Prieš 60 metų susituokusius Vladimirą ir Genutę Ukolovus suvedė nuotrauka. Pasirodo, ir tuomet iš jos buvo galima įsimylėti, juolab fotografuojantis be jokių šukuosenų, makiažo ir fotosesijų.

"Tie šeši dešimtmečiai kartu prabėgo kaip viena vasara", – užsisvajoja Genutė, ir veidas tiesiog akyse atjaunėja, jame tarsi išnyksta ir nuo šypsenų, ir nuo rūpesčių per gyvenimą susiformavusios raukšlės.

"Kaip greitai bėga laikas... Kaip greitai užaugo vaikai", – atsidūsta Vladimiras, labai pasiilgstantis dukters, kuri su šeima gyvena Amerikoje.

Laimė, kad sūnus su žmona Lietuvoje, Vilniuje, bet jų dukra, Genutės ir Vladimiro anūkė – Londone. Vis dėlto senoliai nesijaučia vieniši.

"Juk mudu esame kartu, o ir sūnus dažnai aplanko. Mums atrodo, kad svarbiausia gyvenant drauge – suprasti ir užjausti vienas kitą. Tokia mūsų gražaus bendro gyvenimo paslaptis", – šyptelėjo prie sutuoktinio švelniai, kaip jaunystėje, prigludusi Genutė.

O gal tai begalinė meilė? Juk reta kuri jaunamartė neša savo vyrui, autobuso vairuotojui, šiltus pietus. Genutė tai darė. O Vladimiras ją įsimylėjo iš nuotraukos, kurią pamatė fotoateljė vitrinoje. Tai buvo daugiau kaip prieš 60 metų, kai vairuodamas autobusą stabtelėjo stotelėje ir pamatė tamsiaplaukės portretą. Mergina tarsi žvelgė į jį didelėmis akimis.

Ir nepaprastas jausmas Vladimirą persmelkė, kai kitą dieną netoli fotoateljė pamatė tą pačią tamsiaplaukę merginą. Ji sėdėjo ant cheminės valyklos laiptų, buvo apsirengusi darbo drabužiais. Vadinasi, mergina čia dirba.

Vladimiras netruko sugalvoti, kaip su ja susipažinti. Baigęs darbą užėjo į valyklą ir paklausė, ar būtų galima perdažyti odinį paltą, nors iš tiesų tokio palto jis neturėjo. Žodis po žodžio, ir jau po kelių dienų Vladimiras laukė Genutės prie cheminės valyklos jos darbo laikui pasibaigus.

Vladimirui Genutė tokia pat graži ir šiandien, nors jai tapo sunkoka vaikščioti, jos nereikia nei pasitikti, nei palydėti. Užtai Vladimiras išverda jai sveikuoliškus pietus, nes pats propaguoja tokią gyvenseną.

"Esu laiminga, kad vyras nerūkė, negirtavo, visuomet valdė savo emocijas", – sako kelis dešimtmečius avalynės fabrike "Raudonasis spalis" dirbusi G.Ukolova.

Beje, tuomet, jaunystėje, savo mylimajam ji padovanojo ne šiame fabrike, o Anglijoje pagamintus batus. Kaip juos gavo? Paslaptis.

Poros prisiminimus nutraukė katė Mikė, panorusi išeiti į balkoną, iš kurio ji mėgsta stebėti aplinkui verdantį gyvenimą. Genutė pakilo nuo sofos ir prieš fotografuojantis deimantinės santuokos atminimui pareiškė eisianti į čia pat veikiantį savo grožio saloną – taip ji vadina vonios kambarį.