika mažai ką turi bendra su politika, bet Kuboje ji ilgą laiką buvo uždrausta kaip ydingų Vakarų simbolis. Bet gerbėjai čia jos klausėsi slapta. Į nemokamą koncertą, kurio dalis kubiečių laukė visą gyvenimą, susirinko 500 tūkst. klausytojų.

Dudale'as buvo ten ir fiksavo. Jis taip pat keliavo su grupe po kitus Lotynų Amerikos koncertus ir rengė dokumentinius siužetus apie Jaggerio ir co nuotykius ten. „Olé, Olé, Olé“ yra jo kelionės rezultatas.

Režisieriui vos 36-eri, bet IMDB bazėje nurodyta daugiau kaip 50 koncertų ir muzikinių filmų, prie kurių jis prisidėjo. „Ar kada nors pasiilsi?“ – paklausiau jo telefonu. „Taip, būtent dabar atostogauju po 1,5 metų pertraukos.“ Pasisekė.

– Kaip apskritai pradėjai dirbti su „The Rolling Stones“?

– Man ir komandai labai nuskilo. Žinojome, kad 2013-aisiais jie koncertuos Londono Haid Parke ir tai bus istorinis vakaras. Koncertas žymėjo grupės 50-mečio jubiliejų, jie grojo „namų“ mieste. Susisiekėme su grupės atstovais, parodėme ankstesnius mano ir komandos darbus ir pasakėme, kad norime būsimą koncertą filmuoti (vėliau tai tapo „The Rolling Stones: Sweet Summer Sun – Hyde Park Live“ koncertiniu filmu – aut. pats.). Jie sutiko! Filmas jiems patiko ir nuo tada dirbame kartu. Kai grupė pradėjo planuoti istorinį koncertą Kuboje, pakvietė mus prisijungti.

Man svarbu ne grupės stilius, o aistra, kurią jaučiu koncertuose.

– Užaugus Britanijoje dirbti su rollingais turi būti svajonės išsipildymas.

– Visiškai. Nuostabiausias dalykas yra žinoti, kad tai, ką sukuri, išliks ilgiau už tave. Šios grupės įtaka muzikai ir kultūrai yra tokio masto, kad ja žmonės domėsis daug metų. Man didelė garbė prisidėti prie jų istorijos išsaugojimo.

– Kuboje į koncertą atėjo pusė milijonų žmonių. Nieko panašaus ten nebuvo vykę anksčiau. Kaip pavyko susitvarkyti su koncerto filmavimu?

– Turiu dėkoti komandai, be jų būčiau pražuvęs. Išties tokio masiško koncerto Kuboje niekada nebuvo rengta. Tad nebuvo ir jokių taisyklių, kaip reikėtų filmuoti – turėjome pasiruošti patys. Filmavimas nėra raketų mokslas, bet reikėjo sutvarkyti daug dokumentų norint atsivežti kameras, kitą techniką – importas į Kubą yra griežtai reguliuojamas. Džiaugiuosi, kad turėjau kolegas, kurie pasirūpino leidimais ir leido man koncentruotis į kūrybinę pusę.

– Kur buvai koncerto metu?

– Po scena, tiesiai po Charlie Wattso būgnais. Pats stebėjau keturiolikos kamerų darbą, iš viso jų turėjome devyniolika. Prie filmavimo ir garso įrašymo dirbo apie 60 žmonių. Labai didelė komanda. Juos surinkti į vieną vietą ir atskraidinti, ypač po to, kai dėl Baracko Obamos vizito į Kubą, turėjome keisti koncerto datą, buvo iššūkis. Bet galiausiai viskas praėjo puikiai.

– Kokia buvo tavo karjeros pradžia – kūrei klipus? Grojai grupėje?

– Dariau ir tą, ir tą. Iš pradžių dirbau kaip operatorius televizijoje, bet visada buvau arti muzikos. Turėjau svajonę kurti muzikinius klipus, koncertinius filmus atradau tik vėliau. Taip pat grojau grupėje, tad buvau apsuptas muzikantų ir menininkų apskritai. Galiausiai visi pradėjome dirbti kartu ir viskas natūraliai užaugo. Vienas darbas sekė kitą. Jeigu padarai gerai – žmonės tavimi ima pasitikėti, gauni didesnio masto užsakymus. Pats nepastebėjau, kaip atlikėjų, kuriuos filmuoju, „dydis“ išsipūtė.

– „The Prodigy“ gerbėjai turbūt nekenčia „One Direction“, kurių koncertinį filmą taip pat režisavai. Kiek tau rūpi, ar grupė yra iš popscenos, ar – alternatyva?

Ypač liūdina, kai žmonės filmuoja koncertą, kurį filmuojame mes su komanda ir visa technika.

– Man svarbu ne grupės stilius, o aistra, kurią jaučiu koncertuose. Taip, tavo minėtos grupės yra visiškai skirtingos, bet jų santykis su gerbėjais labai panašus. „The Prodigy“ koncertas buvo absoliučiai nurautas, kupinas energijos, galios ir agresijos. Žmonės į jį įsijautė. Bet tokį pat stiprų klausytojų emocinį įsijautimą mačiau ir filmuodamas Adele balades, ir „One Direction“ pophitus. Publika kitokia, bet santykis su muzika – toks pat. Tad man nėra svarbu, kokią grupę filmuoti. Svarbu emocija.

– Kodėl koncertiniai filmai yra reikalingi?

– Siekiu, kad žmonės, patys negalėję būti koncerte, vis tiek jį pajustų. Neturiu tikslo žmonėms parodyti, kaip atrodė koncertas – noriu perduoti koncerto jausmą. Juk koncertą galima filmuoti ir tiesiog nukreipus kameras į muzikantus. Bet tada nebus jausmo. Filmais noriu transliuoti koncerto atmosferą. Juk tai ir yra muzikos esmė – emocijos perdavimas. Geri koncertiniai filmai tai padaro.

– Kaip jautiesi, kai nueini į koncertą ir pamatai, kad žmonės filmuoja grupę telefonais?

– Prašau, nedarykite to. Prisipažinsiu, anksčiau ir pats filmuodavau – išsitraukdavau kamerą, nes norėdavau prisiminti koncertą. Bet niekada nefilmuoju visos dainos. Tai būtų tiesiog kvaila. Juk koncerto esmė yra muzikantų ir publikos bendros energijos sukūrimas. Tu esi koncerto dalis. Be publikos koncertas negali įvykti. Ypač liūdina, kai žmonės filmuoja koncertą, kurį filmuojame mes su komanda ir visa technika.

– Kaip atlikėjai reaguoja į tavo filmus?

– Dažnai pasako: „Žinok, niekada šito nežiūrėčiau.“ Jie tiesiog nemėgsta žiūrėti į save. Bet atlikėjų komandos nariai, kurie lydi kiekvieną savo atlikėjo ar grupės žingsnį, yra išreiškę komplimentų. Tai labai daug reiškia. Tie žmonės yra profesionalai ir jeigu giria, vadinasi, tikrai taip mano.

– Kokie koncertiniai filmai įkvėpė tave patį?

– Labai vertinu režisierių Davidą Malletą, pradėjusį filmuoti dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Ypač įsiminė jo režisuoti Tinos Turner bei „Bon Jovi“ koncertiniai filmai ir jo darbai grupei „Queen“. Taip pat, žinoma, Martinas Scorcese. Jis yra sukūręs filmus apie George'ą Harrisoną, Bobą Dylaną, Ericą Claptoną. Pažiūrėkite progai pasitaikius.

– Tau dar tik 36-eri, o jau filmavai „The Rolling Stones“ Kuboje. Ar dar turi svajonių?

– Yra daug atlikėjų, kuriuos svajočiau nufilmuoti. Be to, juk niekada nesi iki galo patenkintas savo darbais, vis nori padaryti geriau. „Olé, Olé, Olé!“ buvo naujas potyris, nes šis filmas labiau priminė tradicinę dokumentiką – jame daug laiko skiriama koncertams, bet taip pat fiksuojami ir turo užkulisiai, Lotynų Amerikos kontekstas. Norėčiau dokumentinę kryptį vystyti toliau. Nežinau, ko imsiuosi dabar – bet myliu kiekvieną darbo minutę.

Kiti ryškiausi Paulo Dugalde'o darbai:

Adele Live at the Royal Albert Hall

The Prodigy: World's on Fire

Coldplay: Ghost Stories

Just Let Go: Lenny Kravitz Live

MUZIKINIAI FILMAI KINO PAVASARYJE

„FRANKAS ZAPPA APIE SAVE“

Eat That Question: Frank Zappa in His Own Words

Režisierius Thorstenas Schütte'as

„Imti interviu yra vienas nenormaliausių dalykų, ką gali padaryti kitam žmogui“, – yra pasakęs Zappa. Brutaliai atvira dokumentika pilna retos archyvinės medžiagos iš jo interviu, parodo, kodėl šis ūsuotas „visada frykas, bet niekada hipis“ yra vienas esminių XX a. muzikantų. Filmas, po kurio norėsis ieškoti Vilniuje kaip pokštas pastatytos, bet turistų kasdien nužiūrinėjamos Zappos skulptūros (užuomina – Centro poliklinika).

„DAINUOK MAN, SARAJEVAI!“

Scream for Me Sarajevo

Tarikas Hodžićas

Tikra istorija apie koncertą, kuris neturėjo įvykti. 1994-aisiais Sarajevas buvo bombarduojamas, bet Bruce'as Dickinsonas, „Iron Maiden“ lyderis, su savo tuomete grupe nusprendė mieste įkalintiems žmonėms surengti koncertą ir taip sudaryti jiems beviltišką situaciją. Koncertas pakeitė ten buvusius žmones, pakeitė Sarajevą, pakeitė patį Dickinsoną. Filmas pristato sunkiai suvokiamus įvykius iš 2017-ųjų perspektyvos.

VISOS NEMIEGOTOS NAKTYS

All These Sleepless Nights

Michałas Marczakas

Varšuva – naujasis Berlynas? Šis filmas gali tuo įtikinti. Jo centre du draugai, lekiantys iš vakarėlio į vakarėlį ir viską fiksuojantys kameromis. Tikslas – eiti ten, kur naktis nuves. Žiūrovui neaišku, kur dokumentika, o kur – fikcija, filmo siužetas išbliuręs, o muzika (su auksiniu „Caribou“ dainos „Can‘t do Without you“ remiksu), užliūliuoja. Kai naujienas apie Lenkiją uzurpavo jų konservatyvios jų naujos valdžios sprendimai, filmas primena, kad auga nauja, laisvai kurianti ir švenčianti Varšuvos karta.