M. SĖJŪNAS KOVOJA DĖL ŠUNS GYVYBĖS: MIEGA ITIN MAŽAI IR REIKALAUS ŽALOS ATLYGINIMO

„Savaitę kasdien miegojau vos po dvi tris valandas“, – pokalbio pradžioje tarsteli televizijos prodiuseris ir aktorius Mindaugas Sėjūnas. Ir atsiprašo, jeigu kalbant apie augintinio Ralfo patiriamas kančias sakiniai bus ne itin rišlūs. Žinomas vyras prisipažįsta, kad po pašnekesio eis snūstelėti, o tada vėl stos į kovą.

Daug vizitų į klinikas, tačiau būklė tik blogėjo

Dobermanų veislės Ralfas aktoriaus namuose gyvena jau septynerius metus. M. Sėjūnas neslepia, kad šuo tapo šeimos nariu, todėl sušlubavusi keturkojo savijauta sukėlė nemenką nerimą, o kartu ir privertė susidurti su karčia realybe – neatsakingu kai kurių veterinarijos gydytojų elgesiu.

„Turėtume daug jautriau žiūrėti į gyvūnus, nebūti tokie žiaurūs. Lietuvoje dominuoja požiūris, kad geriau rūpintis vaikais ar seneliais, o ne šunimi. Dar yra gajus mitas, kad šuo yra padaras, kuris turi nešti naudą, o kai jis suserga jį galima užmigdyti ir nusipirkti kitą“, – sako aktorius, kuris savo išgyvenimais pasidalijo ir socialiniame tinkle. 

Ralfo sveikata itin pablogėjo prieš Velykas, tad per beveik keturis mėnesius aktoriui teko lankytis ne vienoje veterinarijos klinikoje. „Kas tokie yra tie, kurie save vadina veterinarais? Mintyse suku kelių mėnesių filmą atgal... Šuns kosulys dieną. Naktį, ypač atsigulus, sunkus kosulys ir dusulys. Klinika Kaune. Kraujo tyrimai, specialisto konsultacija. Diagnozė – neaiškios kilmės uždegimas, – aktorius teigia, kad keturkojui buvo suleisti priešuždegiminiai vaistai, paskirtas augalinis vaistinis preparatas. – Susimoki ir eini „švęsti“.

Asmeninio arch.nuotr.

Anot M. Sėjūno, Velykų naktį šunį vargino itin stiprus kosulys, tad po švenčių teko vėl lankytis veterinarijos klinikoje. Šį kartą apsilankė Vilniuje, keturkojui atliktas rentgeno tyrimas. „Kyla įtarimų dėl plaučių veiklos. Susimoki už nuotraukas, konsultaciją ir eini namo. Naktį – vėl baisus kosulys. Kitą dieną važiuojame pas kardiologą. Pažiūri nuotraukas, paklauso plaučius, įvertina širdies veiklą. Diagnozė – greičiausiai trachėjos uždegimas, – žinomas vyras teigia, kad šuniui vėl buvo leidžiami vaistai, tačiau šį kartą augalinio vaistinio preparato dozės padidinamos triskart. Gyvūno šeimininkas raminamas, kad kosulys turi praeiti per tris dienas.

„Valio! Susimoki ir išeini. Naktį – kosulys dar baisesnis. Šuo visiškai duso. Lekiam į naktį budinčią kliniką. Stetoskopu paklausoma širdis, plaučiai, suleidžiami vaistai. Kosulio priežasties nenustatė. Susimoki ir eini namo. Daug susimoki... Šuo toliau dūsta. Kitą dieną vėl važiuojam į kliniką. Dar kartą atliktas rentgeno tyrimas. Šuo kriokia. Iš burnos jau bėga raudoni skysčiai. Kruviną ir kriokiantį šunį vartome ant stalo (tai mirtinai pavojinga), šuo vos kvėpuoja, raudonas skystis bėga ant grindų, panelė laksto ir valo su skuduru, kad būtų gražu... Klausiu daktarų, ką daryt? Žaliais chalatais vilkintys medikai sustoję ratu gūžčioja pečiais... Nežino. Matyt, viskas... Už tą pakartotiną rentgeną ir nežinojimą vėl susimoki. Daug susimoki“, – aktoriui šunį tenka jau išnešti, nes pats nepaeina. 

Vyras paskaičiavo, kad kai augintinio būklė paūmėja, per savaitę tenka išleisti ir apie 400 eurų. Vienas vizitas į veterinarijos kliniką, anot pašnekovo, net ir pritaikius nemažas nuolaidas, įskaičiavus ir vaistus, atsieina apie 260 eurų.

Nori, kad už eksperimentus būtų atlyginta

Po daugelio vizitų į veterinarijos klinikas, aktorius visgi sužinojo, kuo serga keturkojis. Tiesa, tai jis išgirsta telefonu iš mediko, kuriam pakako vos kelių įvardintų šunį kamuojančių simptomų. 

„Paskambina kardiologas. Kitas. Tikras. Liepia greitai vežti į jo kliniką, nes jam jau iš kelių sakinių yra aišku, kad čia ne kosulys, o streikuoja širdis. Lekiam. Gyvybė per dieną šiaip ne taip išgelbėjama“, – Ralfui diagnozuotas širdies nepakankamumas, tačiau aktorius neslepia, kad kenčiančiam šuniui vargu ar kas itin padės. Tad vyro neapleidžia liūdnos mintys, o kartu ir pyktis.

„Gal tas tikrasis kardiologas labai nepyksta, kai aš pykstu, tačiau norėčiau paklausti tų kitų, save vadinančių veterinarais: kas jums leido užsivilkti žalius chalatukus ir vadinti save medikais? Kas jums suteikė teisę suspaudyti sumas sąskaitai už nesuteiktas ir blogai suteiktas paslaugas? Kokio velnio imituojate darbą ir nenukreipiate pas specialistą, jei nieko neišmanote? Kiekvienas asilas pagal tuos požymius, kuriuos aprašiau, pasigūglinęs iškart suras informaciją, kad tokiais atvejais pirmiausia reikia įvertinti širdies veiklą. Bet jūs juk žiūrėjote. Ir klausėte. Ir negirdėjot nei karkalų plaučiuose, ir nesusiskaičiavot padidėjusio pulso (kas buvo plika akimi matoma) ir nežinote, koks turi būt kvėpavimo ritmas ir ką signalizuoja kvėpavimas, kuris padažnėjęs dvigubai? Tai – veterinarijos pagrindai. Tad jei nemokate skaityti, tingite pasidomėti klinikiniais požymiais ir esate mažaraščiai, tai nusivilkite žalius chalatukus, apsivilkite oranžines liemenes ir eikite griovių kasti. Bus daugiau naudos ir mažiau žalos“, – pyksta M. Sėjūnas ir nori, kad už netinkamai suteiktas paslaugas būtų atlyginta.

Tokie eksperimentai labai brangiai kainuoja visomis prasmėmis.

Vyras neslepia, kad ieško teisininko ir žada kreiptis į teismą. Aktorius įsitikinęs, kad valstybei derėtų susirūpinti dėl licencijos išdavimo nekompetetingiems medikams, jų išdavimo tvarka turėtų būti sugriežtinta. „Neįsivaizduoju, kad bendrosios praktikos gydytojas arba pediatras galėtų specializuotis kardiologijos ar chirurgijos srityse. O veterinarijos klinikose tokią tendenciją matau – kas ką nori, tas tą daro. Tokie eksperimentai labai brangiai kainuoja visomis prasmėmis“, – vyras įspėja saugotis savamokslių šundaktarių.

Vežė užmigdyti

Portalui M. Sėjūnas pasakojo, kad Ralfo būklė dabar yra itin sunki. Jį vargina aukštas spaudimas, silpna širdis sunkiai dirba, būdinga tachikardija, dažnai tenka atlikti gamtinius reikalus, bando miegoti stovėdamas, krenta ant šono, vėl atsistoja. Po keturių dienų bado pagaliau jis pradėjo ėsti. „Visą savaitę balansuojame ties išsekimo riba, tačiau kovojame toliau ir bandome visus būdus. Kas dvi tris valandas leidžiu Ralfui ir vaistus“, – vyras pasakoja, kad širdies nepakankamumo varginami šunys vidutiniškai išgyvena iki šešių mėnesių. „Girdėjau apie atvejį, kai su šia diagnoze šuo išgyveno ir porą metų, tad yra prasmės kovoti – gal kažkaip širdis prisitaikys“, – M. Sėjūnas žada kovoti iki paskutinio šuns širdies dūžio.

Asmeninio arch.nuotr.

Tiesa, silpnumo akimirką, vyras visgi vežė Ralfą užmigdyti. „Naktį tariausi su dviem klinikomis, kurios galėtų tai padaryti. Ralfo širdį tikrino ir neįtikėtino gerumo žmonių kardiologas, kuris darė viską, kad palengvintų Ralfo buvimą. Susisiekė net su profesoriais Maskvoje. Šį naktis buvo pati baisiausia – gavęs kraujo spaudimą mažinančių vaistų Ralfas užmigo. Anksti ryte pašoko, iššiepęs burną ėmė ryti orą ir krito ant žemės. Kvėpavimas buvo baisiai sunkus, dantenos baltos kaip popierius. Ir man pasirodė, kad jau nebėra kur eiti ir ko laukti... Juk mes daug metų buvome mokyti, kad jei šuo kankinasi – reikia migdyti“, – savaitgalį su Ralfo istoriją sekančiais žmonėmis socialiniame tinkle dalijosi M. Sėjūnas. 

„Paskambinau į kliniką, paprašiau, kad rastų gydytoją, kuris įvertintų būklę ir jei reikia – užmigdytų. Gydytojas yra. Mano mašina jau prie vartų. Ralfas, kuris visuomet noriai lėkdavo į automobilį, įsispiria ir niekur neina, stovi įsiręžęs kieme į žolę, tarsi sakydamas „Tėti, nevesk manęs į aną tolimą ir nepažįstamą pievą... aš dar noriu čia pabūt...“ ir žiūri į akis. Pasipila ašaros, bėga laikas, šuo nelaka, nevalgo, po pusvalandžio jėga įkraunu jį ant galinės sėdynės. Važiuojam lėtai, lėtai. Jo galva ant mano peties, tyliai rieda ašaros, žodžių ir jėgų raminti jo nebėra“, – jautriai pasakoja aktorius.

Atvykus į veterinarijos kliniką paaiškėja, kad čia atvyksta ir kardiologas, kuris nustatė tikslią Ralfo diagnozę ir prieš keturis mėnesius keturkojį ištraukė iš mirties.

„Į kabinetą žmogus įgriūna labai susijaudinęs, kalbam dvi valandas. Taip, migdyti galima – šuo serga, gydymas brangus, kam kankinti. Užmigdai, sudegini, nusiperki naują ir toliau gyveni. Daug kam tai yra visiškai normalu. Medikai taip pat prie to pripratę. Juk šuo – ne žmogus. Tačiau pasvarstykime: kaip būna, kai žmogus serga vėžiu, turi širdies nepakankamumą, cukraligę? Kai amputuojamos kojos, atliekamos sudėtingos transplantavimo operacijos? Žmogui neskauda? Skauda. Sunku? Labai sunku. Ligoniai vemia, jiems slenka plaukai, krenta svoris. Taip, vieni miršta, o kiti išsikapsto ir gyvena. O kaip šuo? Tokio šanso neturi? Nevertas? Taip, jo dienos suskaičiuotos, jis negyvens ilgai. Yra trys variantai – migdyti, pamėginti traukti arba laukti, kol mirs savaime. Jei organizmas absorbuos vaistus, nuo kurių pykina, silpna, mėto į šonus, širdies ritmas gali normalizuotis ir padvigubinus dozes galima iškopti iš duobės. garantijų nulis. Padėtis – labai sunki... Aš, pirmo kurso Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentas, galvoju, kad jei nesugebėsiu dabar pamėginti padėti šuniui ieškoti sprendimo, o nueisiu lengviausiu keliu – tai koks būsiu specialistas? Kaip aš padėsiu žmonėms? Padėdamas atsikratyti augintiniais? Kaip senais laikais? Jei šuo neklauso – kvaila veislė, nedresuojama, jei sunkiai serga – migdome, jei laksto palaidas benamis – sugauname ir sunaikiname. Juk tai tik šuo. „Ne, daktare, sakau, jūs turite reikalą ne su šunimi, o su žmogumi. Su žmogumi, kurio dalis yra šis vos kvėpuojantis keturkojis. Užmigdęs šunį, atimsite dalį savo gyvenimo“, – atvirauja vyras. Jis tikina, kad nežmoniška įtampa išsekino ir fiziškai, ir dvasiškai.

„Man svarbiausia, kad atleistų Ralfas už rytą, kai palūžau ir norėjau išvesti jį į kitą, jam nematytą šuniukų pievą. Todėl dabar kiekviena valanda, kiekviena minutė mums yra didelė pergalė“, – dėsto vyras, raginantis prisiminti, kad kiekvienas gyvenimas yra tik akimirka.