Nuo paties suorganizuoto vakarėlio prezidentinėje Palangos viloje iki šokių festivalio Nevados dykumoje. Nuo dangoraižių prabangos Buenos Airėse iki laužo šviesa vaikomos baimės, jog su visa palapine tapsi alkano kanadiečių girios grizlio vakariene. Jei Mariaus Luckos gyvenimą reikėtų apibūdinti vieninteliu žodžiu, šis greičiausiai būtų "kontrastai". Na, arba "jaunystė". Bent jau šitaip Marius nusprendė pavadinti pirmąją, skaitytojus netrukus pasieksiančią savo knygą

– Šįkart bendraujame nuotoliniu būdu: aš – Lietuvoje, tu – Kanadoje. Čia ir toliau vykdai savo projektą "Aplink pasaulį per penkerius metus". Kiek nukrypai nuo pradinio plano?

– Pirminis planas buvo nužudyti paauglį savyje. Pasiskelbiau apkeliausiąs pasaulį per penkerius metus, pasirinkau po vieną žemyną kiekvieniems metams. Pradėjau nuo Azijos, tada – Afrika, Amerika, liko Australija. Ne viskas klostėsi taip, kaip buvau suplanavęs. Ir ačiū Dievui. Sausio pirmąją sukaks lygiai penkeri metai nuo užsibrėžto tikslo pradžios. Dabar turiu pasakyti, kad jau seniai pamečiau tikslą apkeliauti pasaulį. Gal todėl, kad jį apkeliavau? Nors ir neaplankiau Australijos ar Antarktidos, neapiplaukiau visų jūrų ir vandenynų. Liko dar truputį daugiau nei pusė neaplankytų pasaulio valstybių, bet kelionė yra ne apie užsienio šalis ar žydrą Karibų jūrą.

Mes buvome vežiojami po prabangiausius restoranus, verčiausius aplankyti Argentinos muziejus ir galerijas...

– Kiek žinau, pernai tavo kelionę labai pakoregavo viena lemtinga pažintis. Papasakok apie ją.

– Į Kanadą atvykau autostopu iš Nevados dykumos. Praėjusiais metais, iškart po Naujųjų vakarėlio, išvykau į Nepalą. Ten nusprendžiau iš sostinės Katmandu pėsčiomis pasiekti Everestą ir pakilti truputį aukščiau nei bazinė aukščiausio pasaulyje kalno stovykla.

Po dviejų savaičių sunkaus ėjimo kalnais vienoje snieguotoje perėjoje prasilenkiau su šešių žmonių grupe, kurie kreivai žiūrėjo į mane, einantį priešinga kryptimi. Vienas jų stabtelėjo ir sužinojęs, kur einu,  pasiteiravo, ar esu sveiko proto. Gavęs ir antrąjį atsakymą, jis iš savo kuprinės išsitraukė vizitinę kortelę. Pasakė, kad yra labai turtingas žmogus iš Argentinos ir nori su manim artimiau susipažinti, pakvietė atvažiuoti į jo šalį, o jis viskuo pasirūpinsiąs. Patikinau, kad kitais metais būsiu.

Taip ir padariau – kitais metais atvykau į Pietų Ameriką. Lukas (toks jo vardas) mus pasitiko didžiuliuose apartamentuose labai aukštai virš Buenos Airių ir leido juose mums su Tomu Isajevu, geru mano draugu, apsigyventi. Mes buvome vežiojami po prabangiausius restoranus, verčiausius aplankyti Argentinos muziejus ir galerijas...

Po viešnagės iškeliavome į Patagoniją, grįžome po pusantro mėnesio smarkiai susirgę, tad gydėmės prabangiame dangoraižyje gerai prižiūrimi. Vėliau aš Luko teiravausi, kodėl jis taip rūpinosi mumis, juk buvo matęs mane tik kelias minutes vidury Himalajų... Jis papasakojo, kad prieš metus Berlyne vieni vokiečiai jam perdavė estafetę – pasirūpinti keliautoju (kaip gali geriausiai ), kurį sutiksiu savo kelyje. Tai gali būti paprasti dalykai: parodyti kryptį, pavaišinti vyno taure ar užleisti savo namų sofą – kaip gali geriausiai.

Sužavėtas šios estafetės idėjos, visus metus kviečiau pagyventi pas save įvairius prašalaičius, kuriuos sutikdavau Vilniuje. O Lukas paskambino man vieną antradienį  liepos pradžioje, kai aš ruošiausi festivaliui, kuris turėjo vykti už dviejų dienų. Paklausė manęs, ką veikiu. Pasakiau, kad smarkiai dirbu. Jis tuomet laukė skrydžio iš Rio į Buenos Aires, aš jam pasiūliau atvykti į "Pudrą". Lukas nusijuokė ir prižadėjo paskambinsiąs man už kelių valandų. Žodį ištesėjo ir pasakė nusipirkęs bilietus kitai dienai iš Buenos Airių į Paryžių, iš ten – į Rygą, tada išsinuomos automobilį ir penktadienį vakare bus Palangoje. Aš, aišku, nepatikėjau. Lukas patikino, kad nemeluoja, atvyks su geru draugu Mariano, kuris labai nori su manim susipažinti.

M. Luckos asmeninio archyvo nuotr.

Penktadienį jie atvyko! Mariano buvo žemo ūgio, pliktelėjęs, pietietiškų bruožų į šeštąją dešimtį įžengęs vyras, ypač malonus ir draugiškas. Savaitgalį praleidome stebuklingai. Mariano po festivalio priėjo prie manęs ir padėkojo ne tik už nuostabiai praleistą laiką, bet ir už geografines žinias. Prisipažino, jog nežinojo apie tokią šalį, o čia dar tokie vakarėliai ir nuostabūs žmonės! Jis pasakė, kad turi man dovaną – kelionę į Burning Man!" Pasakiau, kad šis festivalis yra mano sąraše, bet dar ne dabar, juk tam reikia nemažai pinigų... Jis patikino, kad nereikės nė vieno cento: atskrisiu į Los Andželą, o iš ten tiesiai į dykumą skrisim jo privačiu lėktuvu. Taip aš atsidūriau geidžiamiausioj pasauly dykumoj.

– Jei ne jūsų su Luku pažintis, kur šiuo metu būtum? Ir ką veiksi po festivalio?

– Šiuo metu jau pusę metų planavau pakeleivinėm mašinom važiuoti į Maskvą, Uralą, Kazachstaną, Mongolijoj pirkti arklį ir joti juo per šalį, bet vienų planų realizuoti nepavyko ir atskrido kiti. Tačiau norėjau ir pavalkatauti, patranzuoti – prie ko esu pratęs, tad nusprendžiau iš dykumos autostopu pasiekti Aliaską.

Priešpaskutinę festivalio dieną atsitiktinai prisėdau prie tokių žmonių, kurių vieną pakalbinau. Klausiau, ką veiksiąs po viso šito, o jis nežinojo – sakė turįs metus atostogų pagalvoti, ko nori iš gyvenimo. Tada pasiteiravo to paties manęs, o aš ir pasigyriau, kad tranzuosiu į Aliaską, jei jis nori, gali prisijungti. Mes pasikeitėm numeriais ir sutarėm susirašyti, kai dingsime iš dykumos, tad po kelių dienų susitikome Reno miestelyje, netoli dykumos.

Jis turėjo autobusiuką, tad man tranzuoti daugiau nebereikėjo. Taip susiradau artimą draugą, su kuriuo praleidau mėnesį kelyje, kopdamas į aukščiausius Amerikos kalnus, vaikščiodamas po nacionalinius parkus. Kiekvieną vakarą laukinėje gamtoje kūrendavom laužą ir kalbėdavom apie gyvenimą, jo prasmę. Tai vienas gražiausių mano gyvenime susitikimų su nepažįstamuoju, kuris tapo artimu draugu.

Palapinėje negalima buvo turėti nei riešutėlio, nei trupinėlio, nes jeigu meška užuos – ateis, kai tu miegosi.

– Iš tavo įrašų instagrame buvo galima pamatyti, kad tavoji kelionė, prasidėjusi po "Burning Man" festivalio, tikrai ne penkių žvaigždučių, kur viskas įskaičiuota. Kokių joje buvo iššūkių?

– Rimtesni išbandymai prasidėjo pasiekus Kanadą, kai atvyko keliautojas Danas Pankevičius ir išsiruošėm į ilgą žygį Šiaurės Kanados link. Pirmiausia mus pasitiko pasakiškas ruduo, nusidažęs jam būdingomis spalvomis ir prisigėręs rudeniškų kvapų. Visą tą grožį paryškino aplink mus gyvenantys grizliai ir kiti plėšrūnai, kurie gerokai pagyvino mūsų emocijas. Tačiau pamatyti teko tik juodąjį lokį, elegantiškai skanaujantį krūmuose uogas.

Kanadoje pirmą kartą supratau ką reiškia tikras, tankus miškas. Iššūkis buvo vienas – nusiraminti naktį, kai sulįsdavom miegoti į palapinę. Prieš miegą, po vakarienės (vakarieniaudavom keli šimtai metrų nuo palapinės), reikėdavo maistą sudėti į krepšius ir pakabinti ant medžio šakos, kad meškos negalėtų jo pasiekti. Palapinėje negalima buvo turėti nei riešutėlio, nei trupinėlio, nes jeigu meška užuos – ateis, kai tu miegosi. Visa tai yra labai baisu ir labai atsakinga. Žygiuodami ir miegodami nesiskyrėme su specialiais pipirinių dujų gesintuvais – savigynos ginklais mūsų kelionėje.

Bastydamiesi po miškus ir kalnus praleidome dvi savaites, atėjo žiema. Naktimis termometro stulpelis nukrisdavo žemiau šešiolikos, tad tęsti kelionę buvo faktiškai neįmanoma, teko keliauti link artimiausio miesto. Aplankiau čia gyvenančią krikšto mamą, kurios nemačiau labai daug metų. Ji buvo labai svarbus žmogus mano vaikystėje, tad ir ši patirtis – savotiška kelionė. Šiuo metu šildausi pas ją namuose – kaifas. Aliaską pasiliksiu kitam kartui, matyt, dabar skrisiu Lietuvon. Pasiilgau.

– Šiek tiek daugiau nei prieš metus man sakei, kad kelionės tau jau nebeteikia tiek džiaugsmo, kaip anksčiau. Vis dar jautiesi taip pat?

– Man atrodo, kad mano poreikis kelionių atžvilgiu smarkiai pasikeitė. "Džiaugsmas nekūrybingas", – sakė Marcinkevičius. Dabar aš ieškau kitų dalykų. Džiaugsmo kelionėse man nereikia, aš noriu gyventi ir keliauti, jausti vasarą ir žiemą, matyti pasaulį, jo grožį ir žiaurumą. Aš noriu kęsti alkį ir troškulį. Noriu vėl viską pamiršti ir nusimesti tai, ką čia pamačiau ir išmokau.

M. Luckos asmeninio archyvo nuotr.

– Turbūt nesumeluosiu sakydama, kad moteriško dėmesio tau netrūksta, o nemažam skaičiui merginų esi svajonių vaikinas, tad paklausiu nekukliai: kokia tavo šiandienė santykių padėtis?

– Svajonių vaikinas? Aš dar jaučiuosi nesubrendęs santykiams, aš dar per jaunas mylėti. Mylėdami mes sunaikiname kitą arba susinaikiname patys, o juk turėtų būti atvirkščiai. Meilei reikia subręsti. Meilei reikia daug ko... Su seksu paprasčiau.

– Negalėtum savęs įsivaizduoti su viena ir ta pačia moterimi visą gyvenimą?

– Man atrodo, kvaila tikėti, kad visą gyvenimą išbūsi su viena moterim. Tuo labiau prisiekti Dievui. Gyvenimas nuolat keičiasi, kas vakar buvo balta, šiandien gali būti juoda, ir atvirkščiai. Gyventi – reiškia nuolatos keisti spalvas. Aišku, yra moralinių dogmų, kurių reikia laikytis norint apginti savo orumą ir garbę, tačiau po visu tuo yra tūkstančiai sudėtingų junginių, kurių kontroliuoti, labai gaila, mums niekaip nesiseka.

– Pakalbėkime apie kūrybą. Ilgą laiką buvai žinomas tik kaip keliautojas, vakarėlių "Pudra" organizatorius ir vaikinas iš instragramo, gebantis kasdienes (ir neįtikėtinas) situacijas aprašyti taip, kad akimirkai norisi stabtelėti ir susimąstyti. O štai visai netrukus pasaulį pamatys tavo "pirmagimis" – knyga "Jaunystė". Papasakok, koks buvo jos "nešiojimas" ir "gimimas"?

– Niekada neturėjau planų rašyti knygas, taip išėjo savaime. Dvyliktoje klasėje lietuvių kalbos mokytojai nešiau kyšį, kad ji man išvestų teigiamą pažymį ir tatai mane palydėtų prie valstybinio egzamino. Nenorėjau laikyti mokyklinio, jaučiau, kad galiu išlaikyti valstybinį. Mokykla man buvo susitikimų su chebra vieta, kuo, aišku, nesididžiuoju, bet taip buvo.

Pradėjau rašyti iš ilgesio ir nuobodulio, kai kelionėse būdavau vienas, nežinia kur. Bandžiau aprašyti savo liūdesį, džiaugsmą (rašyti apie liūdesį visada lengviau) ir tai po truputį tapo mano kasdienybe. Nors po vieną sakinį apie tai, kas vyksta aplink ir viduje. Tada pradėjau kurti poeziją, parašiau kelis eilėraščius, kuriuos įdainavo mano draugai muzikantai, tada sukūriau keletą poezijos rinkinių. Pastebėjau, kad turiu nemažai tekstų, eilėraščių, kai kuriais labai didžiuojuos ir džiaugiuos, tad pamaniau, reikia juos įrėminti į materialų šio pasaulio rėmą – knygą. Nieko neforsuoju, darau tai, ką noriu ir mėgstu, todėl, galimas daiktas, greitai pasirodys ir kiti mano literatūros darbai.

Tai tarpsnis, kai atrodo, jog viskas tęsis amžinai. Tai pirmų kartų laikas.

– O koks jausmas, kai knyga netrukus pasieks skaitytojus? Didžiuojiesi, o gal šiandien jau surastum ką pataisyti?

– Knyga pasirodys šį rudenį, tikslios datos dar nežinau, labai jaudinuosi. Daug minčių buvo ją dėliojant, atrodė, vienas tekstas pasenęs, šito jau nebedėsiu, viskas pasikeitė ir t.t. Tačiau tada, kai apie viską daug galvojau, nuėjau pas draugą į gimtadienį, kur sutikau menininką Vladą Mackevičių. Pastebėjęs mano blaškymąsi, paklausė, kas yra. Aš jam papasakojau apie darbus, kurių vis negaliu užbaigti. Tad jis man pasakė, kad gyvenimas labai skuba ir viskas greitai keičiasi, tačiau kūryboje turi uždaryti pradėtus ciklo ratus: padarei, padėjai ir dirbi toliau kitais klausimais. Tas paprastas komentaras man labai padėjo, ačiū, Vladai. Atsakant į klausimą, taip, kažką pakeisčiau, jei būčiau ir toliau blaškęsis, tačiau dabar tai praeitis – judam toliau.

M. Luckos asmeninio archyvo nuotr.

– Ką rasime tavo knygoje? Ar ten vien tik asmeninės istorijos, o gal yra ir grynos fantazijos vaisių?

– Tai asmeninės istorijos, patirtys, eilėraščiai, sapnai, įžvalgos, svajonės. Dienoraščio fragmentais aprašytos trys mano gyvenimo kelionės, kurios davė didžiausią peną dvasine bei kūrybine prasme.

– Kas tau yra jaunystė? Be ko ji neįsivaizduojama? Ir kada ji baigiasi?

– Jaunystė – tai laikas, kai gali klysti, ir tai greitai užgyja. Tai tarpsnis, kai atrodo, jog viskas tęsis amžinai. Tai pirmų kartų laikas. Svaigus laikas. Jaunystės neįsivaizduoju be pirmų nedrąsių pabučiavimų, pirmojo "myliu".

– Negatyvo, depresyvumo ir nerimo šiandienėje socialinėje medijoje išties nemažai, tačiau tu pats, bent jau iš šalies, atrodai labai optimistiškas žmogus. Kas tau padeda būti laimingam? Gal yra dalykų, kurie tave gąsdina ar liūdina?

– Man atrodo, kad žmonės per daug rimtai žiūri į gyvenimą ir labai bijo suklysti. Tai daro juos depresyviais, disfunkciniais jaunuoliais. Dar man atrodo, kad gyvenimas – kaip bokso ringas per treniruotę: jeigu tu į tą ringą nelipi ir į viską žiūri tik iš šalies, komentuodamas, duodamas patarimus ten besitreniruojantiems, tada pačiam ten įlipus labai baisu gauti net ir lengvą pliūchą. Tu žinai, kad tavęs neužmuš, bet bijai, kad priešininkas palies tavo veidą. Bet jeigu tai darai kasdien, pripranti ir tai nebekelia tokios baimės. Atvirkščiai, supranti visą šokio techniką, gali mėgautis tuo, žaisti, nors ir skauda.

Aš stengiuosi nebijoti rizikuoti, sakyti "taip", kai gyvenimas duoda nuostabių dovanų. Aš mokausi praktiškai ir teoriškai, tad man teikia pozityvumo. Gyvenime mane gąsdina daug dalykų, kaip ir visus kitus žmones, tačiau tai nereiškia, kad esu bailys. Kovoju su savo baimėmis, spiriu joms į kepenis, kai pernelyg priartėja. Liūdesys irgi nesvetimas, stengiuos iš jo paimti man reikalingus dalykus. Mamontovas dainavo: "Nenuvertinkim liūdesio, nes tik jisai mums parodo, kas tai džiaugsmai..."

– Kas tau gyvenime svarbiausia?

– Būti atviram. Nuo čia ir prasideda viskas.