Ratas apsisuko – lygiai prieš metus Gabrielė Kerpytė ir Marija Popadničenko dar tik spėliojo, kas jų laukia kibus į mados studijas užsienyje. Dabar klaipėdietės jau entuziastingai audžia būsimos kolekcijos planus.

Sugrįžo kitokios

Vasarą į Klaipėdą sugrįžęs kūrybiškasis duetas jau greitai vėl pakels sparnus – G.Kerpytė grįš į Londono mados ir dizaino mokyklą „Istituto Marangoni“, kurioje studijuoja mados verslą, o M.Popadničenko toliau gilinsis į mados dizaino subtilybes tarptautiniame dizaino ir rinkodaros institute „Polimoda“ Italijoje.

„Nuo studijų pradžios prabėgo vieneri metai, tačiau įspūdis toks, kad pralėkė mažiausiai dveji ar treji! Atostogų grįžome su gausybe įspūdžių ir naujos patirties – išties kitokios“, – vienu balsu tvirtino Gabrielė ir Marija.

Gyvenimo ir studijų startas Europos didmiesčiuose nešykštėjo iššūkių, tačiau merginos nepasigailėjo aukštai iškėlusios savo ambicijų kartelę.

„Ciao“ nepakako

„Tik nuvažiavus į Florenciją paaiškėjo, kad visos paskaitos institute vyks ne anglų, o italų kalba. Išvykdama iš Klaipėdos tik „ciao“ temokėjau pasakyti“, – juokėsi dabar jau laisvai itališkai susikalbanti Marija.

Įtempta studijų programa greitai atsijojo silpnuosius. Gabiems ir stropiems jaunuoliams, skubėdavusiems užduotis atlikti kuo greičiau, irgi nebuvo lengva – teko prisitaikyti prie savito vietinių temperamento. „Dar nuo tų laikų, kai teko šokti „Žuvėdroje“, esu įpratusi planuoti, laikytis režimo, lėkti, skubėti, o italai į tokius dalykus tiesiog numoja ranka. Savo dienos jie neįsivaizduoja be ilgų pokalbių, cappuccino pagurkšnojimų... Norėdamas kažko pasiekti Londone turi kariauti, o Italijoje – bendrauti“, – šypsojosi Marija.

Ūkanotoje sostinėje pradėjusios studijuoti Gabrielės laukė visai kitokie potyriai – ekscentriškame megapolyje gyvenimas sukasi pašėlusiu tempu, karaliauja konkurencija, šalto, oficialaus bendravimo ledus nelengva pralaužti. „Visgi pačios studijos nenuvargino. Kol kas nė pati nesuprantu, ar man Londone tiesiog lengva mokytis, ar taip įdomu, kad nejaučiu krūvio“, – spėliojo Gabrielė.

Žavi paprastas nepaprastumas

Pernai per Jūros šventę savo pirmąją drabužių kolekciją pristačiusios merginos nemano, kad sugrįš kurti į uostamiestį. Visgi klaipėdietės tikisi, kad baigusios mokslus čia gyvenančius artimuosius ir bičiulius pradžiugins stilingu vakaru.

„Po dvejų metų mano studijas Florencijoje turėtų vainikuoti finalinė kolekcija, kurią norėčiau parodyti ir Klaipėdoje. Demonstruoti rūbus pasikviesčiau savo drauges manekenes... Galbūt jos galėtų pražingsniuoti „Friedricho pasažu“?“, – pasvajojo Marija.

Savo kūrybinį braižą atkakliai gludinanti klaipėdietė teigė, kad ją įkvepia neiššaukianti, tačiau kartu – meniškos sielos moteris. „Kaip išreikšti paprastą nepaprastumą? Norėčiau, kad vilkėdama mano rūbus moteris nesigūžtų tarsi įlindusi į svetimą kailį – jaustųsi laisvai ir išsiskirtų“, – samprotavo jauna dizainerė.

Skirtybėse – stiprybė

Klaipėdiečių pasiryžimas dirbti dviese neišblėso. Marija – kūrybinė dueto pusė, o jos draugė apsisprendė ateityje rūpintis rūbų kolekcijų pardavimais. Gabrielė šiemet Londone jau įgijo vertingos patirties – išmaišė meniškus turgelius, jaunų dizainerių drabužiais prekiaujančias parduotuvėles bei tapo savotiška savo mamos Snieguolės Kerpienės, turinčios siuvimo firmą, verslo ambasadore.

„Pasinaudojau proga parduoti kolekcijų likučius. Sekėsi tikrai neprastai. Jei tik turi noro, rasi, kur realizuoti savo idėjas. Pavyzdžiui, Londone rūbus galima pristatyti į „sample sale“ – savotiškas išparduotuves. Sumoki apie 100 svarų, gauni 2 metrų ilgio kabyklą drabužiams, o grįžęs po savaitės susirenki tai, kas liko nenupirkta, ir pasiimi uždirbtus pinigus“, – pasakojo G.Kerpytė.

Dizaineriams badas negresia

Londone verslo gyslelę užčiuopusi Gabrielė pastebėjo, kad krizė mada besidomintiems didmiesčio gyventojams – nė motais. „Sumaniusi parduoti kelis rūbus nustebau, kad žmonės pirmiausiai išgraibstė tuos, kurie kainavo brangiau. Statistika rodo, kad vartojimas yra smukęs, tačiau stebint šurmulį kavinėse, sausakimšas parduotuves tikrai sunku tuo patikėti“, – aiškino klaipėdietė.

Sunkmečiu moterys, kurios negali sau leisti prašmatnių rūbų ar aksesuarų, renkasi pigesnius, susižavi vintage stiliumi. Visgi gilias elegancijos tradicijas puoselėjantys mados namai nė nemano keisti pasirinkto kurso. „Pavyzdžiui, „Louis Vuitton“ gaminių kainos išaugo apie 10 procentų – taip tiesiog norima pademonstruoti, kad išties solidūs pirkėjai ir sunkmečiu neatsisakys vertinamų prekinių ženklų ir kokybės“, – aiškino Gabrielė.

M.Popadničenko atkreipė dėmesį, kad per krizę lyg ant mielių ėmė kilti gatvės mados populiarumas: „Prabanga dabar įžvelgiama paprastume. Džinsai ir medvilniniai marškinėliai – netgi pasiturinčios damos pradėjo propaguoti tokį stilių. Anksčiau rūbai labai greitai pasufleruodavo, kuriam socialiniam sluoksniui žmogus priklauso, o šiandien net nesuprastum – kuris praeivis turtingas, o kuris vargšas“.

„Žalia“ mados ateitis

Kūrybingų klaipėdiečių duetas neabejoja, kad įvairiausiose gyvenimo srityse, o taip pat ir madoje, „žaliosios“ idėjos vis giliau leis šaknis. „Dizaineriai labai akcentuoja ekologiją, o madą studijuojantis jaunimas stengiasi neatsilikti. Jau dabar mūsų instituto Florencijoje profesorius, skaitantis paskaitas apie tekstilę, sulaukia daugybės prašymų patarti, kur įsigyti ekologiškų audinių rūbams, nors iki jų kolekcijų pristatymo dar likę dveji metai. Studentai daug diskutuoja apie natūralias medžiagas, jų perdirbimą“, – dalijosi įspūdžiais Marija.

Lankant savo draugę Florencijoje pro Gabrielės akis nepraslydo suknelė, numegzta iš senų kasečių juostelių: „Ekologinis judėjimas labai sparčiai žengia į priekį. Rūbai kuriami net iš automobilių padangų“.

Gabrielė vylėsi, kad tautiečiai ne tik prisidės prie „žaliosios" mados populiarinimo, bet ir įsileis pažangią etiško verslo idėją: „Vis daugiau dizainerių ir kompanijų Vakaruose stengiasi darbuotojams sukurti kuo palankesnes sąlygas dirbti ir užsidirbti“.

Lietuviai – užkietėję puošeivos

M.Popadničenko tvirtino pajutusi, kad Italijos madai, kuri atkakliai laikosi įsitvėrusi konservatyvių klasikos kanonų, reikėtų įpūsti naujų vėjų. Juos gaudyti jauna kūrėja bando gaudyti keliaudama ir taip tarsi praverdama kiekvienos aplankytos šalies „spintą“.

„Florencijos ir Londono atmosfera kardinaliai skiriasi – pastarojo miesto gatvėse karaliauja eklektika. Kiekvienam, kuris pirmą kartą ten apsilanko, pasišiaušia plaukai – neįmanoma sveiku protu suvokti, kokiais kriterijais vadovaudamiesi tenykščiai gyventojai derina rūbus. Pigiausia rankinė ir prašmatnūs batai – normalus dalykas! Neįsivaizduoju, kaip tame mieste reikėtų išsiskirti. Atrodo, galėtum gatvėmis nuogas žygiuoti ir niekam neužkliūtum“, – juokėsi Gabrielė.

Mergina spėjo, kad atsainų požiūrį į aprangą lemia Londone kunkuliuojantis įvairiaspalvių kultūrų katilas ir pašėlęs gyvenimo ritmas. „Grįžusi namo dar negaliu atsistebėti lietuvių pomėgiu puoštis“, – šyptelėjo pašnekovė.